Rekordinis. Būtent šiuo žodžiu dauguma žiniasklaidos priemonių apibendrino sausio 12–19 d. vykusį popiežius Pranciškus apsilankymą Šri Lankoje ir Filipinuose. Ir ne veltui – paskutinėse popiežiaus švęstose Mišiose Maniloje šį sekmadienį dalyvavo daugiau nei 6,5 mln. žmonių. Istoriškai tai didžiausias kada nors vykęs katalikų susibūrimas. Tačiau už rekordą svarbesnės mintys, kurias popiežius išsakė antrą kartą viešėdamas Azijoje.

TAIP atviram dialogui

Po teroro išpuolių Prancūzijoje pasigirdo daug svarstymų – apie saugumo užtikrinimą, konfliktų priežastis,  religijos ir žodžio laisvės ribas. Popiežiaus Pranciškaus vertinimu, kuriuo jis pasidalino susitikęs su Šri Lankos religinių bendruomenių lyderiais, norint išvengti konfliktų tarp skirtingas pažiūras turinčių grupių svarbiausia palaikyti atvirą ir pagarbų dialogą, įsiklausant į kitus ir kartu neatsisakant savo etninės ir religinės tapatybės.

Susitikimo kultūros esminį vaidmenį Pranciškus akcentuoja jau ne pirmame savo pasisakyme. Tikriausiai todėl, kad dialogas reikalingas ne tik kelis dešimtmečius trukusių pilietinių karų tarp tamilų ir sinhalų nukamuotai Šri Lankai. Kitaip mąstančių bijoma ir vakarų valstybių visuomenėse. 2014 m. VDU sociologų atliktas tyrimas parodė, kad net 23 proc. Lietuvos gyventojų nenorėtų dirbti su musulmonais, o 32 proc. –  gyventi šalia jų. Popiežiaus siūlymas palaikyti aktyvų dialogą šiuo atveju yra kvietimas spręsti gilumines tokių baimių priežastis.

Vis dėlto dialogas nereiškia, kad reiktų atsisakyti savo įsitikinimų, ar daryti kompromisus. Pats popiežius Pranciškus, išlikdamas šimtaprocentiniu kataliku, demonstruoja pavyzdinę pagarbą kitoms kultūroms bei religijoms pirmiausiai savo veiksmais, ne kalbomis. Ko vertas vien jo neplanuotas apsilankymas budistų šventovėje Šri Lankos sostinėje, kur popiežių pakvietė vienas iš susitikime dalyvavusių budistų lyderių. Be to, savo beveik 5 mln. sekėjų turinčioje Twitter paskyroje @Pontifex, Pranciškus vizito Šri Lankoje ir Filipinuose metu skelbė pasisakymus ne tik angliškai, bet ir vertimus į šių šalių vietines kalbas.

NE piktnaudžiavimui religija

„Neleistina piktnaudžiauti religiniais įsitikinimais teisinant prievartą ar karą. Visų religinių bendruomenių lyderiai turi aiškiai ir nedviprasmiškai pasmerkti prievartą ir kviesti tikinčiuosius taikiai sugyventi su kitų pažiūrų asmenimis“ – taip būtų galima apibendrinti popiežiaus Pranciškaus požiūrį į religinių bendruomenių atsakomybę. Tą pačią mintį popiežius pakartojo ir duodamas interviu žurnalistams skrydyje iš Šri Lankos į Filipinus – tikras Dievo garbinimas niekad negali virsti diskriminacija, neapykanta ar smurtu. Priešingai, autentiškas religingumas visad skatina pagarbą gyvybei, kito žmogaus orumui ir laisvam pasirinkimui.

