Primo Levi knyga „Jei tai žmogus“ yra vienas iš labiausiai kvapą gniaužiančių pasakojimų apie Holokaustą. Knygoje autorius detaliai aprašo gyvenimo koncentracijos stovykloje kasdienybę. Prieš Antrąjį pasaulinį karą P. Levi buvo chemikas ir, kalbėdamas apie savo išgyvenimą Aušvice, jis kaip vieną pagrindinių priežasčių nurodė tai, kad naciams labai reikėjo būtent chemijos specialistų. Po karo P. Levi ir toliau tęsė savo mokslinę karjerą, tačiau taip pat tapo ir rašytoju. 1984 metais, duodamas interviu „The New York Times“, jis pasakojo, kad rašymas jam tapo būtinu užsiėmimu – ne tik moraline pareiga, tačiau ir psichologiniu poreikiu. P. Levi raštai spinduliavo humanizmu, tačiau jis pats kentėjo nuo depresijos, kuri atvedė rašytoją iki savižudybės. P. Levi mirtis sukrėtė jo gerbėjus, taip pat Holokaustą išgyvenęs rašytojas Elie Wieselis pareiškė, kad „Primo Levi mirė Aušvice prieš 40 metų“.

 Minint Aušvico koncentracijos stovyklos išvadavimo metines, siūlome jums interviu, kurį 1986 metais P. Levi davė žurnalui „The New Republic“.

Būdamas stovykloje ėmiau jausti nenumaldomą poreikį papasakoti savo istoriją, tad pradėjau aprašinėti savo patirtis čia pat, vietoje – vokiečių laboratorijoje, kuri buvo pripildyta stingdančio šalčio, karo ir budrių stebinčių akių. Tiesa, aš supratau, kad man nepavyks išsaugoti tų bet kaip prikeverzotų užrašų. Vos tik grįžau į Italiją, jaučiau pareigą rašyti, ir per kelis mėnesius parašiau knygą „Jei tai žmogus“. Po 15 metų parašiau knygą „Nubudimas“, kuri yra natūralus pirmtakės tęsinys. Sulaukiau daug klausimų apie šias knygas, tad į juos galėsiu atsakyti čia.

Jūsų knygose nėra neapykantos vokiečiams, nėra ir keršto troškimo. Ar atleidote jiems?

Traktuoju neapykantą kaip gyvulišką ir šiurkščią, siekiu, kad mano veiksmai ir mintys, kiek tai įmanoma, būtų proto produktas. Dar labiau nepritariu neapykantai, kuri kolektyviai nukreipiama į konkrečią etninę grupę, tarkime, vokiečius. Jei tam pritarčiau, jausčiausi taip, tarsi vadovaučiausi nacių priesakais, kurie buvo paremti būtent tautine ir rasine neapykanta. Turiu pripažinti, kad jei prieš mane atsidurtų vienas iš mūsų tų dienų persekiotojų, konkretus atpažįstamas veidas, konkretūs seni melai, aš jausčiau gundymą neapkęsti ir taip pat atsakyti smurtu. Kadangi nesu fašistas ar nacis, būtent todėl atsisakau pasiduoti šiai pagundai.

Tikiu protu ir diskusija kaip aukščiausiais pažangos instrumentais. Todėl, aprašydamas tragišką Aušvico pasaulį, aš sąmoningai pasirinkau ramią ir blaivią liudininko kalbą, o ne dejuojančią aukos ar nervingą to, kuris siekia keršto, kalbą. Maniau, kad mano pasakojimas bus patikimesnis ir naudingesnis, jei atrodys objektyvus, jei jame bus kuo mažiau emocijų. Tik tokiu būdu liudininkas atlieka savo užduotį – parengia dirvą teisėjui. Teisėjai yra mano skaitytojai.

