Pasaulietinės valstybės samprata

 Tai, kad visuomenėje religijos ir politikos sferos turi būti atskirtos, yra viena iš svarbiausių šiandienos politinių aksiomų. Tik pasaulietiška valstybė, kuri neprivilegijuoja kurios nors religinės bendrijos, esą gali būti lygiai teisinga visiems piliečiams.

Pasaulietinėje valstybėje laikomasi nuostatos, jog vienintelis vertas dėmesio teisės akto pateisinimas yra tai, kad jis padeda siekti bendrojo visos politinės bendruomenės gėrio. Argumentas, jog tam tikra praktika yra labai vertinama kurioje nors religinėje tradicijoje, negali būti pakankama priežastis reikalauti, kad ši praktika būtų pakylėta į įstatymo lygmenį. Pasaulietinės valstybės įstatymų leidėjus turėtų dominti tik kurio nors teisės akto projekto turinys, o ne jo kilmė.

Kitaip sakant, dera vengti gana paplitusios klaidos, kurią filosofas Leo Straussas vadino reductio ad Hitlerum. Tai, kad tam tikros pažiūros ar dalykai patiko ir Hitleriui, visiškai nereiškia, kad jie turėtų būti atmesti kaip neišvengiamai susiję su totalitarizmu.

Nė vienas teisės akto projektas negali būti atmestas tik todėl, kad jo nuostatos sutampa su krikščionių, musulmonų ar budistų vertybėmis.

Jei būtų reikalaujama, kad politinė valdžia privalo uždrausti parduotuvėms ir visoms įstaigoms dirbti sekmadienį, nes ši diena krikščionims yra šventadienis, tokia argumentacija būtų nepriimtina pasaulietinėje valstybėje. Tačiau piliečiai gali siekti tokio draudimo, motyvuodami, jog kiekvienas žmogus turi teisę į poilsį ir valstybė privalo padėti ginti šią darbuotojų teisę, net jei darbdaviams ji labai nepatinka. Kita vertus, galima argumentuoti ir tuo, kad toks draudimas leistų darbuotojams geriau pasinaudoti savo religijos laisve, nes jie turėtų geresnes galimybes įgyvendinti vieną iš religinės bendrijos, kuriai priklauso, priesakų – „švęsk sekmadienį“.

Pasaulietinė valstybė į darbuotojų ir darbdavių santykius gali kištis tik tuo atveju, jei manoma, kad yra pažeistos kieno nors teisės arba toks kišimasis suvokiamas kaip rūpestis bendruoju gėriu. Religinių klausimų pasaulietinė valstybė nesprendžia.

Taip pat svarbu pabrėžti, kad pasaulietinėje valstybėje kiekvienas pilietis turi tokias pat pilietines teises, nepriklausomai nuo jo religinių įsitikinimų. Pilietis neturėtų būti privilegijuojamas už tai, kad, pavyzdžiui, yra katalikas, tačiau taip pat jis negali būti dėl savo religinės tapatybės ignoruojamas.

Pasaulietinė valstybė yra  neutrali savo narių religiniams įsitikinimas, bet ne negatyvi. Jei valstybė pradeda diskriminuoti tikinčius piliečius, tai jau ne pasaulietiškumo, bet sekuliarizmo apraiškos.

 Sekuliarizmas versus pasaulietiškumas

 Sekuliarizmas – tai religijai priešinga ideologija, pastanga perimti ne tik institucijų, bet ir piliečių socialinių praktikų (neretai ir mąstymo) kontrolę. Mums geriausiai pažįstamas sekuliarizmo pavidalas – sovietinis ateizmas.

Sekuliarizmo bruožai:

1. Pašalinti bet kokią religijos įtaką iš institucinės valstybės sąrangos.

2. „Disciplinuoti“ religiją, nustatant jai aiškias „žaidimo taisykles“, kurių laikymąsi prižiūri valstybė.

