Jacobas Weisbergas, „Slate" žiniasklaidos grupės vyriausiasis redaktorius, sako: „Geriausias atsakas į #CharlieHebdo ataką – neskaitant žudikų sugavimo ir nubaudimo – plėtoti šventvagišką satyrą." Tai labai amerikietiškas požiūris. Čia, Europoje, kur musulmonų populiacija kur kas didesnė, mes turime derinti saviraiškos laisvę su socialinio susitelkimo poreikiu. Bet Weisbergo požiūris apskritai labai vakarietiškas, sekuliaristinis, tad jo džiaugsmingai nereligiškas skambesys tikriausiai sulauks daugelio europiečių pritarimo. Nes mūsų žemynas jau daug dešimtmečių Dievą laiko „mirusiu", o šventvagystę – „neliečiama". 

Toks priešiškumas tikėjimui neabejotinai yra viena iš priežasčių, kodėl taip sunku integruoti musulmonų bendruomenės dalis. 2006 m. Regensburgo universitete popiežius Benediktas XVI skaitė puikią paskaitą, kurioje svarstė įtampą tarp tikėjimo ir proto. Kairieji ir islamistai, kurie nesivargino paskaitos išklausyti, ją priėmė kaip rasistinį islamo šmeižtą. O iš tiesų popiežius išsakė dvi mintis, labai naudingas Europai siekiant skirtingų bendruomenių sugyvenimo. Apibendrinti tokią poetišką ir išmintingą kalbą sunku, bet štai:

1) Esminis skirtumas tarp krikščionybės ir islamo yra tas, kad krikščionybė yra paveikta graikų filosofijos, kurioje akcentuojamas protas. Ji pasisako prieš priverstinį atvertimą. Islamas, atvirkščiai, moko, kad „Dievas yra absoliučiai transcendentiškas. Jo valios neriboja jokios mums suvokiamos kategorijos, net tokia kaip racionalumas". Krikščionybė Europoje įgavo „istoriškai ryžtingą charakterį" dėl tikėjimo, nuspalvinto savižinos ir ilgainiui tapusio pagarbiu sekuliariai valdžiai. Islamas, atvirkščiai, atėjo į Europą laikydamas Apvaizdą anapus kritiško požiūrio.

2) Bet Europos visuomenė nuėjo per toli pradėdama suvokti mokslą kaip tiesą, tvirtesnę nei tikėjimas, o tikėjimą kaip kažką šalutinį ir atskirtą nuo proto. Teologinės savižinos mirtis postkrikščioniškose šalyse reiškia, kad žmonės paprasčiausiai nebepajėgūs suprasti religinio judėjimo, tokio kaip islamas, kuris kažkuo tvirtai tiki. Karingas Europos sekuliarizmas yra užgaulus: „Giliai religingos pasaulio kultūros šį Apvaizdos pašalinimą iš proto universumo suvokia kaip jų giliausių įsitikinimų puolimą."

Benediktas to atvirai nepasako, bet Europa nesusikalba su islamu todėl, kad mes šnekame visiškai skirtingomis kalbomis – vieni agresyvaus sekuliarizmo, kiti – agresyvaus religingumo. Tai ypač apsunkina islamo integravimą į europietišką gyvenimą, nes mes nemokame paaiškinti – taip, kad islamas geriau suprastų, – kaip ir kodėl mums taip svarbu susieti tikėjimą su protu. Benediktas leido suprasti, kad tik gindami bendrą tikėjimą Dievu galėtume sukurti vaisingą „kultūrų dialogą". Nereikia nė sakyti, kad tokio dialogo nebus, jei islamistai atsisakys klausytis, o sekuliaristai laikys šventvagystę aukštuoju menu.

Ne tik musulmonams sunku priimti naująją Europos tvarką. Katalikams, tokiems kaip Benediktas ar aš, taip pat vis tenka su ja grumtis. Britanijos parlamentas mėgino priversti Bažnyčią įsileisti homoseksualus į įvaikinimo tarnybas. Užuot nusileidusi tokiam įstatymui, Bažnyčia panaikino daugumą tokių savo tarnybų. Neabejoju, kad netrukus panaši kova kils dėl homoseksualų santuokų. Ar ilgai Vakarų Europa gerbs katalikybės ryžtą būti kitokiai – atsisakymą pasiduoti madai ir tuokti tos pačios lyties žmones?

Žinoma, Bažnyčia galiausiai atiduoda kas ciesoriaus ciesoriui ir priima sekuliarios valdžios įstatymus. Taip turėtume elgtis visi, nes įstatymas yra viršiausias. Bet, rašydami įstatymus, juk stengiamės juos formuluoti taip, kad dauguma žmonių galėtų jiems paklusti neišduodami savo sąžinės? Kultūriniame lygmenyje suderinti valstybės siekius ir religinius įsitikinimus būtų kur kas lengviau, jei mes pradėtume nuo abipusės pagarbos tikėjimui ir – svarbiausia – nuo tikinčiojo perspektyvos supratimo. Ginčuose dėl religinių mokyklų, seksualinės orientacijos, abortų ar religinių apdarų pagrindinė problema ta, kad daugelis piliečių nesuvokia, kuo gyvena tikintieji, ir, tiesą pasakius, jiems tai nerūpi. Kiek įstatymų leidėjų ar komentatorių supranta, kodėl katalikai penktadieniais valgo žuvį, kiekvieną sekmadienį turi apsilankyti mišiose ir nori eiti į darbą ant kaklo pasikabinę kryželį? Kiek politikų ar rašeivų supranta, ką reiškia dėvėti čadrą ar kodėl sukrečia – taip, kad net supykina –­ karikatūra, vaizduojanti Pranašą su peiliu prie gerklės?

„Mums nusispjaut, kodėl jie tokie jautrūs, – pasigirsta sekuliaristo atsakymas. – Mūsų teisė įžeisti yra viršesnė žmogaus teisė." Gal ir taip: Benediktas užsiminė, kad laisvė atvirai abejoti yra civilizuotos, demokratiškos visuomenės esmė. Bet net jei pagarba Apvaizdai nebūtinai yra teisė, tai bent jau nuostabus dalykas. Tai ryšys, suvienijantis skirtingų kultūrų ir pažiūrų žmones. Bažnyčių, sinagogų ar mečečių vidus atrodo labai skirtingas. Bet jos žavi tuo pačiu. Tai ramybės ir susimąstymo vietos.

Dėl to, ką parašiau, mane vadins naiviu, gal net apkaltins toleruojant netoleranciją. Bet kaip tikintysis aš pripažįstu konfliktą tarp saviraiškos laisvės ir jausmų, net jei pats kiekvienąkart pasirenku saviraiškos pusę. O kaip europietis liberalas matau liberalizme dvi pagrindines problemas, kurios turi būti vienodai aktyviai sprendžiamos. Pirmoji – saugoti individo laisvę. Antroji – išlaikyti socialinę harmoniją pasaulyje, nešamame nuolatinio – kartais pažangaus, kartais pavojingo – srauto. Neatsiprašinėsiu dėl to, kad siekiu ramybės ir susimąstymo.

„The Telegraph", 2015 m. sausio 9 d.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė