Štai ir prabėgo vaikų žiemos atostogos. Abu su vyru lengviau atsidusome - pagaliau... Šiandien atsigręžus net sunku patikėti, kad tos dvi savaitės buvo tokios pilnos šurmulio, veiksmo, emocijų ir... nuovargio. Namuose ištisą dieną virė gyvenimas, nuolat buvo girdėti dūzgimas lyg bičių avily: juokas, ašaros, riksmai, šauksmai, zirzalai, santaika, persipinanti su nesantaika.

Žodžiu, namus užplūdo tikra emocijų lavina. 

Kai augini daugiau vaikų, visada sunkiausia būna per mokinių atostogas, nes visi „grūdasi" po vienu stogu - kartu būti gera, bet kartais nelengva, nes vaikams tenka iš naujo susiderinti, apsišlifuoti. Atostogos - tai metas, kai šeima būna drauge ar ką nors kartu veikia. Gerai, jei per šventes namuose yra abu tėvai, tuomet abu dalinasi bendravimo su vaikais naštą. 

Šiais metais keturi mūsų berniukai po kalėdine eglute rado didelius žaislinius šautuvus, su kuriais vėliau kartu su tėtuku lakstė po namus slėpdamiesi, šaudydami, šaukdami, rėkdami, - žodžiu, namuose vyko „tikras karas". Tėtukas prisiminė vaikystę, o vaikai mokėsi drauge linksmai berniukiškai leisti laiką. Mama tik skubėjo filmuoti nerealius „karo" kadrus, kad ateity būtų ką prisiminti. Kai peržiūrėdavau filmuotą medžiagą, po namus vėl pasklisdavo neįtikėtini „karo šūksniai, pergalės skonis ar sužeistųjų dejonės ir nusivylimas". Štai tada susimąstydavau, jog dienų dienas leidžiu tokiuose „apkasuose" - kasdieniame triukšme... 

Bet kai tėtukas išeina į darbą, mama viena lieka su visais kasdieniais darbais darbeliais ir nuolat kintančiais vaikų jausmais: tai jie džiaugiasi, tai liūdi, tai jie patenkinti, tai vėl nepatenkinti... Per dieną ne kartą tenka guosti tai vieną, tai kitą apsiašarojusį vaiką, spręsti jo problemas, pamatyti jo poreikius, taikyti su broliais ir mokyti gyventi draugiškai. Kai vienam „pagerėja", būtinai „pablogėja" kitam - tuomet sprendi jo problemas ir džiaugiesi, jei gali padėti. Tada pribėgęs trečias ima dėstyti savo skaudulius, o po jo ir ketvirtas - bet dažniausiai tai abu kartu. Kuo mūsų daugiau, tuo daugiau tarpusavio ryšių, įvairių bendravimo „niuansų". Kartais po tokių aktyvių dienų pamąstai, kaip neišprotėti, mat kas vaikui užtrunka tik akimirką, mamai dažnai išsitęsia keliomis valandomis (priklausomai nuo vaikų skaičiaus), - kol galiausiai virsta begalybe... Gerai, jei pailsi - tuomet vėl įgyji jėgų. Bet kartais rankos nusvyra, ir tik Dievo prisilietimas įprasmina tas sunkias gyvenimo akimirkas.

Vis dėlto, kai apsunksta malonių ir nemalonių garsų kupina kasdienybė, Viešpaties šviesoje susimąstai, kad brangu būti visiems kartu po vienu stogu, girdėti vienas kito širdies plakimą - galbūt ne visuomet tokį ramų, kaip norėtume. Nors mums, tėvams, tikrai būna sunkių dienų, bet būtent tomis akimirkomis formuojasi nematomi, slapti širdies ryšiai tarp tėvų ir vaikų. Ir tai tampa be galo vertinga. 

Pašaukimo kasdienybė 

Kartą širdy svarsčiau: „Einu motinystės keliu įsikibusi į Tavo, Dieve, ranką. Visi gimę vaikai - tai brangi Tavo dovana. Bet kodėl taip sunku? Kodėl taip pavargstu nuo triukšmo, erzelynės, nuolatinio nepasitenkinimo ir santykių aiškinimosi? Gal aš ko nors nematau, nesuprantu?". Tąkart Viešpats ištiesė pagalbos ranką - aš susimąsčiau apie pašaukimą. 

Evangelijoje pagal Joną Jėzus kalba, kad Jis yra vynmedis, o mes – šakelės, ir tik pasilikdami Jame mes galime duoti daug vaisiaus: Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, - kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, Jis jums duotų (Jn 15, 16). Jėzus mus pašaukė geriems darbams atlikti, o vienas iš jų – auginti vaikus. Patikėję savo pašaukimu, jaučiame Dievo malonę ir begalinį pasitenkinimą, kad esame ten, kur pašaukti būti. Tačiau eidami ilgesnį laiką pavargstame, išsenkame, įsuka rutina, akys apsunksta ir nebemato prasmės. Manau, taip nutinka ilgesnį laiką dirbant kokį nors darbą - nesvarbu, koks jis būtų: vadovauti įmonei, mokyti vaikus mokykloje, siekti sportinių ar kūrybinių aukštumų, statyti namus ar skaičiuoti finansus... Išties ilgesnį laiką dirbdami mes tampame profesionalais, tačiau patirtis kaupiasi išgyvenus iššūkius. Taip yra ir su tėvyste: vaikai maži - vieni iššūkiai, vaikai dideli - kiti iššūkiai. O jei namuose auga daugiau vaikų, tai yra ir mažų, ir didelių iššūkių... Tuomet kasdienybė apsunksta, ir tik Dievo žodis nubrėžia kelią ir vėl sugrąžina viltį: Verkia žmogus, į dirvą berdamas sėklą, bet su džiaugsmu grįžta, nešdamas pėdus (Ps 126, 6). Štai Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius - Jo atlyginimas.[...] Palaimintas žmogus, turįs jų pilną strėlinę! (PS 127, 3. 5).

Prisiminiau Izraelio karalių Dovydą, kuris dar jaunystėje buvo pateptas karaliumi, bet jo kasdienybė nebuvo lengva. Dievas jam skyrė nuveikti daug didingų darbų, ganyti Jo tautą - Izraelį. Apie Dovydą pasakyta, kad jis buvo didis karalius, o svarbiausia - vyras pagal Dievo širdį, kuris įvykdė visus Dievo sumanymus. Bet ar Dovydo gyvenimas buvo lengvas? Anaiptol - nors jis pateptas būti karaliumi, keturiolika metų jį persekiojo karalius Saulius, norėdamas nužudyti. Dovydas slapstėsi, patyrė daug vargo, artimųjų nesupratimo, priešų paniekos ir, manau, išgyveno net neviltį: „Kodėl, Dieve, turiu taip kentėti? Kodėl dar nesu karalius? Kodėl drebu iš baimės per anksti numirti?" Ne viena Dovydo psalmė šiandien guodžia daugelį, nes jis išgyveno tai, ką patiriame ir mes savo kasdienybėje. Kaip nustebau perskaičiusi, kad ir Dovydui iš nevilties skaudėjo širdį: Ar dar ilgai mane spaus liūdnos mintys, širdį skaudės kas dieną? Ar dar ilgai mano priešai didžiuosis prieš mane? (Ps 13, 2). Tačiau Dovydas nepasiduoda liūdesiui, nevilčiai - jis savo akis kelia į Viešpatį, iš kurio ateina jam pagalba. Ieškojau Viešpaties, Jis išklausė mane ir išgelbėjo mane iš visų mano baimių (Ps 34, 4). 