3. Ugdyti sekuliarų (tolerantišką, respublikonišką, sovietinį ar dar kokį nors) žmogų, kuris atsikratytų visų prietarų, prieraišumo religijai ir būtų visiškai lojalus valstybei.

Sovietinis eksperimentas žlugo, kaip ir radikalūs Apšvietoje gimę projektai, kurie siekė  paversti mokslą religijos pakaitalu. Tačiau sekuliarizmas išliko gyvybningas. Ji palaiko vis dar populiarus įsitikinimas, kad religija yra ne egzistencinis amsnes tapatybės branduolys, bet neesminė sritis, kurią galima perkonstruoti taip, kaip valstybės institucijoms patogiau.

 Religijos ir valstybės atskirumas Lietuvoje

 Lietuva yra posovietinė valstybė, todėl nieko keisto, jog čia valstybės apsaulietiškumo principas neretai interpretuojamas sekuliaristiškai, sąmoningai ar nesąmoningai pritaikantgyvenimo ateizmo sąlygomis patirtį.  Kitas kraštutinumas – religijos politizavimo tendencija. Katalikų Bažnyčia buvo lyderė, vaduojantis iš sovietinės imperijos gniaužtų. Šio vaidmens pripažinimas neretai perauga į labiau konfesinei valstybei būdingas dvasininkų ir politikų bendravimo formas.

Lietuvos Respublikos Konstitucija pabrėžia, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Na, o kaip Lietuvos teisinėje sistemoje suvokiamas valstybės pasaulietiškumas, aiškiausiai išskleista dar 2013 m. birželį priimtame Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Nutarime pabrėžiama, kad valstybė privalo būti neutrali piliečių įsitikinimų atžvilgiu ir neturi teisės nustatyti kokią nors privalomą pažiūrų sistemą. Laisvė turėti įsitikinimus negali būti niekaip ribojama, o laisvė juos reikšti gali būti ribojama tik įstatymų nustatytais išskirtiniais atvejais. Nė viena religinė bendrija negali kištis į valstybės bei jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos, o valstybė nesikiša į religinių bendrijų vidaus reikalus, leidžia joms tvarkytis pagal savo vidaus taisykles.

Pasak Konstitucinio Teismo, religijos ir valstybės santykį Lietuvoje geriausiai nusako atskirumo principas. Jis nustato tiek valstybės institucijų, tiek religinių bendrijų veiklos ir kompetencijų ribas, tačiau neužkerta kelio valstybės bendradarbiavimui su religija, siekiant bendrojo gėrio.

Pavyzdžiui, pasaulietiškumo principas nėra pažeidžiamas, jei valstybės institucijos, bendraudamos su religinėmis bendrijomis, rūpinasi nuteistųjų, ligonių, į sudėtingą socialinę situaciją patekusių žmonių dvasine gerove. Taip pat atskirumo principui neprieštarauja kariuomenės ar policijos kapeliono pareigybė. Bent jau tol, kol kapelionai rūpinasi tik karių ar pareigūnų dvasiniais reikalais ir nebando daryti įtakos pačių institucijų politikai bei sprendimams.

Pasaulietiškumo principas nėra pažeidžiamas, kai valstybė ir kuri nors religinė bendrija sutaria bendradarbiauti. Pavyzdžiui, Lietuvos iš Šventojo Sosto (Katalikų Bažnyčios) bendradarbiavimo pobūdis išskleistas trijose tarpvalstybinėse sutartyse. Pastarosios apibrėžia bendradarbiavimo sritis ir kartu išlaiko valstybės ir religijos atskirumo principą: valstybė nėra verčiama vykdyti religinėms institucijoms deramų funkcijų, o religinės institucijos tvarkosi savarankiškai, valstybei nesikišant į jų veiklą.

Religijos politizacijos pavojai

 Katalikų Bažnyčia ar bet kuri kita religinė bendrija turi teisę skelbti viešus pareiškimus visomis temomis, taip pat ir susijusiomis su valstybės politika. Nei vienam piliečiui ar organizacijai negali būti draudžiama teikti pasiūlymus valstybės institucijoms. Kitas dalykas, jog nė vienas politikas ar valstybės pareigūnas neprivalo paklusti religinių bendrijų rekomendacijoms.

Pasaulietiškumo principo nepažeidžia kvietimas religinių bendrijų atstovams išreikšti nuomonę, rengiant įstatymų pataisas, ar suteikiama galimybė išsakyti savo poziciją šventiniame posėdyje. Taip pat religinių bendruomenių atstovai gali būti valstybės formuojamų komisijų, darbo grupių nariai. Tačiau visais atvejais jie gali būti kviečiami tik kaip kompetentingi ekspertai ar visuomenės autoritetai, bet ne kaip tam tikros religinės doktrinos propaguotojai.

Krikščioniškos bendrijos gali išsakyti poziciją, jog būtina negimusio kūdikio įstatyminė apsauga, gali raginti žmones palaikyti tokią poziciją, tačiau Seimas ar Vyriausybė savo sprendimus turi grįsti pasaulietiškais (bet ne sekuliaristiniais) argumentais. Tikintieji, kaip ir bet kurie kiti piliečiai, turi būti išklausyti, bet valstybės institucijos neprivalo priimti jų poziciją, jei už jų veiklą atsakingi pareigūnai nemano, kad tai atitinka bendrojo gėrio principą.

Valstybės pareigūnai ir politikai gali dalyvauti religinių bendrijų veikloje ir jų apeigose, tačiau tai yra jų apsisprendimo reikalas, o ne prievolė. Lygiai taip pat joks politikas ar pareigūnas negali reikalauti iš religinės bendrijos išskirtinių sąlygų, apeliuodamas į savo politinį statusą.

Tai, jog Lietuvoje religijos ir politikos lygmenys didelės dalies žmonių galvose yra keistai persipynę, atskleidė pirmojo atkurtos Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko laidotuvės. Politikai viešai reiškė protestą, jog Katalikų Bažnyčia nesutiko atsisveikinimo su velioniu ceremoniją rengti Vilniaus arkikatedroje. Būta politikų, kurie paskelbė, jog daugiau niekada neįžengs į šią katalikišką šventovę. Šiuo atveju Bažnyčiai akivaizdžiai bandyta primesti valstybės institucijos funkciją, ignoruojant jos autonomiją bei teisę vidaus reikalus spręsti savarankiškai.

Tai nereiškia, kad politikai neturėjo teisės prašyti Vilniaus arkivyskupo pakeisti sprendimą, tačiau jie tai galėjo daryti tik kaip religinės bendrijos nariai, kurie kreipiasi į savo Ganytoją, o ne kaip valdžios atstovai, nusprendę „atvesti į protą“ nepaklusnų pavaldinį.

Bažnyčia nėra dar viena valstybės institucija, atsakinga, pavyzdžiui, už dorovinį piliečių ugdymą, valstybės švenčių ritualų organizavimą ar kulto paslaugas. Deja, neretai regime, jog  dvasininkai pradeda elgtis tarsi valstybės tarnautojai, svarbi riba tarp religinės ir politinės sferų nusitrina. Religijos politizacija tikrai nepadaro religijos galingesne, veikiau ją sukarikatūrina.

 Politikai savo ruožtu turi teisę, kaip ir visi piliečiai, lankytis bet kurios religinės bendrijos apeigos, viešai išpažinti savo religinę priklausomybę, tačiau tai neatleidžia jų nuo prievolės būti vienodai teisingais ir atstovauti visus piliečius, nepriklausomai nuo jų religinių įsitikinimų. Politikas,  pabrėžtinai privilegijuojantis kurią nors religinę bendruomenę,  kelia grėsmę religijos laisvės principui. Valstybės ir religijos sferų atskirumas nėra religijos jėgos sumažinimas, bet, priešingai, palankiausia jos sklaidos terpė. Tad ir tikintieji turėtų šį atskirumą visokeriopai ginti, o ne priimti jį kaip religijos nusilpimo ženklą.