Lygiai taip pat nenorėčiau, kad susilaikymas nuo atviro nuosprendžio būtų painiojamas su visuotiniu atleidimu. Ne, aš neatleidau nė vienam iš kaltininkų ir nesu linkęs atleisti nė vienam iš jų, nebent jis pademonstravo (poelgiais, o ne žodžiais ir netrukus po to), kad suvokė savo nusikaltimus ir klaidas, jog yra linkęs jas pasmerkti, išrauti jas iš savo ir kitų sąžinės, nes priešas, kuris pamato savojo kelio klaidingumą, liaujasi buvęs priešu.

Ar vokiečiai žinojo, kas vyksta?

Kaip galėjo taip nutikti, kad milijonų žmonių išnaikinimas pačioje Europos širdyje būtų įvykdytas be niekieno žinios?

Pasaulis, kuriame šiandien gyvena vakariečiai, turi savų ydų ir pavojų, tačiau, jei palyginsime jį su valstybėmis ir laikais, kai demokratija buvo dusinama, jis turi milžinišką pranašumą: kiekvienas gali žinoti viską apie kiekvieną. Informacija šiandien yra „ketvirtoji valdžia“. Autoritarinėje valstybėje yra ne taip. Ten yra tik viena Tiesa, skelbiama iš viršaus. Visi laikraščiai yra vienodi, jie visi kartoja tą pačią tiesą. Informaciją pakeičia propaganda. Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis tampa įmanoma (nors ne visada lengva: niekada nėra lengva giliai pažeisti žmogaus prigimtį) ištrinti didžiulę dalį realybės.

Vis dėlto nebuvo įmanoma nuo Vokietijos žmonių nuslėpti didžiulio koncentracijos stovyklų tinklo egzistavimo. Negana to, žvelgiant iš nacių požiūrio taško, tai nebuvo ir pageidautina. Vienas iš nacizmo tikslų buvo sukurti ir palaikyti neapibrėžto teroro atmosferą šalyje. Visa tai tam, kad žmonės žinotų, jog oponuoti Hitleriui yra pavojinga. Iš tiesų nuo pat pirmųjų nacizmo mėnesių tūkstančiai vokiečių buvo uždaryti koncentracijos stovyklose: komunistai, socialdemokratai, žydai, protestantai, katalikai. Visa šalis tą žinojo, žinojo, kad tose stovyklose kenčia ir miršta žmonės.

Tiesa, kad didelė dalis vokiečių tiksliai nenujautė, kokie siaubingi dalykai vėliau dėjosi šiose stovyklose: metodiškas industrializuotas milijonų žmonių naikinimas, dujų kameros, krematoriumų krosnys, niekšiškas nužudytųjų apiplėšinėjimas. Visa tai turėjo likti nežinoma, ir iš tiesų iki pat karo pabaigos apie tai žinojo nedaugelis. Tarp kitų atsargumo priemonių, kad būtų apsaugota paslaptis, oficialioje kalboje buvo vartojami tik atsargūs ir ciniški eufemizmai – nebuvo rašoma apie „naikinimą“, tačiau apie „galutinį sprendimą“, buvo kalbama ne apie „deportacijas“, o apie „perkėlimus“, nebuvo minimas „žudymas dujomis“, o tik „specialus apdorojimas“. Ne be priežasties Hitleris baiminosi, kad šios siaubingos žinios, jei tik bus atskleistos, pakirs aklą vokiečių pasitikėjimą juo, taip pat ir kovojančių karių moralę.

Ir vis dėlto skirtingi informacijos šaltiniai buvo prieinami daugumai vokiečių. Žinoti ir siekti, kad žinotų kiti, buvo vienas iš būdų atsiriboti nuo nacizmo. Tačiau dauguma vokiečių nežinojo, nes nenorėjo žinoti. Jie būtent norėjo nežinoti. Akivaizdi tiesa, kad vokiečiai kaip visuma nė nebandė priešintis. Hitlerinėje Vokietijoje buvo plačiai paplitęs tam tikras elgesio kodeksas: tie, kurie žinojo, nekalbėjo, tie, kurie nežinojo, neklausinėjo, o tie, kurie neklausinėjo, negaudavo jokių atsakymų. Užverdamas burną, užmerkdamas akis ir užsikimšdamas ausis tipinis vokietis susikūrė sau nežinojimo iliuziją, o per tai ir pasiteisinimą, kad jis nebuvo bendrininkas to, kas vyko prieš pat jo duris.

