Neringa Marcinkevičiūtė-Strazdė. Artūro Morozovo fotografija

Šiuo metu Kauno meno galerijoje „Eglė“ veikia jaunos dailininkės Neringos Marcinkevičiūtės-Strazdės grafikos kūrinių paroda.

Mažakalbiai, taupios linijos N.Marcinkevičiūtės-Strazdės kūriniai leidžia „kvėpuoti“ ir kamerinei galerijos erdvei, ir pačiam žiūrovui. Žvelgdamas į grafikės kūrinius – tarsi pradėtus sakinius, pokalbius, kurie beregint virsta nutylėjimais, pauzėmis, žiūrovas nė nepajusdamas lengvai įterpia savo pastebėjimus arba nebyliai tęsia pokalbį su autore, su pačiu savimi. „Šiuolaikiniame skubėjime ir perkrautoje kasdienybėje mes vis turime mažai laisvo laiko, – teigia N.Marcinkevičiūtė-Strazdė, – todėl stengiuosi ilsėtis tuštumoje, tyloje, erdvėje“.

Pradėkime nuo įdomių Jūsų šeimos genealoginių medžių: jūsiškiame rastume Vincą Kudirką, o jūsų vyro – J. ir P. Vileišius, juolab kad kadaise jiedu buvo ne tik susitikę...

Mano vyro Mykolo prosenelė – Jono ir Petro Vileišių sesuo, o mano prosenelė – Kudirkaitė. Kažkur viskas pinasi ir susijungia, po daug metų štai mes vėl galime prisiminti V. Kudirkos ir Vileišių gražų bendradarbiavimą. Neretai mes ir pajuokaujame, kad kaip anuomet, taip ir dabar Vileišiams reikia remti, morališkai palaikyti ir skleisti kūrėjų idėjas.

Na, bet mes susitikome dėl jūsų parodos galerijoje „Eglė“. Galerininkė Eglė Mickutė minėjo, jog prieš keletą metų nedrąsiai jos galerijai pasiūlėte savo darbus, kurie buvo kiek kitokie, nei šiuo metu eksponuojamoje jūsų grafikos darbų parodoje. Kaip keitėsi jūsų kūrybos stilius, braižas, kas jam padarė ir daro didžiausią įtaką? Apskritai, kas verčia kurti ir kodėl būtent grafiką?

2008 m. atnešiau tada dar kuklią, bet palengva augančią savo grafikos darbų kolekciją į „Eglės“ galeriją, ji savo kamerine aplinka man tada pasirodė jaukiausia Kaune ir intuicija manęs neapvylė. E. Mickutė maloniai priėmė mane į savo galeriją.

Baigiau Kauno dailės gimnaziją, paskui lankiau Virginijaus Kašinsko piešimo ir tapybos studiją, ji – bene pati reikšmingiausia ne tik mano kūrybiniame kelyje, bet ir man, kaip asmenybei.

Dailės akademijoje, manau, taip pat pasisekė – lemiamu momentu mano vadovė Dalia Petrauskaitė-Granger davė visišką kūrybinę laisvę, o svarbiausia – neprimetė savo stiliaus, todėl jai nuoširdžiai esu dėkinga už savo kelio atradimą. Tuomet ir pradėjo formuotis mano kūrybos braižas.

O grafiką mėgstu už jos minimalumą. Nieko neprarasdama galiu išreikšti visumą viena linija.

Artūro Morozovo fotografija

Bet taip pat liejate akvareles ir tapote. Kas nulemia vieną ar kitą techniką, ar kuriate ciklais (grafikos, akvarelės, tapybos), ar pats darbas diktuoja priemones, o gal jis gimsta proceso metu?

Mėgstu ne tik grafiką, bet ir kitas technikas, ypač akvarelę, joje, kaip ir mano estampuose, vienas prisilietimas visada yra paskutinis.

Labai produktyvi lyg ir nesate. E. Mickutė prasitarė, kad jau senokai norėjo surengti Jūsų kūrinių parodą, bet darbus greičiau išpirkdavo, nei sukurdavote naujų. Tačiau pastaruoju metu – tarsi proveržis, kūrinių daug ir įvairių. Kas pažadino produktyvumą?

Kai gimė mūsų gražiausias kūrinys – sūnus Rapolas, kūrybai savaime teko mažiau dėmesio. Dabar sūnui jau ketveri – atsiranda daugiau laiko. Taip nieko neforsuojant, natūraliai, harmoningai viskas susidėliojo į savo vietas. Taip pat kurti paskatino ir nelengvi, bet lemtingi nutikimai, įsitikinau, jog kūryba padeda sveikti. Tuomet ir išskrido mano žuvėdros, kurias matote naujausiuose darbuose.

Nuostabu, kai kurti padeda ketverių metų sūnelis ir visada palaikantis vyras. Vis dėlto dažniau būna, kad atžalėlė stipriai pristabdo kūrybinius planus, ypač moteriai: kurį laiką pasiglemžia buities rūpesčiai, kai kada prie kūrybos ir nesugrįžtama. Kaip suderinate motinystę ir kūrybą? Tačiau grafikos darbus kuriate sausa adata todėl, kad, kaip prasitarėte, dirbtuvė yra... Jūsų miegamajame, juolab jog kitose grafikos technikose naudojama nemažai nuodingų žmogui medžiagų, taigi namuose, o ypač augant vaikučiui – tai neįmanoma, tačiau Jūs savo naujausių kūrinių paroda įrodote, kad visada yra išeitis ir galimybė pasidžiaugti.