Dovydui, net ir tapus karaliumi, tenka įveikti ne vieną iššūkį, padaryti klaidų ir už jas skausmingai atsakyti. Kasdienybės iššūkiai ne visada leidžia „maudytis" daugelio taipgeidžiamoje karališkoje šlovėje. Atvirkščiai, vėl ir vėl tenka glaustis prie Dievo, ieškoti Jo išminties, atleidimo, sustiprinimo. Jei sekasi kariauti su priešais, tai šeimoje nuolat kyla nesusipratimų tarp vaikų... Tačiau Dovydas gieda: Karalius pasitiki Viešpačiu, Aukščiausiojo gailestingumas neleis jam svyruoti (Ps 21, 7). Nelengvu pašaukimo keliu Dovydas eina įsikibęs į Viešpaties ranką ir šlovina Jį, išgyvendamas tiek džiaugsmą, tiek skausmą. Karalius nebijo pripažinti, kad jam sunku, kad jam reikalinga pagalba. Tačiau ne kartą įsitikino, kad pagalba visuomet ateina, ir kaip šio gyvenimo piligrimas gieda:Pakeliu savo akis į kalnus, iš kur man ateina pagalba. Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę! (Ps 121, 1-2). 

Prisiminkime ir paties Jėzaus šeimą - nors ji pašaukta užauginti Mesiją, tačiau šios šeimos kasdienybė tokia pat nelengva kaip ir daugelio kitų: yra nepasiturintys, dėl karaliaus Erodo žiaurumo priversti bėgti (emigruoti) į Egiptą, vėliau grįžti ir vėl viską pradėti iš pradžių. Galima numanyti, kad ši šeima augina ne vieną, bet mažiausiai septynis vaikus, - apie tai skaitome Evangelijoje pagal Matą: Argi Jis ne dailidės sūnus?! Argi Jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Jozė, Simonas ir Judas argi ne Jo broliai? Ir Jo seserys - argi jos ne visos yra pas mus? Iš kur Jam visa tai? (Mt 13, 55-56). Ar tėvams buvo lengva? Nemanau. Vis dėlto Marijos ir Juozapo gyvenimas neša vaisių, nes jie tikėjo Dievą, pasitikėjo Jo žodžiu, Jo gerumu ir gailestingumu, net ir tuomet, kai ne viską suprato ar labai sopėjo širdį, - Marijai stovint po mylimo Sūnaus kryžiumi.

Manau, kad mes, žmonės, norėtume eiti lengvu, visuomet sėkmingu, maloniu gyvenimo keliu. Bet gyvenimas, deja, dažnai būna kitoks. Juk tam tikri pasiekimai visuomet slepia sunkų kasdienį darbą, įveiktus iššūkius, kurių svetimieji nemato, tikėjimą, jog pavyks atlikti darbą. Juk ir pats apaštalas Paulius buvo pašauktas nešti Evangelijos šviesą pagonims, bet eidamas tuo pašaukimo keliu ne kartą buvo apmėtytas akmenimis, sumuštas, išvarytas, nesuprastas... Galbūt panašiai jaučiamės ir mes, tėvai, kai mūsų nesupranta paaugliai ar nepagarbiai su mumis elgiasi? Lig šiol menu vienos gydytojos žodžius, prieš daugelį metų skaitytus žurnale: „Mama vaikui yra lyg šiukšlių dėžė.". Ar lengva būti „šiukšlių dėže"? Nė vienas nenorėtume tokios perspektyvos, o ji, pasirodo, būtina, kad vaikai būtų išklausyti, išgirsti, kad negatyvias savo emocijas jie galėtų išmesti į tą purviną „šiukšlių dėžę". Malonu? Nelabai... Ypač jei tai darai ištisą dieną ir ne vienerius metus... Kaip tuomet išgyventi be Viešpaties - Jo paguodos ir atleidimo? 