Ar buvo kalinių, kurie pabėgdavo iš stovyklų? Kaip nutiko, kad nekilo jokio plataus masto pasipriešinimo?

Šie klausimai man yra užduodami bene dažniausiai. Dėl to jie turėtų kilti iš kažkokio ypatingo domėjimosi ar poreikio. Mano interpretacija yra optimistinė: šiandienos jaunimas jaučia, kad laisvė yra privilegija, be kurios tiesiog neįmanoma. Dėl to kalėjimo idėja jiems iš karto siejasi su pabėgimu ar sukilimu. Pabėgimą kaip moralinę priedermę dar labiau sustiprina romantinė literatūra, populiarioji literatūra, kinas, kur neteisingai (ar netgi teisingai) įkalintas veikėjas visada mėgina pabėgti ir to neišsižada net pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Visi šie bandymai dažniausiai yra karūnuojami sėkme. Veikiausiai yra gerai, kad kalinio padėtis, nelaisvės būklė yra suvokiama kaip netinkama, nenormali, kaip liga, kuri turi būti pagydyta pabėgimu arba sukilimu.

Deja, šis paveikslas mažai primena tiesą apie koncentracijos stovyklas. Pavyzdžiui, iš Aušvico pabėgti bandė vos keli šimtai kalinių. Iš jų veikiausiai pavyko vos keliems. Pabėgimas buvo labai sudėtingas ir itin pavojingas. Kaliniai buvo nusilpę, taip pat ir demoralizuoti bado bei žiauraus elgesio. Jų galvos buvo nuskustos, jų dryžuotas apdaras – iš karto lengvai atpažįstamas, o jų medinės klumpės lėmė tai, kad eiti greitai ir tyliai tapo neįmanoma. Jie neturėjo pinigų ir apskritai nekalbėjo vietine lenkų kalba. Jie nepažinojo aplinkinės teritorijos, kuri jiems buvo nepažįstama. Be viso to, buvo taikomos itin griežtos atsakomosios priemonės, kad būtų atimtas bet koks noras bėgti. Kiekvienas, pagautas bandantis pabėgti, buvo viešai pakariamas (dažnai po žiaurių kankinimų) aikštėje, į kurią būdavo sušaukiami kaliniai. Kai būdavo sužinoma apie pabėgimą, pabėgusiojo draugai būdavo traktuojami kaip bendrininkai ir numarinami badu. Kitiems kaliniams tekdavo stovėti 24 valandas, o kartais būdavo suimami „kaltojo“ tėvai ir deportuojami į koncentracijos stovyklas.

SS apsauginiams, kurie nužudydavo pabėgti bandantį kalinį, būdavo suteikiamos specialios atostogos. Tad dažnai nutikdavo, jog SS apsauginiai tiesiog šaudavo į kalinį, kuris neturi jokios intencijos bėgti, ir visa tai tik tam, kad gautų atostogų. Šis faktas dirbtinai padidino oficialioje statistikoje įrašytų bandymų pabėgti skaičių. Kaip ir sakiau, tikras skaičius buvo labai mažas, ir beveik visi bėgliai buvo „arijai“, t. y. ne žydai, o kaliniai lenkai, kurie gyveno netoliese ir žinojo savo tikslą bei turėjo garantijas, kad juos saugos vietiniai gyventojai. Kitose stovyklose viskas klostėsi panašiai.

Kalbant apie maištą, tai situacija yra kiek kitokia. Pirmiausia dera atminti, kad kai kuriose stovyklose iš tiesų įvyko sukilimų – Treblinkoje, Sobibore, net ir Birkenau, kuri buvo viena iš prie Aušvico veikusių stovyklų. Tie sukilimai nepasižymėjo dideliu skaičiumi dalyvių. Kaip ir Varšuvos geto sukilimas, tai veikiau buvo neeilinės moralinės jėgos pavyzdžiai. Kiekvienu atveju šie sukilimai buvo suplanuoti, ir jiems vadovavo kaliniai, kurie tam tikru būdu buvo privilegijuoti ir dėl to buvo geresnės fizinės ir dvasinės būklės nei vidutinis stovyklos kalinys. Visa tai nestebina: tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksalu, kad tie, kurie sukilo, buvo tie, kurie kentėjo mažiausiai. Skarmaluoti kaliniai nemaištavo.

Stovyklose politiniams kaliniams ar tose stovyklose, kur politiniai kaliniai sudarė daugumą, konspiracinė veikla nebuvo retenybė, ir dažnai tai baigdavosi gana efektyviais savigynos veiksmais, o ne atviru sukilimu. Priklausomai nuo stovyklos ir laiko kaliniams, pavyzdžiui, pavyko šantažuoti ar papirkti SS narius, sabotuoti vokiečių karo pramonės darbą, organizuoti pabėgimus, sąjungininkams per radiją pranešti apie pasibaisėtinas sąlygas koncentracijos stovyklose, pagerinti sergančiųjų gydymą, pakeisti SS gydytojus gydytojais iš kalinių tarpo, paveikti selekcijos procesą, pasiųsti myriop šnipus ir išdavikus, taip pat išgelbėti kalinius, kurių išgyvenimas buvo ypač svarbus, rengtis kartais ir karinėmis priemonėmis priešintis naciams, jei šie, priartėjus frontui, nuspręstų likviduoti koncentracijos stovyklą (iš tiesų jie taip ir nusprendė).

Stovyklose, kuriose daugumą sudarė žydai, aktyvi ar pasyvi gynyba buvo ypač sudėtinga. Didžioji dalis kalinių neturėjo jokios organizacinės ar karinės patirties. Jie buvo atgabenti iš įvairiausių Europos kampelių ir kalbėjo skirtingomis kalbomis. Jie kentėjo didžiulį badą ir buvo silpnesni bei labiau išsekę nei kiti kaliniai. Jie dažniausiai jau buvo patyrę ilgą bado, persekiojimų ir žeminimo istoriją getuose. Koncentracijos stovyklose jie išgyvendavo tragiškai trumpai. Trumpai tariant, tai buvo visą laiką kintanti grupė, kurią nuolatos šienavo mirtis, tačiau papildydavo vis naujai atvežami kaliniai.

Galite stebėtis, kodėl tik ką iš traukinių išlipę žmonės nesukildavo ir valandų valandas (kartais ir dienas) laukdavo, kad būtų pasiųsti į dujų kameras. Turiu pridurti, jog vokiečiai buvo ištobulinę velniškai sumanią ir visapusišką kolektyvinio žudymo sistemą. Dažniausiai naujai atvežti kaliniai nė nežinodavo, kas jų laukia. Jie būdavo priimami su šaltu efektyvumu, tačiau be brutalumo, pakviečiami nusirengti prieš „dušą“. Kartais jiems netgi būdavo duodama muilo ir rankšluostis, o po dušo buvo žadama karšta kava. Dujų kameros buvo užmaskuotos kaip bendri dušai su vamzdžiais, čiaupais, persirengimo kambariais, kabyklomis, suoliukais ir t. t. Jei kaliniai parodydavo bent menkiausią ženklą, kad žino ar bent įtaria, kas jų laukia, SS ir jų bendrai pasitelkdavo netikėtumo taktiką – imdavo veikti su ypatingu žiaurumu, šaukdami, grasindami, spardydami, šaudydami, paleisdami savo šunis, kurie buvo išdresuoti suplėšyti žmogų į gabalus. Ir visa tai prieš žmones, kurie buvo sutrikę, puolę į neviltį, išsekinti nuo 5 iki 10 dienų trukusios kelionės uždarame traukinio vagone.

Todėl kartais išsakomi teiginiai, kad baimė sulaikydavo žydus nuo sukilimo, yra absurdiški ir žeidžiantys. Pakanka tik priminti, jog Aušvico dujų kameros buvo išbandytos su 300 Rusijos karo belaisvių – jaunų, karinį parengimą turinčių, politiškai indoktrinuotų vyrų, šalia kurių nebuvo moterų ir vaikų. Jie taip pat nesukilo.

Noriu pridurti dar vieną paskutinę mintį. Dabar plačiai įsišaknijusi nuostata, kad negalima pasiduoti priespaudai, tačiau būtina jai priešintis, nebuvo plačiai paplitusi fašistinėje Europoje ir buvo ypač silpna Italijoje. Ši šalis buvo uždaros grupės politiškai aktyvių veikėjų tėvonija. Tačiau fašizmas ir nacizmas iš karto izoliavo, išvijo, terorizavo ar sunaikino šiuos žmones. Nedera pamiršti, kad pirmosios Vokietijos koncentracijos stovyklų aukos, skaičiuojamos šimtais tūkstančių, buvo prieš nacius nusiteikusių politinių partijų atstovai. Be jų indėlio visuomenėje noras priešintis susiformavo tik žymiai vėliau.

Ar sugrįžote į Aušvicą po išlaisvinimo?

Į Aušvicą grįžau dukart – 1965 ir 1982 metais. Nepatyriau didelių išgyvenimų, kai lankiausi centrinėje viso Aušvico komplekso stovykloje, kurią sudarė apie 40 pastatų. Lenkijos vyriausybė pavertė ją savotišku nacionaliniu monumentu. Pastatai buvo išvalyti ir nudažyti, pasodinti medžiai, atsirado gėlių loveliuose. Ten yra muziejus, kuriame demonstruojami pasigailėjimą keliantys objektai – tonos žmonių plaukų, šimtai tūkstančių akinių, šukų, skutimosi teptukų, lėlių, vaikiškų batelių. Tačiau tai ir lieka muziejumi – kažkuo statišku, nenatūraliai sudėliotu. Man visa koncentracijos stovykla atrodė kaip muziejus. Už 7 kilometrų į rytus buvusi Monovico stovykla, kurioje aš kalėjau, jau nebeegzistuoja. Gumos gamykla, prie kurios buvo prijungta ši stovykla, dabar yra Lenkijos rankose ir taip išaugo, jog užima visą teritoriją.

Tačiau išgyvenau sukaustantį sielvartą, kai įžengiau į Birkenau koncentracijos stovyklą, kurioje niekada nebuvau kaip kalinys. Ten nepakito niekas. Ten buvo purvas, šiandien ir liko purvas arba dusinančios vasaros dulkės. Pastatų blokai, kurie nebuvo sudeginti, kai karas pasiekė ir perėjo šią teritoriją, liko tokie patys – žemi, purvini, medinėmis sienomis ir plūktomis grindimis. Ten nėra jokių lovų, tik sukaltos lentos iki pat lubų. Čia niekas nebuvo pagražinta. Su manimi buvo bičiulė Giuliani Tadeschi, kuri išgyveno Birkenau. Ji man pasakojo, kad ant kiekvienos tokios lentos, kurios matmenys siekė 1,8x2 metrų, miegodavo iki 9 moterų. Ji man parodė mažą langelį, pro kurį galėjai matyti krematoriumo krosnies liekanas. Kai ji čia kalėjo, pro langelį galėjai matyti iš kamino virstančias liepsnas. Ji paklausė vyresnės moters: „Kas čia per ugnis?“ Moteris atsakė: „Čia degame mes.“

Susidūręs akis į akį su šia liūdnus prisiminimus žadinančia vieta, kiekvienas iš išgyvenusiųjų elgiasi skirtingai, tačiau įmanoma apibūdinti dvi tipines kategorijas. Pirmajai kategorijai priklauso tie, kurie atsisako sugrįžti ar net leistis į diskusijas šiuo klausimu. Šiai kategorijai taip pat priklauso ir tie, kurie norėtų viską pamiršti, tačiau jiems tai nepavyksta, ir juos kankina košmarai. Priklauso ir tie, kurie pamiršo, paliko viską užnugaryje ir pradėjo nuo nulio. Pastebėjau, kad iš esmės tai yra asmenys, kurie koncentracijos stovykloje atsidūrė todėl, kad jiems nepasisekė, t. y. ne dėl konkrečių politinių ar moralinių įsitikinimų. Jiems kančia buvo traumuojanti patirtis, neturinti jokios prasmės, kaip kad nelaimė ar liga. Dėl to atmintis jiems yra tarsi svetima, skausmingas telkinys, įsiveržęs į jų gyvenimus. Jie bandė ar vis dar tebebando viso to atsikratyti.

Antroji kategorija yra sudaryta iš buvusių politinių kalinių arba tų, kurie turėjo bent menką politinį pasirengimą, religinius įsitikinimus ar tvirtą moralinį sąmoningumą. Šiems koncentracijos stovyklą išgyvenusiems asmenims atsiminti yra pareiga. Jie nenori pamiršti ir siekia dar daugiau – kad nepamirštų pasaulis, nes šie žmonės suprato, kad jų patirtis nėra beprasmė, jog koncentracijos stovyklos nebuvo atsitiktinumas, nenumatytas istorijos nutikimas.

Kodėl mes kalbame tik apie vokiečių koncentracijos stovyklas, o nekalbame apie tas, kurios egzistavo Rusijoje?

Galiu būti liudininkas tik tų dalykų, kuriuos pats išgyvenau ir mačiau. Mano knygos nėra pasakos. Jas rašydamas aš griežtai apsiribojau kalbėti tik apie faktus, kuriuos patyriau pats. Atmečiau faktus, kuriuos sužinojau vėliau iš knygų ar laikraščių. Dėl šios priežasties nekalbu apie Rusijos koncentracijos stovyklas. Laimė, man niekada neteko ten pabūti. Tad galiu tik pakartoti dalykus, kuriuos perskaičiau, taigi tik tuos dalykus, kurie yra žinomi kiekvienam tuo besidominčiam žmogui.

Vis dėlto aš nenoriu ir negaliu išvengti kiekvienam žmogui tenkančios pareigos priimti sprendimą ir suformuluoti nuomonę. Šalia visų akivaizdžių panašumų tarp Vokietijos ir Rusijos koncentracijos stovyklų, manau pastebįs ir esminių skirtumų. Esminis skirtumas – jų tikslas.

Vokietijos stovyklos yra kažkas unikalaus per visą žmonijos istoriją savo kraugeriškumu. Šalia seno tikslo eliminuoti ar bauginti politinius oponentus jos pridėjo modernų monstrišką siekį nuo pasaulio paviršiaus nušluoti ištisas tautas ir kultūras. Pradedant maždaug 1941 metais, jos tapo milžiniškomis mirties mašinomis. Dujų kameros ir krematoriumai buvo sąmoningai planuojami tam, kad sunaikintų milijonus žmonių gyvenimų ir kūnų. Siaubingiausias rekordas priklauso Aušvicui, kur 1944 metų rugpjūtį per vieną dieną buvo nužudyti 24 tūkst. žmonių.

