Pavadinimas: „Leviatanas“.

Režisierius: Andrejus Zviagincevas.

Aktoriai: Aleksejus Serebriakovas, Jelena Liadova,  АлеVladimiras Vdovičenkovas, Romanas Madianovas, Anna Ukolova, Aleksejus Rozinas ir kt.

Trukmė: 141 min.

Žanras: drama.

Kalba: rusų.

Trumpas vertinimas

Keliasluoksnis filmas apie žmogaus ir pasaulio, piliečio ir valstybės, teisingumo ir tiesos, ištikimybės ir išdavystės, tikėjimo ir kančios santykį.

Puiki aktorių vaidyba, geras operatorių darbas. O tiems, kas mėgsta kompozitorių Filipą Glassą – dar ir jo garso takelis. Stipriai veikiantis emociškai filmas. Abejingam neįmanoma likti. 

---

Šį rusų režisieriaus Andrejaus Zviagincevo filmą susiruošiau pasižiūrėti jau po keleto rekomendacijų. Jas pateikusieji turi daug daugiau žiūrėjimo ir vertinimo patirties. Ir štai – pažiūrėjau. 2014-ųjų „Leviatanas“. Koks gi jis?

Kiekvienam turbūt liktų kitoks vaizdas. Leviatanas yra talpus. Leviatanas yra didelis. Todėl ir mano žvilgsnis palies tik paviršių. Iš šio trūkčiojančio rašytinio įspūdžio nepavyks daug sužinoti apie siužetą ar veikėjus, bet turbūt įmanoma nujausti, kokios to filmo intencijos.

Bangos ir krantas

Pirma, ką išsinešu po peržiūros, ir yra paviršiaus jausmas. Tarsi slepiantis po savimi kažką daugiau, tamsią gelmę. Mane tame filme pasitinka bangų mūša ir raižyta šiaurietiška vietovė. Atšiauri. Kupina nirčios jėgos. Romantikai ir jų paveldėtojai rastų dar daugiau apibūdinimų. Pasišiaušusi jūra ir pakrantės miestelis. Kažkokios priekalnės. Keisčiausia geometrija išbraižytas kietų uolų paviršius. Jei prisimintume, kad Leviatanas turi ne vieną reikšmę (o vienareikšmiškai tokio filmo suprasti turbūt neįmanoma), tai atkreiptume dėmesį, kad viena pirminių Leviatano reikšmių yra jūrų pabaisa. Ir žvelgdamas į tuos nuostabiais operatoriaus gebėjimais atskleistus marginius, tarsi matau milžinišką būtybę suragėjusia oda, kadaise išnirusią į krantą ir stebinčią milžiniškus vandenis. Kada nors ta būtybė ners gilyn, bet kol kas ant jos kūno paviršiaus dar gyvena žmogeliukai, gyvuoja valdžia, meldžiamasi, valgoma, mylimasi, išduodama... Visa tai – laikina, tik paviršiuje. O giliau vyksta kažkas protu neaprėpiama. Toks pirmas įspūdis.

Kančia ir meškerė

Antra, šis kūrinys yra kančios istorija. Ne veltui filme yra tiesioginių paralelių su Jobo knyga. Kai kupinas praradimo kančios, netekęs brangiausių žmonių, pagrindinis veikėjas kreipiasi į dvasininką, klausdamas, kokia išgyvenamos kančios prasmė, dvasininkas atsako citata apie Leviataną iš jau minėtos Jobo knygos: „Ar tu gali meškere pagauti Leviataną?“ Šių žodžių prasmė galėtų būti taip paaiškinta – vyksta daug dalykų, kurių nesuprantam, ką tu gali padaryti prieš chaosą, grūmoti Dievui?.. 

Čia galima daug užduoti daug klausimų ir atsakymų į juos nebus. Itin įsiminė šis dvasininko pasakymas nevilties apimtam pagrindiniam veikėjui: „Mano Dievas tai yra, bet kur tavo Dievas?“

Tiesa ir teisingumas

Trečia, filmas siejasi ir su filosofo Tomo Hobso kadaise tokio paties pavadinimo veikale dėstyta valstybės ir teisingumo samprata. Dabar daugelis užsienio kritikų šį filmą giria ir dalina jam laurus (šis kūrinys jau apdovanotas „Auksiniu gaubliu“ kaip geriausias užsienio kalba sukurtas filmas, aptarimo momentu „Leviatanas“ taip pat pretenduoja gauti ir „Oskarą“) už įtaigią valdžios kritiką ir nepraleidžia progos pasišaipyti, kad pati Rusijos kultūros ministerija parėmė projektą, kuris ją kritikuoja. Pagal supaprastintai suvoktą Hobso teoriją, maištautojai elgiasi neteisingai, kai maištauja prieš teisėtą valdžią. Tad tokia drama vyksta filme. Tačiau ji ne menkesnė ir reakcijoje į tą filmą. Minėta Rusijos kultūros institucija ir politinė konjunktūra sureagavo nervingais pranešimais, kad ateity atidžiau skirs finansavimą, o filmo kūrėjai elgiasi negražiai, pataikaudami provakarietiškoms nuotaikoms ir drabstydami tėvynę purvais.

„Leviatane“ skleidžiasi tam tikras valdžios (centro) ir periferijos (jos valdomų piliečių) santykis. O jis vienpusis: valdžia visada teisi, ir bet koks nepaklusnumas, priešinimasis kenkia valstybės gerovei.

