Mintys po nominacijos tapti metų Tolerancijos žmogumi

Tikra likimo ironija, kad dar prieš kelis mėnesius kvočiau metų Tolerancijos žmonėmis pripažintas asmenybes apie tai, ką gi joms reiškia būti tolerantiškoms. Šiandien apie tai turiu kalbėti pats.

Pripažinsiu, kad tolerancija man buvo ir yra vienas iš tų ne visiškai aiškių terminų – viena vertus, tiek dažnai skambantis mūsų lūpose, kita vertus, dažnai įgyjantis tiek skirtingų prasmių, kad, kai išgirsti jį, iš karto norisi pasitikslinti, o ką gi konkrečiai kalbantysis turi mintyje. Vieni po tolerancija paslepia savo abejingumą esančiajam šalia, kitiems tai yra aktyvios kovos prieš atskirtį, diskriminaciją, nepakantą vėliava, dar kitiems – būdas sukandus dantis iškęsti kitą, nors ir kaip niežtėtų kibti į atlapus, išauklėti, atvesti į doros, tikrųjų vertybių, tiesos pažinimo kelią. Netrūksta ir tokių, kuriems tolerancija yra tarsi keiksmažodis, į kurį atsakoma tiradomis apie Briuselio tironiją, įvairiausio plauko liberastus ir tolerastus, kurie tik ir siekia viską dekonstruoti, išplauti, suniveliuoti.

Pirma mintis, kuri šovė į galvą, kai savo rankose jau laikiau metų Tolerancijos žmogui skirtą statulėlę – padalinti ją į galybę mažų dalelių ir išdalinti. Išdalinti žmonėms, kuriems esu itin dėkingas už tai, kas esu šiandien. Dėkoju tėveliams – ne tik už gyvybės dovaną, tačiau ir už suteiktą laisvę, kuri reiškėsi ieškojimais, paauglišku maištu, tačiau galiausiai pripratino prie atsakomybės nebandant dairytis, ant kieno gi pečių ją perkėlus. Dėkoju savo seneliams, kurie ugdė savo meile, tikėjimu. Jie yra puikiausias pavyzdys to, kokia svarbi yra Gilberto Keitho Chestertono aprašyta mirusiųjų demokratija. Jis teigė, kad, jei liberalioji demokratija neatima iš žmogaus balso vien dėl to, jog jis tėra tarnas, tai mirusiųjų demokratija iš žmogaus balso neatima net ir tokiu atveju, jei jis yra miręs. Mano senelių jau nebėra šiame pasaulyje, tačiau jų meilės, pasiaukojimo pavyzdys visada bus su manimi kaip įkvėpimas, paskatinimas, pamoka. Esu skolingas ir stengiuosi tą skolą kasdien mokėti. Tai nėra kažkokia baigtinė skola, kurią vieną dieną pavyks padengti. Ne, tai yra tokia skola, kuri įpareigoja kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką savo buvimu liudyti tą jų paliktą šviesą.

Esu dėkingas visiems savo artimiesiems, bičiuliams, mokytojams. Jei bandyčiau surašyti čia visų jūsų vardus, prireiktų ne vieno puslapio, tad tikiu, kad dar tikrai turėsiu galimybę kiekvienam paspausti ranką, apkabinti ir ištarti padėkos žodžius. Esu dėkingas ir savo gimtajam Panevėžiui, nuo kurio taip ilgai bėgau. Jau esu minėjęs, kad mokyklos metais man pati romantiškiausia gimtojo miesto vieta buvo autobusų stotis, kurioje regėdavau į sostinę išvykstančius studentus. Pavydžiai stebėdavau juos ir mintyse kartodavau, kad štai ir aš vieną dieną išvažiuosiu į sostinę ir pabėgsiu nuo to miesto, kuriame stinga gyvybės, kuris yra mažas ir nuobodus. Maniau, jog išvyksiu, nusipurtysiu savo gimtinės dulkes ir tapsiu vilniečiu. Tik vėliau suvokiau, kad problema yra ne miestas, o aš pats – paties įsikalbėtas nevisavertiškumas, jaunatviškas maištas ieškant savosios tapatybės ir stengiantis nusipurtyti viso to, kas atrodė primesta iš šono ar numesta žiauraus atsitiktinumo. Dabar vis dažniau atsigręžiu į savo gimtąjį miestą suvokdamas, kad vis dėlto jis mane augino ir formavo. Kiekviena gatvė, gamyklų griuvėsiai, sukumpę mediniai nameliai čia yra apipinti manosios istorijos. Myliu Vilnių, myliu Krokuvą, tačiau žvelgiu į juos pro panevėžietiškus akinius, bandau šiuose miestuose atsigerti to, ko man trūko Panevėžyje, ieškau to, ko neradau ten. Iš ten ir mano negalėjimas nustygti vienoje vietoje, noras keliauti, pažinti ir tarsi žiurkėnui prisikimšus pilnus žandus įspūdžių bei istorijų grįžti čia, kad galėčiau visu tuo pasidalinti.

