Jaroslavas Melnikas. Maša, arba Postfašizmas: romanas. – Vilnius: Alma littrea, 2014.

Žaismingai bėgant pirštais per knygų lentynas, o akimis greitai skenuojant knygų pavadinimus ir autorių pavardes, įdėmiai klausiausi Savęs ir lūkuriavau to saldaus klikt jausmo, kuris sufleruotų, kad metas staigiai sustoti ir nužvelgti naująją „auką“.

Jaroslavas Melnikas? Hm, nieko nesako. „Maša, arba Postfašizmas“? Postfašizmas? Istorija? Įdomu. Greitu judesiu ištraukusi knygą, nejučia aikteliu – gležnas moters kūnas ir skausmingai besiverianti žaizda, švelnus rožės žiedas ir, rodos, spyglių sudraskyta nugara. Jei viršelis kelia tiek emocijų, kas įvyks pasinėrus į šios knygos šiugždančius puslapius!

Paskutinysis knygos viršelis užkabina dar labiau – juk tai knyga apie meilę, žmogiškumą ir... laimę! Luktelėkit, o tai postfašizmo koks vaidmuo šiame kontekste?..

Taip pradėjau pažintį su Maša. Ir Postfašizmu. Labai tolimu XXXIX amžiumi ir tenai egzistuojančia Reicho valstybe, mums istoriškai, rodos, pažįstama, bet kartu svetima ir sunkiai suvokiama. Šioje valstybėje piešiamas tobulo gyvenimo paveikslas – čia dirbama tik dėl savo malonumo, norint turėti socialinę etiketę, „statusą“ visuomenėje, nes būtiniausieji žmogaus poreikiai patenkinami verčiantis gyvulininkyste ir žemė ūkiu. Štai toji gyvulininkystė ir tampa pagrindine knygos ašimi, priverčiančia krūpčioti ir nevalingai purtyti galvą, tyliai šnabždant „taip nepridera, taip negalima, tai... protu nesuvokiama...“ Žmonių kasdieniams poreikiams tenkinti tobuloji Reicho valstybė išvedė naują gyvūnų rūšį, pavadintą storais. Pažintį su jais skaitytojas pradeda mėsos kombinate. Skaitai apie šių gyvūnų žudymą, darinėjimą, rūšiavimą ir lyg tarp kitko supranti, kad šie vadinamieji gyvūnai išoriškai juk niekuo nesiskiria nuo tavęs! Kad kavinėje greta knygos veikėjo sėdintis vyriškis graužia ne virtą kanopą, o virtą pėdą! Ir taip puslapis po puslapio pasaulis ima griūti, esminės civilizacijos sąvokos persipina ir pasiklysta, o galiausiai visa savo esybe suvoki, kad čia, šiuose puslapiuose, žmogus valgo žmogų. Tik vadina jį gyvuliu ir dėl to jaučiasi ramus?

Kalbos vingrybėmis storai, turintys žmogiškąjį išorės pavidalą, nuasmeninami, nurengiami, kad būtų nuogi kaip pridera gyvūnams, jiems nesuteikiamas gėdos jausmas. Tokiu būdu turėtų būti pašalinamas diskomfortas ir tarsi plaukų kamuolys, susiveliantis galugerklyje, vien skaitant storų melžimo, baudimo plakant vytele ar gyvuliškai natūralaus nesikuklinančio mylėjimosi bei tuštinimosi ten pat, kur ką tik valgė (ar ėdė?) scenas. Ir tada tikrai supranti, kodėl meiliai aprašoma storė „būtų buvusi graži, jei ne sudžiūvęs mėšlas, prilipęs jai prie sėdmenų ir nugaros“.

Gaivališka jėga besirutuliojančio ir įtraukiančio siužeto tėkmę autorius subtiliai pertraukia pilkesniais knygos puslapiais, kuriuose spausdinamos ištraukos iš ateities Reicho valstybės žiniasklaidos. „Reicho balsas“ palaipsniui supažindina skaitytoją su įvykių tėkme, lėmusia tobulosios valstybės susiformavimą ir storų atsiradimo istorija. Paaiškėja, jog šie žmogiškąjį pavidalą turintys gyvuliai yra kruopštaus ir ilgamečio darbo rezultatas, kurio ištakų derėtų ieškoti koncentracijos stovyklose. Jose žmonės savo sąžine ir psichinėmis savybėmis dar išlikdavo žmonėmis, čia kalėjo dideli protai, neleidžiantys ir negalintys pasiduoti piktybiškam nužmoginimui. Visgi nuogi, purvini, suvyti į vieną vietą, dusinami ir nuolat ujami palaipsniui prarado tikėjimą ir pasidavė visiškam papročių degradavimui, prarado sąmonę ir žmogiškąją savigarbą. „Žmogaus vaikai, kai tik atsistodavo ant kojų, buvo atskiriami nuo tėvų, kurie dar gebėdavo jiems perduoti kai ką žmogiško. Pripratę vien prie fizinio darbo, neturėdami jokio supratimo apie kultūrą, beveik nekalbantys, jie iš tiesų jau mažai kuo primindavo žmones. Trečia ir ketvirta karta prarado kalbą ir gėdą. Su penkta, šešta ir septinta kartomis degradavo mąstymas. [...] dešimties kartų gyvenimo sąlygos pakeitė storų genetinį kodą.“ Taip galiausiai iš visaverčių žmonių sukurta žemesnė rasė, nejaučiant ir dėl to nesikankinanti dėl pažeminimo, nekvestionuojanti savosios egzistencijos. O žmogus liovėsi kentėjęs dėl dvigubos moralės – žvėriškumas liovėsi buvęs žvėriškumu, kai buvo taikomas tam, kas jau nebebuvo žmogus. Taigi palaipsniui koncentracijos stovyklų žmogiškosioms būtybėms nebereikėjo – jas pakeitė įprasti tvartai ir aptvarai gyvūnams.

Grįžtant prie Mašos ir Dimos. Čia rutuliojasi Postfašistinė ir futuristinė Romeo ir Džuljetos meilės istorija, neleistina, smerktina, nesuprantama ir todėl atmetama pilkosios masės. Tačiau iš tiesų tauri, kupina tyriausių jausmų, sprogstančių iš pat žmogaus esybės pašaknų, nereikalaujančių jokių loginių pagrindimų, o tiesiog emocionaliai išgyvenančių kiekvieną prisilietimą, žvilgsnį ir vienu ritmu plakančių širdžių dūžius.

Vados pratęsimui laikoma jauna, graži storė. Visuomenėje žurnalisto statusą turintis ir gerbtinas Dima, šeimos vyras, sūnaus tėvas. Ir slapčiausi jausmai, pabudę netikėtai, gąsdinantys net patį Dimą, bet atimantys jėgas priešintis, verčiantys priimti sprendimus ir vaduotis iš nuvalkioto „teisingo“ pasaulio spąstų, mieguisto gyvenimo, ieškoti kilnių tikslų ir kovoti už išlaisvinimą bei... savąją meilę! Pabėgęs su mylimąja Maša, jis plačiai atmerkia akis ir pradeda iš šalies stebėti ne tik supantį pasaulį, bet ir patį save. Atsidūręs laukinėje gamtoje ir kovodamas už savo bei jos išgyvenimą, jis atsiduria tokiose situacijose, kurios sugniuždo aiškią ribą tarp to, kur yra storai, o kur žmonės ir galiausiai – kas yra jis pats. Tai padeda kuo aiškiausiai pamatyti, kad žmogus tėra „žmogiškų“ įpročių rinkinys, o iš visų jėgų kabindamasis į patogumus, jis pasirengęs išduoti bet ką – net ir tiesą.

Bėgimas, sunkumai, kova dėl išgyvenimo visgi galiausiai vainikuojama sėkme ir įsimylėjėlių ieškota laime. Deja, knygos pabaigoje autoriaus pasirinktas linija priverčia suraukti nosytę ir nevalingai pagalvoti – „nuvalkiota ir taip holivudiška...“ Bet, atmetus šį aspektą, knygą galiu drąsiai pavadinti supurtančia ir net skeliančia skaudų antausį. Beprotiškos idėjos, kurios apvelkamos istoriniais pavyzdžiais, paskaninamos dar šiek tiek žmogiškosios fantazijos druska ir parodomos kaip visai įmanoma realybe, jeigu... jeigu tik žmogus tai leistų! Ir tada susimąstai, ar aukščiausias nužmogėjimo laipsnis yra taip arti? Ir ar mes visada balansuojame ant ribos tarp buvimo sąžiningu prieš save ir kitą bei visko paaukojimo vardan asmeninio komforto? Kadangi skaitydamas nepaliauji savęs klausinėti, ar tau tai priimtina, ar smerktina, o ką darytum pati tokioje situacijoje, tai galiu drąsiai teigti, kad autorius pasiekė aukščiausio literatūros kūrinio tikslo – priversti žmones mąstyti ir neįkliūti į „teisingo“, nes perdėm patogaus gyvenimo spąstus.