Komentuodamas teroro išpuolį Paryžiuje, popiežius pastebėjo, kad tiek religijos laisvė, tiek žodžio laisvė yra fundamentalios žmogaus teisės, kurių nereikėtų supriešinti. Anot Pranciškaus, kiekvienas žmogus privalo turėti laisvę pats vienas arba drauge su kitais viešai reikšti savo religinius įsitikinimus, be jokių išorinių suvaržymų ar grasinimų. Vis dėlto lygiai kaip negalima įžeidinėti ar naudoti prievartos Dievo vardu, taip pat negalima ir tyčiotis iš tikinčiųjų pasiteisinant žodžio laisve. Juk be atsakomybės tiek religijos, tiek žodžio laisvė virsta karikatūromis. Iliustruodamas žodžio laisvės ribas Pranciškus pasitelkė daug diskusijų sukėlusį pavyzdį – „jei šalia stovintis imtų užgaulioti mano mamą, tikriausiai sulauktų kumštelėjimo“. Tuo popiežius jokiu būdu neteisino prievartos, o tiesiog norėjo pabrėžti, kad žodžio laisvė neturėtų būti savitikslė. Užsipuldinėjant kitų religiją, tyčiojantis iš jų tikėjimo, rodoma nepagarba dalykams, kuriuos kiti žmonės itin brangina.

Šeima – sugyvenimo mokykla

Penktąją vizito Azijoje dieną bendraudamas su filipiniečių šeimomis, popiežiaus Pranciškus akcentavo būtinybę stiprinti šeimą, kuri šiandienos visuomenėje susiduria su įvairiais socialiniais ir idelologiniais iššūkiais. Į šį paskatinimą irgi verta pažvelgti pirmiausiai iš taikaus sugyvenimo visuomenėje perspektyvos. Anot Pranciškaus, šeima vaidina esminį vaidmenį kuriant kasdieninę gerumo ir solidarumo kultūrą. Iš vyro ir moters įsipareigojimo santuokoje kylanti šeima yra bendro buvimo visuomenėje mokykla, kur žmogus mokosi gyventi ne vien dėl savęs, mokosi iš savęs išeiti ir dalytis gyvenimu su kitais. Būtent todėl tiek visa visuomenė, ir ypač politikai, turėtų jausti atsakomybę už šeimą ir stengtis sudaryti jai kuo palankesnes sąlygas.

Šeima neabejotinai yra ir džiaugsmo mokykla. 2014 m. pabaigoje JAV Nacionalinio ekonominių tyrimų biuro paskelbta analizė parodė, kad susituokę žmonės yra laimingesni ir labiau patenkinti savo gyvenimu nei vienišiai, ypač tai akivaizdu sunkiausiais gyvenimo periodais – netekus darbo arba patiriant vadinamąją viduramžio krizę. Spaudos konferencijoje, kuri vyko iš Manilos į Romą skridusiame lėktuve, popiežius Pranciškus irgi atviravo, kad būtent gausios šeimos, dėl savo vaikų besiaukojantys tėvai ir motinos, niekad nedingstančios šypsenos liudijamas jų nesuvaidintas džiaugsmas paliko didžiausią įspūdį vizito į Aziją metu.

Klausiamas, ar katalikų Bažnyčia neturėtų atsisakyti savo laikysenos dėl kontracepcijos, popiežius Pranciškus priminė savo pirmtako Paulius VI skelbtą žinią – atsakingą tėvystę. Akcentuodamas šeimų atvirumo gyvybei ir vaikams svarbą, Pranciškus perspėjo dėl klaidingai paplitusio požiūrio, jog neva norint būti gerais katalikais, reikia daugintis „tarsi triušiams“. Aštrus pasisakymas sukėlė nepasitenkinimo ir diskusijų, tačiau ir vėl, ištraukus šį palyginimą iš konteksto, pametama pagrindinė popiežiaus mintis: vaikų skaičių šeimoje neatsiejamas nuo atsakingo tėvų požiūrio, o nuostata, kuria kiekviena šeima kviečiama vadovautis planuodama šeimos pagausėjimą – tai dosnumas bei nusiteikimas, jog kiekvienas vaikas yra Dievo dovana. Komentuodamas kontracepcijos klausimą, popiežius patvirtino, kad Bažnyčia nėra prieš šeimos planavimą, ji tik siūlo naudoti natūralius šeimos planavimo metodus, kurie išlaiko deramą sutuoktinių tarpusavio pagarbą.

