Vonioje kartais būna knygų. Dažniausiai žurnalai arba knygiūkštės, turbūt skirtos atnaujinti jausmą, koks lengvas yra gyvenimas. Žodžiu, palengvinti. Kad ir kaip ten bebūtų, neįtikėtinai keista buvo kartą tokioje vietoje rasti gulintį Platono dialogą „Gorgijas“. „Tai – dabarties politikų paveikslas“, – vėliau sakys namo šeimininkas. Platonas savo kūrinyje kalba apie sofistus: tai žmonės, kuriems nerūpi tiesa. Rūpi bet kas, bet ne tiesa, o savo mąstymo, kalbėjimo ir įtikinėjimo įgūdžius jie naudoja siekti pinigų, valdžios ar šlovės. Vonioje ar ne vonioje, „Gorgijas“ yra rimta knyga, rimta ir Platono svarstoma problema.

Sokratas (sutinkamas Platono veikaluose, todėl dalyje kūrinių tapatinamas ir su pačiu Platonu) kovojo su sofistais. Jis kovojo prieš nuostatas, kad tiesa yra tai, kas naudinga, kad teisinga tai, ką nurodo stipresnysis, kad yra tik tai, ką matome, ir prieš daug kitų įvairių idėjų. Vakarų kultūra yra Sokrato pergalės kultūra: tik viltis pažinti tiesą, aistra kurti grožį ar užsispyrimas mąstyti idėjomis bei kurti amžinybei galėjo pastatyti ant kojų mūsų civilizaciją.

Visgi visuomet Žemėje yra taip, kad laikosi tik nuolatos atnaujinami dalykai. Sokrato pergalė nėra amžina, jei ji neatnaujinama.

Jei Sokrato pergalė nebus atnaujinta, nieko apie meną nebus galima pasakyti. Bus galima tik juoktis ar liūdėti, kaip juokiamasi ar liūdima meno gerbėjams ir pirkėjams sumaišius beždžionių piešinėlius su dailininkų darbais. Bėda nėra tai, kad menas nepasilieka griežtame kanone, kad jis įgauna įvairių raiškos būdų ir formų. Bėda, kai jis nepasilieka grožio ir tiesos apie žmogų ieškojime ir apsiklijuodamas „saviraiškos laisvės“ izoliacijos juosta praranda bet kokį autoritetą pasakyti bent ką nors svarbaus.

Jei Sokrato pergalė nebus atnaujinta, politika bus vien galios žaidimas, kur ir nesvarbu dėl ko, kas ir kaip: visi vis tiek rūpinsis tik savimi, o valdomuosius tik melš ir kvailins. Meluos. Keiks. Žemins. Veidmainiaus. Lobs. Bus filantropiški. Stipresnysis valdys, o visi kiti nuo jo ginsis. Bendrų reikalų nebus, nes nieko bendro būti net ir negali, kai „visų nagai į save lenkti“.

Jei Sokrato pergalė nebus atnaujinta, auklėjimas bus tik idėjų pristatymas, bijant pažeisti „individo privačią sferą“. Gal kas ir norės auklėti savo vaikus ar savo valstybės piliečius dorais žmonėmis, bet pernelyg kuklinsis nubrėžti ribą, kas dora. Gal kas ir norės ugdyti jaunus žmones, bet niekas nė neįtars, kas yra žmogus ir kokia jo prigimtis, todėl nieko jaunuoliams ir nepasakys. Tada sūnus galės visiškai teisingai tarti: „Tėti, aš manau, kad tu esi sofistas.“ Niekas jam nepaprieštaraus, nes tai jo nuomonė. Be to, niekas nepaprieštaraus, nes tėtis iš tikrųjų taps sofistu, bandančiu būti malonus ir įteigti tai, kas paranku. Juk viskas, ką jis sakys ir mokys savo vaiką, neturės jokio rimto pagrindimo išskyrus paties tėvo valią.

Jei Sokrato pergalė nebus atnaujinta, priekaištai žmonėms, kad jie nepasitiki vieni kitais, taps beverčiu verkšlenimu, o apie tai kalbantieji, tokie kaip Leonidas Donskis, tik kvailais svajotojais.

Akivaizdu, kad sakiniai galėtų būti formuluojami kita forma, esamuoju laiku, užuot juos formulavus kaip sąlyginius, nes mes atpažįstame šiuos simptomus savo kasdienybėje. Vaizdžiai kalbant, sofistų pergalės bruožų netrūksta. Vadinasi, Sokrato pergalė nėra tikrai atnaujinta.

Išdėstytos sąlygos neturi skambėti kaip pamokymai ar priekaištai. Tai pasirinkimas, o pasirinkus viena, nesąmonė svarstyti apie kita. Nesąmonė yra kritikuoti amoralią politiką, jei pats pasirenki gyventi kaip idiotas. Ginti savo teisę sakyti bet ką ir tuo pat metu kritikuoti kitų žodžius yra taip pat beprotybė. Sofistas yra nuoseklus, Sokratas – taip pat. Štai kas yra principai – pirminės mąstymo tiesos. Ginčytis ne dėl principų yra aušinti burną. Tiksliau, aušinti smegenis per burną.

„Gorgijas“ tikrai nėra gyvenimo lengvumą parodantis dialogas. Tai gyvenimo sunkumo dialogas. Tačiau šios knygos buvimą vonioje visgi galima paaiškinti: tai pažeminimas. Į vonią niekas nesineša šventų knygų, bet „Gorgiją“, tą sofistą, galima, nes jis įkūnija nevertą gyventi gyvenimą. O jį atmetus užplūsta palengvėjimas.