Taip, mano staklės kol kas stovi miegamajame, ir kai užmiega Rapolas, galiu atspausti darbą neišeidama iš namų, viskas nutinka ekspromtu. Rapolui duodu daug kūrybinės laisvės. Kai jis užsiėmęs kūryba, aš pati irgi puolu raižyti, tuomet dirbame kartu. Mano šeima ir vyras palaikome vienas kitą. Kai turiu mažai laiko, o noras didelis – tai viskas ir išeina, o kai racionaliai ar ilgai galvoju ir, atrodo, žinau, kaip padaryti, kaip sudėlioti kompoziciją, kad išeitų geras kūrinys ࡦ tuomet dažniausiai tai būna viso labo matematika, o ne menas.

Mano kūryba yra intuityvi, niekada nežinau kuo viskas baigsis, ir kartais net nežinau kaip prasidėjo, neretai tiesiog atsidedu ir raižau nieko negalvodama, stengiuosi atsijungti ir išlaisvinti ranką nuo minčių iki tol, kai staiga pajuntu stop, tuomet atsitraukiu ir daugiau nebeliečiu, less is more.

Mano estampai atlikti sausos adatos technika organinio stiklo plokštėje, tai kaip ir ekologiška technika. O šiaip, man labai svarbus viską apimantis kūrinio gimimo procesas. Pradžia gimsta galvoje staiga, o visa esmė ir galutinė idėja atsiranda gyvai raižant plokštę. Taip pat labai subtilus ir nuolat kitoks yra pats atspaudimo procesas, kiekvienas atspaudas – skirtingas, linija „gyvena“ trumpai, kiekvienas spaudimas ją keičia ir niveliuoja, netyčia atsiranda naujų, netikėtų, nuostabių subraižymų – plokštė irgi „gyvena“. Labai branginu atsitiktinumo, o kartais net apgalvoto netikėtumo galimybę, tai suteikia jautrumo ir subtilumo.

Artūro Morozovo fotografija

Akivaizdu, kad jūsų grafika – mažakalbė, joje – daug erdvės ir tylos. Ar galėtumėte plačiau pristatyti savo kūrybą, ar įsivaizduojate savo žiūrovą?

Kuriu savo pasaulį ir ieškau harmonijos. Mano paveikslai sumanyti kaip gyvos, nebaigtos erdvinės situacijos, kurios, kaip ir aš pati, neatskiriamos nuo nuolatinio judėjimo, raidos ir kaitos proceso. Šiuolaikiniame skubėjime ir perkrautoje kasdienybėje mes vis turime mažai laisvo laiko, todėl stengiuosi ilsėtis tuštumoje, tyloje, erdvėje.

Man labai svarbu neužteršti popieriaus lapo nereikalingais dalykais. Geriau mažiau negu per daug – tai mano moto, pagrindinė idėja.

Mano estampų erdvė tyli ir tuo pačiu metu kalba, ji tarsi pauzė ir drauge – provokacija, skatinanti tolesnę improvizuotų minčių seką. Ji – ir tuštuma, kurią atriboju nuo materialumu persmelkto pasaulio, tai tarsi dvasinė kategorija. Beribė erdvė leidžia skrajoti mintims. Pribloškiantis nepaliesto popieriaus tuštumas sykiu apakina, atstumia ir pagauna akį, tarsi begalybė, kuri atsiveria už paskutinio ženklo, palikto ant balto popieriaus lapo.

Man įdomus itin taupus linijos, juodo aksomo dėmių, užuominų, mano pačios susikurtų ženklų, simbolių arsenalas, sutankinimas ir išskleidimas erdvėje, improvizacija, atsitiktinumas ar taškelis. Taip pat įpinu paradoksalių ar ironiškų detalių.

O pagrindinė figūra, regis – žmogus?

Taip, labiausiai mane domina žmogaus erdvėje tema, siekiu, kad erdvė kalbėtų su žmogumi, per žmogų. Mano estampų žmogus – erdvės gyventojas, sklandantis erdvėje arba išsikerojęs per visą baltą popieriaus lapą kažką veikia, juda, keičiasi, dvigubinasi. Kartais jis atsiduria aplinkoje, kurioje trūksta erdvės, tarsi ieško išeities, nori ištrūkti iš jį ribojančio balto popieriaus lapo, kartais tupi paveikslo kamputyje. Jis – gyvas, tarsi permatomas, kontūrinis arba be griežto kontūro, ažūrinis, mirguliuojantis. Tai jauna, plastiška būtybė, atrodo ji yra čia pat, bet staiga jau visai kitur, visai kitokia, arba jos visai nėra. Taigi jis vis kitoks – naujas ir tuo pat metu tas pats. Žaidžiu jo gyvenimu savo baltame kūrybos lape.

Siekiu išreikšti vidinių minčių, poetines dvasios būsenas, mistines nuojautas, nuojautas bei potyrių miražus. Palieku erdvės pamąstymams. Aš matau vienaip, žiūrovas greičiausiai – kitaip. Stengiuosi nedėti taško ar šauktuko, man artimesnis daugtaškis.

O žiūrovai labai skirtingi, pastaruoju metu daug darbų iškeliauja į Skandinaviją ir kitas šalis.

Kalbino Enrika Striogaitė