Malonu būti apdovanotam, pastebėtam. Tai yra įvertinimas ir savotiškas pergalės pripažinimas. Pergalės ne prieš kitą, o visų pirma prieš save. Būti tolerantiškam man reiškia nepaliaujamą pastangą laimėti prieš save, kai kyla pagundos teisti neišklausius ir neįsigilinus, kai atrodo paprasčiau pasmerkti ir atsiriboti, kai norisi užimti teisuolio poziciją ir užsikimšti ausis tam, ką kalba kitaip manantieji, kai esu gundomas manyti, jog štai jau pažinau visą tiesą, o drįstantieji ja abejoti geriausiu atveju yra nesusivokėliai, o blogiausiu – sąmoningai kenkiantys niekšai. Tai yra pastanga kiek įmanoma plačiau atverti akis, kad matyčiau ne tik juodą ir baltą, tačiau įžvelgčiau visą spalvų paletę. Didžiausia įmanoma pergalė kiekvienam iš mūsų yra nepasiduoti pykčiui, neapykantai, keršto troškimui, kad ir kokie debesys aplink kauptųsi. Didžiausias atkirtis neapykantą kurstančiam fanatikui yra netapti panašiam į jį.

Puikiai suvokiu, kad šis apdovanojimas man yra skirtas ne dėl to, kad štai esu tobulas ir neklystantis. Nežmoniška yra ne klysti, o nepripažinti klydus, neatsiprašyti. Tad ir šis rašinys tebūna mano atsiprašymas visiems tiems, kuriuos kada nors užgavo mano žodis ar veiksmas. Tikiu, kad visos tos klaidos buvo man derama pamoka ir paskata suteikta tribūna naudotis siekiant gydyti, skatinti tarpusavio supratimą, pagarbų dialogą.

Savo džinsų kišenėje visada kaip priminimą nešiojuosi pusės šekelio monetą su trupmena užrašytu skaičiumi ½. Pusė šekelio buvo tas mokestis, kurį kiekvienas žydas turėjo sumokėti šventyklai kaip kasmetį mokestį. Tačiau man ši moneta turi visai kitokią prasmę. Šventasis Raštas skelbia, kad negera žmogui būti vienam. Visa savo esybe jaučiu visa tai, nes visada ieškau tos kitos pusės. Kalbu čia ne tik apie tai, kad Adomui reikia Ievos kaip žmonos. Kalbu apie žmogų kaip visuomeninę būtybę, kuri atsiskleidžia, auga ir sužydi tik santykyje su kitu. Kitas yra gyvybiškai svarbus dalykas. Žinoma, labai patogu užsidaryti erdvėje, kur tas kitas yra panašus į tave. Žymiai sunkiau yra, kai tas kitas yra kitoks. Tačiau ta pusės šekelio moneta yra tarsi priminimas, kad štai aš esu ½, o ir tas kitas, kad ir koks jis būtų, taip pat yra ½. Nesu nei daugiau, kad galėčiau į kitą žvelgti iš aukšto, tačiau nesu ir žemiau, kad turėčiau prieš kitą keliaklupsčiauti. Esame du lygūs asmenys, kuriems reikia vienas kito, kuriems reikia atsiverti vienas kitam, nes mes, kad ir kokie skirtingi būtume, kuriame bendrą polį, bendrą valstybę, kuria teks dalintis ir kurioje turėsime sugyventi. Tikiu, kad kitą, kuris yra kitoks, galime priimti ne kaip problemą, kurią reikia išspręsti, tačiau kaip dovaną, kurią reikia priimti.