Sovietinės koncentracijos stovyklos nebuvo ir tikrai nėra malonios vietos, tačiau jų sąmoningai siekiamas tikslas net ir tamsiausiais stalinizmo metais nebuvo kalinio mirtis. Taip dažnai nutikdavo, ir visa tai buvo toleruojama su brutaliu abejingumu, tačiau iš esmės to nebuvo tiesiogiai siekiama. Mirtis veikiau buvo šalutinis bado, šalčio, infekcijų ir sunkaus darbo šalutinis produktas.

Šiame niūriame dviejų skirtingų pragaro modelių palyginime taip pat privalau pridėti faktą, jog iš esmės į vokiečių koncentracijos stovyklą žmogus patekdavo tam, kad niekada daugiau iš jos nebeišeitų. Mirtis buvo vienintelis laukiamas rezultatas. Sovietinėse stovyklose visada egzistavo viltis dėl riboto įkalinimo laiko. Stalino laiku dauguma „kaltųjų“ sulaukdavo siaubingai ilgų bausmių (15 ar 20 metų laisvės atėmimo), tačiau visada likdavo bent miglota viltis dar išvysti laisvę.

Iš šio pamatinio skirtumo kyla ir kiti. Santykiai tarp prižiūrėtojų ir kalinių Sovietų Sąjungoje buvo ne tokie nežmoniški. Jie visi priklausė tai pačiai tautai, kalbėjo ta pačia kalba, nebuvo skirstomi į „antžmogius“ ir „nežmones“ kaip kad nacizmo metais. Ligoniai būdavo gydomi, nors ir nepakankamai. Susidūrus su pernelyg sekinančiu darbu, asmeninis ar kolektyvinis protestas nebuvo neįmanomas dalykas. Kūniškos bausmės būdavo retos ir ne pernelyg žiaurios. Buvo įmanoma gauti laiškų ir maisto siuntų. Trumpai tariant, nebuvo paneigiama ir visiškai sunaikinama žmogaus asmenybė. Dėl to šiose dviejose sistemose mirtingumo skaičiai smarkiai skyrėsi. Sovietų Sąjungoje pačiais žiauriausiais laikais mirdavo apie 30 proc. patekusiųjų į koncentracijos stovyklas. Tai yra netoleruotinai didelis skaičius. Tačiau vokiečių koncentracijos stovyklose mirtingumas siekdavo 90–98 proc.

Galiausiai vis dėlto įmanoma įsivaizduoti socializmą be koncentracijos stovyklų – daug kur pasaulyje tai buvo realizuota. Tačiau nacizmas be koncentracijos stovyklų yra neįsivaizduojamas.

Kaip gali būti paaiškinta fanatiška nacių neapykanta žydams?

Galima sakyti, kad antisemitizmas yra viena konkreti netolerancijos forma. Ištisus amžius ji turėjo dominuojantį religinį pobūdį. Trečiajame Reiche jį išpūtė nacionalistiniai ir militaristiniai vokiečių polinkiai ir žydų „skirtingumas“. Dėl veiksmingos fašistų ir nacių propagandos visa tai lengvai buvo išplatinta tiek Vokietijoje, tiek nemažoje dalyje Europos. Propagandai reikėjo atpirkimo ožio, kuriam galėtų sukarti visas nuoskaudas ir nelaimes. Šį fenomeną Hitleris, kuris buvo maniakiškas diktatorius, išnaudojo iki kraštutinumo.

Tačiau šie bendrai priimti paaiškinimai manęs nepatenkina. Šie paaiškinimai yra redukciniai – nei atitinkantys, nei proporcingi faktams, kuriuos reikia paaiškinti. Iš naujo skaitydamas nacizmo kronikas – nuo pat miglotos pradžios iki konvulsiškos pabaigos – negaliu atsikratyti visuotinės nekontroliuojamos beprotybės atmosferos įspūdžio. Todėl mieliau rankuosi tą nuolankumą, su kuriuo kai kurie istorikai pripažįsta nesuprantantys to nirtulingo Hitlerio ir jį palaikiusių vokiečių antisemitizmo.

