Autorius yra šiuolaikinis teologas ir publicistas, išpažįstantis stačiatikybę ir rašantis tekstus įvairiems Rusijos krikščionių leidiniams.

 Teroristai – tai beveik absoliutus blogis. Beveik – nes absoliutaus blogio nebūna. Tik maksimalus priartėjimas prie jo. Tai itin pikti ir sugedę žmonės. Dorovinė juodoji skylė. Tamsusis ašigalis.

Tačiau ir jie mums suteikia keistą paguodą ir palengvėjimą. Jų fone man jau nebėra dėl ko reikšti pretenzijų. Galiu atsipalaiduoti. Bet kuriuo atveju esu geresnis už teroristus.

Geri žmonės verčia įsitempti ir erzina – juk ir aš galėčiau būti geras žmogus, niekas netrukdo, tik paprasčiausiai trūksta noro. O štai blogiečiai – kuo blogesni, tuo geriau – sukuria foną, kuriame galiu save matyti kaip gerą, net ir nesikeisdamas.

Juk jūs nepradėsite lyginti mano nuodėmių su tais kraupiais teroristų nusikaltimais? Aš iš esmės geras, teisus ir malonus, kad ir ką būčiau pridaręs – bent jau tikrai nesu teroristas. Jie nuleidžia moralinę kartelę tiek žemai, jog aš galiu ją peršliaužti.

Pasaulietinei teisėsaugai rūpiu ne aš ir galiu lengviau atsidusti – visi medžioja teroristus. Pastarieji užėmė visas laisvas vietas pragare, taigi, galiu drąsiai matuotis sparnus ir nimbą. Dalykai, kurių gėdyčiausi, jei ne teroristai, jų klaikių nusikaltimų fone atrodo menkniekiai. Tuo labiau kad prieš beveik absoliutų blogį, ir tai reiškia, jog esu teisiųjų pusėje, geriečių stovykloje. Kaip kažkada dainavo sunkiojo metalo grupė „Saxon“: „Kryžiuočiai, kryžiuočiai, paimkite mane į mūšį, kuris vyksta kažkur rytuose.“

Deja, tenka pripažinti, kad beveik absoliutaus blogio fone žmonėse pradeda į paviršių lįsti tai, ką kitomis aplinkybėmis jiems pavykdavo suvaldyti. Užtenka žmogui atsidurti gėrio stovykloje – ir jo savikritiškumas ir nuolankumas išnyksta. Kalbant apie asmeninę etiką, paprastai žmogui nėra nieko pavojingiau, nei pasijusti, jog dalyvauji „teisingoje kovoje, kuri verda rytuose“.

Grynasis gėris – laisvė, demokratija, progresas, modernybė – susidūrė su grynuoju blogiu: fanatizmu, tamsumu, viduramžiais. Visos pastangos kapstytis giliau, aiškintis priežastis smerkiamos kaip bandymas teisinti teroristus ir baltinti jų niekšybes. Teroristų pateisinti iš tiesų nevalia, ir to tikrai nebandau daryti.

Būna reiškinių, kurie negalima pateisinti, bet jie turi priežastis, kurias svarbu apmąstyti. Pavyzdžiui, negalime pateisinti vokiečių nacionalsocializmo, tačiau galime analizuoti priežastis, kurios padėjo naciams užimti valdžią. Pavyzdžiui, pasaulinio karo nugalėtojų pasipūtimas, kerštingumas, noras primesti Vokietijai sunkią ir neteisingą skolą, astronominės reparacijos. Taip pat dera kalbėti apie baimę, kylančią iš socialinio nestabilumo, kad į valdžią ateis komunistai.

Niekam neateina į galvą, kad šių priežasčių analizė yra bandymas pateisinti nacizmą, tai, ką ši ideologija pridarė. Istorinei analizei rūpi kitas lygmuo: ne pateisinti ar pasmerkti, bet atrasti priežasties ir padarinio sąryšius. Kokie visuomeniniai reiškiniai veda prie būtent tokių padarinių, ir kaip socialinių katastrofų būtų galima išvengti.

Tokia analizė reikalinga tam, kas iš istorijos pasimokytume. Islamizmas (skirtingai nuo tradicinio islamo) yra mūsų bendras priešas, ir mums dera apmąstyti, kodėl jis tarpsta, kodėl yra patrauklus nemažai daliai musulmonų.

Tai, kas visais laikais augino žmonių pyktį – panieka, Žmonės gali atleisti padarytas skriaudas, bet nesitikėkime, jog jie gali atleisti panieką – tam reikia šventumo, o dauguma žmonių nėra šventi. Žmonės, kuriuos jūs niekinate, kurių orumo nepripažįstate, kurių nelaikote žmonėmis, bus nusiteikę priešiškai, net jei aiškios žalos jiems nesate padarę.

Žmonės visais laikais buvo linkę į paniekos ir puikybės nuodėmę. Tradicinis vakarietiškas šios puikybės pavidalas – rasizmas. Kitos kultūros, etninės grupės žmonių traktavimas kaip žemesnių už mus ir nevertų pagarbos.