Džiaugiuosi, kad bičiulių gretose turiu ne tik tų, su kuriais lengvai sutariu daugeliu klausimų, tačiau ir tų, su kuriais ginčai įvairiausiais klausimais nusitęsia iki išnaktų, kurių idėjos ir pozicija yra iššūkis man. Galbūt ne visada pavyksta sutarti, rasti bendrą poziciją, tačiau svarbu, kad galime šnekėtis ir klausytis vienas kito. Juk visada lengviau atsiriboti, užsidaryti į siaurus ratelius, kur girdi tik ausiai mielus žodžius, priklijuoti kitiems įvairiausias etiketes ant savo durų išsikabinant lentelę, kad esame nuostabiausi, teisingiausi ir geriausi. Visa tai veda į visuomenės atomizaciją, kai skirtingos grupės ima gyventi tarsi atskiros salos, tarp kurių vis mažėja jungiančių tiltų, o santykiai vis labiau primena karo padėtį.

Tolerancija man yra neatsiejama nuo veiksmo. Amžiams su manimi liks Varšuvos geto sukilėlių muziejuje perskaitytas eilėraštis, kalbantis apie nekaltojo kaltę: „Kas yra nekaltojo kaltė?/ Kada ji prasideda?/ Ji prasideda kai jis ramiai/ nuleistomis rankomis/ gūžčiodamas pečiais,/ stovėdamas šalia/ užsagstyta striuke/ ir prisidegdamas cigaretę teigia:/ Nieko negaliu padaryti./ Žiūrėk, čia ir prasideda nekaltojo kaltė.“ Abejingumas yra blogio bendrininkas. Negali mylėti pasyviai, negali įžiebti šviesos nekovodamas prieš tamsą savyje ir aplinkui, negali padėti kitam nieko nedarydamas, negali užgydyti žaizdų jas ignoruodamas, negali susitaikyti neatsiprašydamas ar atleisti neapakindamas kito. Tolerancija yra nuolatinė pastanga įtikinti patį save, kad aš tikrai galiu – keistis ir keisti, pasiekti, kad visuomenėje būtų daugiau tarpusavio supratimo, dialogo, pagarbos, atjautos. Negaliu visko pakeisti, bet turiu padaryti bent tai, kas priklauso nuo manęs.

Ačiū Jums visiems, kuriuos galiu vadinti savo mokytojais, įkvėpėjais, kritikais, bendražygiais, bičiuliais. Šis įvertinimas man yra paskata nesustoti ir kartu įpareigojimas ir toliau atsakingai naudotis suteikta tribūna. Rašau. Iš pradžių maniau, kad rašiau, nes nieko kito nemoku, o užsidirbti juk reikia. Dabar rašau ne dėl to, kad reikia, o todėl, kad skauda, rūpi, dėl to, kad myliu, džiaugiuosi ir noriu dalintis. Ilgą laiką slapsčiausi po ilgomis kitų autorių citatomis, ieškojau prieglaudos ideologinėse paruoštukėse, kurios piršo lengvus atsakymus. Ieškojau prieglobsčio bendraminčių kompanijose, po kurios vėliava galėčiau saugiau tūnoti. Buvau nesubrendėliu išminčiumi, kuris vos po dviejų knygų jau perprato visą tikrovę ir gali paskelbti verdiktą. Galbūt subrendau, nes išlindau iš už tų citatų, nebesidangstau vėliavomis ir iškabomis, o kalbu tik už save, nebebijau ne tik savo tikėjimo, bet ir abejonių, esu labiau linkęs kelti klausimus, o ne piršti atsakymus, klausytis, o ne pirmas pulti pasakoti ir reikalauti dėmesio.

Ir rašau. Rašau vedamas noro dalintis. Vis dėlto puikiai suvokiu, kad tik rašymo negana. Kas iš tų sakinių, jei jie netampa kūnu kasdieniame gyvenime? Melas, kaukė – ne daugiau. Tad ir linkiu sau visų pirma būti, o tik po to skubėti rašyti.