Kaimyninės šalies realijos liudija gilią tokio valdymo tradiciją, o Lietuvoje jos įspaudai irgi dar matomi. Viskas sprendžiama galia. Ją turintysis nušluoja tą, kuris jos neturi.

Pagrindinis veikėjas Kostia, siekiantis išsaugoti savo tėvoniją, namus ant jūros kranto, susidūręs su valdžia, pralaimi. Jį be jokio pasigailėjimo traiško valdininkija, pasitelkusi oficialias ir neoficialias jėgos struktūras. Teismo ištartys, pakimbančios tuščiais žodžiais, liudija tik tiek, kad žmonės yra didesnės mašinerijos sraigteliai, funkcijos, dehumanizuotos teisingumo konstrukcijos detalės. Dvelkteli tokiom teisminio absurdo scenom, kur panašų absurdą aprašinėjęs „Proceso“ autorius Francas Kafka, kaip mėgstama familiariai sakyti, „tik tylėtų ir nervingai rūkytų“.

Nors už tokį tariamai negatyvų Rusijos vaizdavimą „Leviatanas“ pagrįstai vienų kritikų labai mėgstamas, kitų labai peikiamas, tačiau nereikėtų jo perkelti vien į politinių debatų sritį, – filme slypi daug daugiau.

Vaikai ir pabaisos

Jau rašiau, kad „Leviatanas“ yra didelis. Galima manyti, kad, pavyzdžiui, politiko ir šventiko sutarimas nelįsti vienas į kito poveikio teritoriją, yra tik nūdienos realijų atspindys, tačiau ar vien tai simbolizuoja vaikai, besirenkantys sugriuvusios šventyklos vietoje?

Kai galvoju apie „Leviataną“, manau, kad stipriausią emocinį poveikį suteikia netgi ne įspūdingi filmo aplinkos kadrai, ne valdžios ir valdomųjų susidūrimai, ne mylimųjų išdavystė (visa tai į kūnija puiki aktorių vaidyba), o nuolatinis vaikų buvimas kadre.

Pastarieji dalyvauja šalia visose filmo peripetijose. Rodoma, kaip sunkiai pagrindinio personažo sūnus paauglys sugyvena su pamote, po jo karčių žodžių (nebūtinai dėl to, bet emociškai labai paveiku) ta moteris traukiasi iš gyvenimo. Būtent maži vaikai iškylos metu užtinka besislapstančius aistros apimtus suaugusiuosius ir, pranešę apie tai, nevalingai nulemia, pratęsia tragiškų įvykių eigą. Ir būtent vaikai tarsi atstumtieji renkasi naktinėti sugriuvusios cerkvės vietoje, prie laužo. O meras su savo mažuoju sūneliu dalyvauja Mišių apeigose, kažką meiliai šnibžda savo atžalai – po visų miesto vadovo parodytų bjaurasčių tai irgi labai stiprus kontrastas...

Vaikai šiame filme yra gyvenimo chaoso liudininkai, dalyviai ir netgi jie patys tam tikra prasme yra chaosas bei jo tąsa, ateitis – taigi, ir Leviatano buvimo sąlyga...

Dar apie šį ir tą

Dar daug dalykų šiame filme reikėtų pastebėti, o gal ir aptarti, bet apie juos tik šiek tiek užsiminsiu. Pavyzdžiui, poimperinis paveldo spindesys ir skurdas. Netgi daugelis vyresnių Lietuvos gyventojų gali tam tikrus į užmarštį grimztančios provincijos vaizdus atpažinti – aprūkę, įtrūkę daugiabučiai, duobėti keliukai, suklypusios tvoros, šiukšlės, kažkokio cecho grebėstai, apvirtusios valtys ir t. t. Tai tam tikro mentaliteto, gyvenimo būdo, buvimo toli nuo centro rezultatai. Ir tam tikras epochos atspindys, kasdienės Rusijos dokumentika.

Dar sąsaja – žuvų apdorojimo ceche dirbančios moterys ir filmo pavadinimas. Tarsi gaminančios nuasmenintai jūrų pabaisai maistą. Leviatano maitintojos... Apskrita moterų paveikslai irgi labai stiprūs, jos gudresnės už vyrus, ištvermingesnės už juos, ir, deja, dar gilesnėje neviltyje skendinčios, turinčios galią pabaigti savo gyvenimą. Arba imtis globoti kitą. Pavyzdžiui, išdraskytos šeimos beglobiu likusį paauglį priima kitos šeimos moters iniciatyva...

Griaunamų namų scena – beveik archetipinė jausena, nesvetima visiems šioje žemyno dalyje į rytus ir šiaurę, išgyvenusiems ar iš pirmų lūpų girdėjusiems apie tėvonijų naikinimo laikus.

Tai – talpus universalių atpažinimo ženklų kūrinys.

Finis

Pabaigoje – vėl bangų mūša, beviltiškai ant keterų palei uolas blaškoma tuščia kuro statinė... Tarsi tuščiaviduris žmogaus, piliečių, valstybės likimas... Visą filmą ir po jo neapleidžia nuojauta ar netgi žinojimas – Leviatanas kada nors vis tiek nepermaldaujamai ners žemyn...

Kas lieka po filmo peržiūros? Daug kas. Bet svarbiausia – nuojauta, kad bandant ištverti akistatą su Leviatanu vien savo jėgų niekam nepakaktų. O tai, kad filme jaudina daug dalykų, rodo, jog toks susitikimas įmanomas kiekvieno gyvenime.

Iš čia ir paskutinis klausimas – į ką tada atsiremsiu?