Veikiausiai yra neįmanoma, netgi dar daugiau – neleistina suprasti to, kas įvyko, nes suprasti yra beveik tolygu pateisinti. Leiskite man paaiškinti. Suprasti žmogaus elgesį reiškia jį apibrėžti, apibrėžti jo autorių, atsidurti jo vietoje, susitapatinti su juo. Joks normalus žmogus niekada nebus pajėgus susitapatinti su Hitleriu, Himmleriu, Goebbelsu, Eichmannu ir begale kitų. Visa tai mums kelia nerimą, tačiau tuo pat metu suteikia ir palengvėjimo, nes veikiausiai pageidautina, kad jų žodžiai ir veiksmai liktų mums nesuvokiami. Tai yra nežmoniški žodžiai ir veiksmai, akivaizdžiai nukreipti prieš žmogiškumą, neturintys jokių istorinių precedentų, sunkiai palyginami net su žiauriausiais biologinės kovos už būvį įvykiais.

Karas gali būti paaiškintas, tačiau Aušvicas neturi nieko bendro su karu, jis nebuvo epizodas šiame kare ir nebuvo siaubingas šio karo padarinys. Karas visada yra siaubingas dalykas, kuriam būtina priešintis. Tačiau jis yra mumyse, jis turi savo logiką, mes jį „suprantame“. Jokios logikos nacių neapykantoje nėra. Tai yra neapykanta, kurios mumyse nėra, kuri yra už žmogaus, kuri yra nuodingas vaisius, atsiradęs iš mirtino fašizmo kelmo, nors ir esantis anapus paties fašizmo. Jei supratimas yra neįmanomas, žinojimas lieka imperatyvu, nes tai, kas nutiko, gali nutikti ir vėl. Sąžinė gali būti suviliota ir pavergta – net ir mūsų sąžinė.

Dėl šios priežasties kiekvienas turi pareigą apmąstyti tai, kas nutiko. Kiekvienas privalo žinoti ar atminti, kad tuo metu, kai Hitleris ar Mussolini kalbėdavo viešumoje, jais buvo tikima, jiems buvo plojama, jie buvo garbinami, šlovinami tarsi dievai. Jie buvo „charizmatiniai lyderiai“, jie turėjo slaptą galią suvedžioti, ir ši galia plaukė ne iš tiesos tų dalykų, kuriuos jie kalbėjo, o iš to įtaigaus būdo, kaip jie visa tai sakė. Ir mes turime atminti, kad ištikimieji jų sekėjai, kurių gretose būta tų, kurie kruopščiai vykdė pačius nežmoniškiausius įsakymus, negimė sadistai, nebuvo (išskyrus kelias išimtis) monstrai: jie buvo eiliniai žmonės. Monstrai egzistuoja, tačiau jų skaičius yra per mažas, kad jie būtų iš tiesų pavojingi. Pavojingesni yra eiliniai žmonės – funkcionieriai, pasirengę tikėti ir veikti nekeldami klausimų.

Kadangi sunku atskirti tikrus pranašus nuo apsimetėlių, dera į kiekvieną pranašą žvelgti su įtarumu. Tačiau ši formulė yra per paprasta, kad jos pakaktų kiekvienam atvejui. Naujas fašizmas su savo netolerancijos, patyčių, vergiškumo kraičiu gali gimti už mūsų valstybės ribų ir būti į ją importuotas, žengiantis pirštų galiukais ir dangstantis save kitais vardais. Arba jis gali taip įsisiautėti viduje, kad greitai sunaikins visas gynybines užtvaras. Tokiu atveju išmintingi patarimai nebepadės, ir būtina rasti jėgų priešintis. Tačiau tada taip pat atmintis to, kas pačioje Europos širdyje nutiko ne taip jau seniai, gali pasitarnauti kaip parama ir perspėjimas.

Parengė Donatas Puslys