Kaip tik šiuo metu rasizmas yra Prancūzijoje ir visame Vakarų pasaulyje, vertinamas kaip griežtai nepriimtinas, tiesiog nepadorus. Kiekviena rasistinė replika išmeta žmogų iš padorios draugijos ir sugriauna jo karjerą. Visos kalbos apie baltosios rasės viršenybę – marginalų reikalas. Dauguma žmonių šiandien linksta veikiau į kitą kraštutinumą – įžvelgia rasizmą visur, net ir ten, kur jo visai nėra.

Taip, šiurkštus Kukluksklano stiliaus rasizmas, kuris, teigdamas rasinės viršenybės ideologiją, niekino ne tik juodaodžius, bet ir žydus, katalikus (nes dauguma JAV katalikų buvo italai, kurie yra tamsesnio gymio), jau atgyvena. Bent jau padoriose kompanijose. Deja, poreikis niekinti, susireikšminti, keikti kitą išliko ir atrado naują objektą.

„Padori“ rasizmo forma leidžia kabinėtis ne prie odos spalvos, bet prie religijos. Šis rasizmas, pasipūtusi panieka žmonėms pateikiama legalioje pakuotėje, kaip pasaulietiškumo principo gynimas.

Norintieji niekinti kitus gali tai daryti religiniu pagrindu. Rasizmas? Ne, mes ne rasistai, mes kovojame už žodžio laisvę.

Religinių įsitikinimų niekinimas, panašu, teikia tą patį keistą džiaugsmą, kurį seniau teikdavo rasizmas, tik dabar jau galima nebijoti viešo pasmerkimo, priešingai, tokia panieka viešai palaikoma. Na, o subtiliausias ir skaudžiausias tyčiojimosi būdas – niekinti tai, kas kitam žmogui šventa. Mes paverčiame religingus žmones „nevisai“ žmonėmis, kurie negali turėti jausmų.

Antikinė ir viduramžių religinė polemika būdavo labai aistringa, tačiau jos dalyviai buvo tvirtai įsitikinę, kad kiekvienas žmogus turi amžiną sielą, kurią erezija ar melaginga religija žudo.

Dabar kai kurie teisės įžeisti gynėjai remiasi prielaida, kad žmogus ne tik amžinos sielos, bet ir religinių jausmų neturėtų turėti. Teiginys: „o kodėl aš turėčiau kreipti dėmesį į kažkieno religinius jausmus“ – tai ne išskirtinio religijos statuso atmetimas, tai atsisakymas kai kuriems žmonėms leisti būti žmonėmis. Tiems tamsuoliams nevalia turėti šventų dalykų. Tik „grynakraujiams“ (nebūtinai biologine prasme) baltiesiems galima turėti dalykų, iš kurių nevalia tyčiotis.

Maža to, panieka ir atsisakymas laikyti žmonėmis, turinčiais jausmus, paskelbiami kaip šventas Vakarų civilizacijos principas.

Neabejoju, kad atsiras žmonių, kurie tvirtins, jog aš ginu teroristus. Tačiau aš nebandau jų pateisinti – žmogžudysčių negalima pateisinti. Tai tik demonstravimas to akivaizdaus fakto, kad tam tikras mąstymo ir veikimo būdas labai padeda teroristams – lygiai kaip kažkada beprotiškas Pirmojo pasaulinio karo valstybių nugalėtojų keršto jausmas padėjo susiformuoti nacionalsocializmui.

Girdėjau teiginių, jog nevalia daryti nuolaidų islamistams – nežinia ko jie dar gali pareikalauti. Visiškai teisinga. Svarbu apibrėžti savo vertybes, nesidairant į islamistus. Juk didžiausia kvailystė būtų sakyti, jog turime tapti rasistais, idant paerzintume islamistus ar dar kažką.

Protingi ir dori žmonės susilaiko nuo paniekos ar patyčių kitiems, nepriklausomai nuo to, kaip elgiasi islamistai ar dar kas nors. Nedera įgyvendinti nepagrįstų reikalavimų, jei jie bus pareikšti. Tačiau kas nepagrįsto prašyme susilaikyti nuo patyčių iš to, kas tam tikrai žmonių grupei brangu? Kam įžeidinėti žmones, kurie gyvena kaimynystėje. Juk tokie įžeidimai – tai vėjo gūsis teroristų „malūnams“.

Šiandien daug žmonių Vakaruose ir Rusijoje gina niekinimo kultūrą. Tačiau mums reikalinga visai kita – tarpusavio pagarbos kultūra. Galima ginčytis ir nepriimti kito žmogaus religinių ar ateistinių įsitikinimų, tačiau nevalia sąmoningai įžeisti milijonus žmonių.

Beje, verta atkreipti dėmesį, kad didžiausi JAV leidiniai atsisakė publikuoti įžeidžiančias karikatūras. Teisiniu požiūriu, jie galėjo tai padaryti, tačiau jos vadovavosi etiniais principais, Ne dėl to, kad ko nors būtų bijoję, bet dėl to, jog turi padorumo.

Baigdamas dar kartą kartoju: kitų žmonių piktadarybės – dar ne pagrindas duoti valią mūsų viduje tūnančiam nuodėmės žvėriui.

 Pagal Pravmir.ru parengė Andrius Navickas