Susitikime su filipiniečių šeimomis popiežius Pranciškus užsiminė apie „ideologinę kolonizaciją“, o plačiau šią sąvoką pakomentavo skrydžio iš Azijos metu. Popiežius pasakojo dar  Argentinoje susidūręs su situacija, kai mainais už tarptautinę paramą švietimo sistemoms reikalaujama, kad į mokymo programas būtų įtraukiamas vadinamosios „gender“ ideologijos dėstymas. Ši ideologija iškreipia tiesą apie žmogų, jo lytiškumą, kūną bei vyro ir moters tarpusavio santykius, todėl tai tiesioginė grėsmė šeimai. Apie tokius atvejus, kai ideologijos šalininkai siekia ją įdiegti nepaisydami visuomenės kultūros, požiūrių ir vertybių, neseniai vykusiame Sinode atviravo ir Afrikos vyskupai. Popiežiaus nuomone, toks elgesys panašus į XX a. fašistinių diktatūrų taktiką –  naudojantis tautų poreikiais ir vaikais siekiama įtvirtinti savo pozicijas. Pranciškus pasisakė už tai, kad kiekviena tauta turėtų teisę išsaugoti savo laisvę ir kultūrinę tapatybę.

Pareiga siekti bendrojo gėrio

Ši popiežiaus Pranciškaus kelionė buvo išskirtinė ir tuo, kad Šri Lanka pagaliau oficialiai turi pirmąjį savo šventajį – juo paskelbtas XVII-XVIII a. gyvenęs kunigas Juozapas Vaza. Kalbėdamas apie šio šventojo pavyzdį šiandienos visuomenei, Pranciškus akcentavo, kaip pagarbą kitų įsitikinimams skelbiant Evangeliją daugiareliginiame kontekste, bet ir būtinybę atsižvelgti į vargšų poreikius. Evangelija kviečia kiekvieną krikščionį įsipareigoti visų gerovei. Juozapas Vaza tarnavo vargšams, neklausdamas, iš kur jie ir kas jie yra. Jo pavyzdys ir šiandien įkvepia Šri Lankos Bažnyčią, kurios įsteigtos mokyklos, ligoninės ir labdaros institucijos atviros visiems, nepriklausomai nuo rasės, religijos, etninės ar socialinės kilmės.

Ir vėl – popiežius Pranciškus ne tik kalba, bet ir liudija savo dėmesį vargšams. Pavyzdžiui, viešėdamas Maniloje, pontifikas neplanuotai užsuko į gatvės vaikų namus. Dar daugiau – popiežius ne kartą paminėjo, kad vienas pagrindinių apsilankymo Filipinuose tikslų buvo noras paliudyti savo artumą ir solidarumą su Leitės salos ir ypač Taklobano miesto gyventojais. Būtent ten 2013 m. lapkritį prasiautė tūkstančius gyvybių nusinešęs ir daugybę nuostolių pridaręs taifūnas.

Nors dėl audros teko sutrumpinti apsilankymą Leitės saloje, lyjant lietui, apsigaubęs geltona lietskraiste popiežius Pranciškus vis tik aukojo Mišias. Tai buvo vienas įspūdingiausių vizito momentų. Padėjęs į šalį iš anksto parašytą pamokslą, popiežius kalbėjo susirinkusiems iš širdies ir pasakė ilgam atmintyje išliksiančius žodžius: „Norėjau atvykti, kad pabūčiau su jumis – šiek tiek per vėlai, pasakysite, tiesa, bet dabar esu čia. [...] Aš nežinau, ką jums pasakyti. Bet Jis [Dievas] žino! [...] Tegaliu tylėti ir vienytis su jumis visais savo širdies tyloje.“ Ši vidinio solidarumo tyla daug įspūdingesnė už bet kokį rekordą.

Autorius yra „Kataliko balso“ atstovas. „Kataliko balso“ tikslas – atvirai, teigiamai ir aiškiai komunikuoti katalikų poziciją Bažnyčiai bei visuomenei aktualiais klausimais viešojoje erdvėje.