Važiuodamas mašina, stovėjimo aikštelėje šiek tiek brūkštelėjau stovinčio automobilio galą. Išlipau apsižiūrėti. Šalimais, iš parduotuvės grįžusi šeima su vaiku, krovėsi pirkinius į automobilį. Jaunas šeimos tėvas, maloniu ir ramiu veidu, tiesiai šviesiai tarė man: „Geriau važiuokite ir viskas!“. Jam buvo nė motais išvydus, kad aš su sutana. Pagalvojau sau: „O jeigu tai būtų jo mašina ir jis neturėtų Kasko draudimo, ar irgi man taip patartų?“ Jo prabangiai mašinai pajudėjus iš stovėjimo vietos, pamačiau, jog toji vieta buvo skirta neįgaliesiems…

Kitas šviežias epizodas. Vieną vakarą artimas bičiulis siūlo man: „Gal nori užsipilti pigaus kuro?“ Klausiu: „Iš kur?“ Atsako: „Vienas draugas turi kolonėlę.“ Klausiu iš esmės: „O PVM reikės mokėti?“ Atsako, kad ne. Sakau, kad man sąžinė neleidžia, o jis į tai: „Nesijaudink, tas draugas yra tikintis, geras žmogus.“ Galvoju: „Hm… Šiaip ar taip tai tikrai vagystė, kuriai nėra jokio pateisinamo pagrindo. Tam tikra prasme jis siūlo vogti iš visuomenės: tavęs, manęs, jo paties – mūsų visų.“

Jei norime, kad mūsų visuomenė klestėtų ir būtų laiminga – reikia stengtis, kad tokių epizodų būtų kuo mažiau, nes tai ardo mūsų visų tarpusavio ryšius ir mažina pasitikėjimą. Manau, kad didele dalimi dėl mūsų abejingumo ir nusikaltimų toleravimo (vokelių, kontrabandos,…) šiandien gyvename ne taip kaip norėtume. Ir nereikia visos kaltės suversti vien politikams, nes daugelio dalykų jie vieni negali pakeisti – šios iniciatyvos turime imtis ir mes kurdami sąžiningumo kultūrą, ugdydami socialinę atsakomybę.

Tačiau tai nėra lengva. Manau, kad vienas didžiausių iššūkių ateityje, norint kurti sąžiningumo kultūrą, bus būtinybė apginti tiesos arba prasmės buvimo klausimą, pasipriešinti nihilizmui, reliatyvizmo kultūrai. Mat tiesos ir prasmės neigimas savaime eliminuoja bet kokią moralę. Visa etika tuomet grindžiama pragmatiniu utilitarizmo principu ir esant tokiai situacijai neįmanoma apeliuoti į jokią sąžinę, kuri, vadovaudamasi tiesa, padeda nuspręsti kas yra teisinga. „Panaikinus“ tiesą, kuri yra moralinis kriterijus, teisinga yra tik tai kas naudinga, o visuomenėje, kurios nariai tarpusavio santykius tvarko remdamiesi ne tiesa, bet nauda (utilitarizmo principas), neįmanoma kurti sąžiningumo ir pasitikėjimo kultūros. Tuomet išties žmogus žmogui tėra vilkas, o valstybė –visuomeninės sutarties pasekmė. Tuomet tikrai įbrėžus kitos mašinos dureles belieka bėgti iš įvykio vietos ar apvaginėti valstybę, nes svarbiausia tik savas pilvas.

Aš tikiu, kad įmanoma kurti sąžiningumo kultūrą, nes žmogus yra orus, nes egzistuoja tiesa ir iš jos kylanti moralė. Aš netikiu, kad žmogus tėra savanaudis individas, o valstybė griežta auklė, kuri įstatymų pagalba prižiūri egoistus. Taip, mes išties dažnai linkstame į blogį, tačiau taip pat savyje nešiojamės gėrį ir esame pajėgūs mylėti, pakelti galvą į dangų. Ir esu tikras, kad stengdamiesi patys būti sąžiningi ir besąlygiškai mylėti aplinkinius – išlaisvinsime gėrį, kuris glūdi kituose žmonėse. Tuomet gal mūsų visuomenė bus kiek laimingesnė, o nesąžiningumo ir neteisybės apraiškų bus mažiau.

Turime siekti visuomenės narių sąmoningumo, kad galėtume kurti sąžiningumo kultūrą, o tai pradėti reikia nuo asmeninio pavyzdžio. Manau, kad daugelis mūsų buvome kada nors nesąžiningai pasielgę. Galbūt šv. Kalėdų laikas galėtų būti gera proga savo nesąžiningumą ištaisyti padovanojant visuomenei ką nors gero? Kelių ir būdų yra daug. Pasirinkime kokį vieną.

P. S. Baigdamas straipsnį sąžiningumo dėlei privalau paminėti, kad kai kurias mintis girdėjau per socialinės moralės paskaitas, skaitytas kun. prof. A. Narbekovo.