Vaiko prigimtis

Ir vis dėlto būti mama ir tėčiu - nuostabu. Pažvelkime į vaikus kiek kitaip - jie tiesiog vaikai! Tokia jau jų prigimtis - dūkti, versti, ieškoti, žaisti, lieti be saiko savo emocijas ir... stebėti, kaip į tai reaguoja tėvai! Jei namuose vaikas gali išlieti savo emocijas, būti savimi - tai labai gerai! Jei būsime kantrūs, jie išmoks daug vertingų dalykų. Tikėkime, kad vieną dieną išvysime juos užaugusius puikiais žmonėmis, gebančius teisingai pasirinkti painiame šio gyvenimo kelyje, o svarbiausia - pažįstančius Viešpatį. Tikiu, kad vieną dieną jie, kaip ir apaštalas Paulius, pasakys: Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška (1 Kor 13, 11). 

Mums norėtųsi, kad vaikai viską suprastų kaip suaugusieji, o svarbiausia - elgtųsi „padoriai" kaip suaugusieji. Bet nepamirškime, kad vaikystė - tai laikas, kai jie daug ko mokosi iš mūsų, suaugusiųjų. Kai jausmai, emocijos nustelbia logiką, kurios dar tiek nedaug jų galvelėse. Jie - kaip ta Maša iš filmuko „Maša ir lokys" - nenuoramos, nenustygstantys vietoje, žingeidūs, dažnai nepatogūs mums, tėvams, nes reikia atsakinėti į jų klausimus, kai norisi pailsėti po sunkios darbo dienos... O jei vaikų namuose ne vienas, jei ant tėtuko ar mamos „vargšės" galvos užgriūva iškart keli? Taip, kartais kasdienybė būna sunki, niekur nuo jos nepabėgsi, bet iš jos susideda tikras gyvenimo džiaugsmas: Kurie ašarodami sėja, tie su džiaugsmu pjaus (Ps 126, 5).

Kita vertus, iš vaikų galime ir pasimokyti - jie nemoka apsimetinėti, kaip mes, suaugusieji, kartais darome. Nemoka slėpti savo jausmų, kuriuos mes taip meistriškai slepiame, todėl yra pažeidžiami ir priklausomi nuo šalia esančiojo gerumo. Vaikai yra naivūs, neturintys tokios didelės gyvenimo patirties, kokią turi suaugę žmonės, todėl gali pasakyti ar padaryti tai, kas mus išmuša iš vėžių, dėl ko mes raustame prieš kitus sumanius ir „tobulus" suaugusius... Vaikai pešasi tarpusavyje, o tai kartais bado mums akis ir primena mus pačius, besimokančius bendravimo subtilybių. Jie yra mūsų pačių netobulumo veidrodžiai! Argi tai malonu? 

Ir vis dėlto būkime jiems atlaidūs, mylėkime juos tokius, kokie jie mums duoti. Matykime juos Jėzaus akimis, kuris [...] pasišaukęs vaikučius, tarė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite jiems, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip kūdikis, niekaip neįeis į ją! (Lk 18, 16-17). Jėzaus akyse vaikai - ypatingi! Tebūna jie tokie ir mums. Tad daugiau laiko leiskime su savo mažaisiais, fotografuokime ir filmuokime juos, nes jie greitai užaugs, o mums liks tik nuostabūs prisiminimai apie kadaise kartu leistas dienas. 

Nors aplinkiniai stebisi ir kartais užjaučiančiai atsidūsta, išgirdę, jog auginame keturis berniukus, bet koks gyvenimas be jų? Žinoma, gyvenimas didelėje šeimoje kitoks, nei auginant vieną ar du vaikučius. Sakyčiau - tai nerimastingas slėpinys. Tad džiaukimės kasdienybe, iš kurios susideda visas nuostabus mūsų gyvenimas. O Viešpats tesustiprina mus, tėvus, - galbūt iššūkiai didesni už mus, bet mūsų Dievas didesnis už visus iššūkius!