Sąvoka „tolerancija“ mūsų laikais kelia vis daugiau emocijų. Viena vertus, bent jau Vakarų valstybėse ji įaugusi į kasdienę kalbą. Teiginys, jog elgiamės tolerantiškai, paprastai reiškia pagyrimą ir mūsų civilizuotumo įvertinimą. Gyvename pasaulyje, kuriame antikoje bei viduramžiais akcentuotos dorybės prisimenamos nebent kurios nors filosofinės disciplinos paskaitose, o jų vietą pakeitė naujosios, tokios kaip verslumas, mobilumas ir, aišku, tolerancija.

Kita vertus, akivaizdžiai daugėja žmonių, į tolerancijos sąvoką žvelgiančių kaip į keiksmažodį, kuriuo esą bandoma daugumai primesti įvairių mažumų diktatūrą, reikalaujama išsižadėti tiesos ir teisingumo siekio, griaunami Vakarų civilizacijos pagrindai. Norint išreikšti paniekinantį protestą prieš reikalavimą elgtis tolerantiškai, pokomunistinėje erdvėje net buvo nukaldinta sąvoka „tolerastija“, kuria pabrėžiama, jog tolerancija atveria kelią įvairiausiems iškrypimams ir „plauna“ žmonėms smegenis.

Regis, suprantu aršių tolerancijos kritikų nerimą, jog, nepaisant gausių kalbų apie tai, kad tolerancija yra svarbus laisvės skydas, tampame kontrolės visuomene. Tačiau ar tikrai tik dėl pastangų būti tolerantiškiems? Gal veikiau dėl to, jog tolerancijos vėliava mosuojame ne visada ten, kur ji tinka, ir galiausiai tampa neaišku, ką ir nuo ko giname?

Kvaila būtų suversti atsakomybę kirviui dėl to, jog jis ilgą laiką buvo svarbiausias budelio įrankis. Kita vertus, kai kuria nors sąvoka pradedama mosuoti kaip kirviu, sunku tikėtis, kad tai kelias laisvų žmonių bendruomenės link.

Lietuviška pakantumo sąvoka man kur kas priimtinesnė nei tarptautinė –„tolerancija“. Pakantumas ypač svarbus skirtybių visuomenėse. Tol, kol sąvoką „tolerancija“ vartojame pakantumui nusakyti, ji yra reikšminga laisvų žmonių pagalbininkė. Komplikacijos prasideda, kai sukonstruojamas „tolerantiško žmogaus“ modelis, kuris tampa tramdomaisiais marškiniais kiekvieno iš mūsų unikalumui, o smulkmenišką gyvenimo kontrolę bandoma pristatyti kaip „tikrąją laisvę“.

***

Sąvokos „tolerancija“ istoriją įprasta pradėti nuo Romos stoikų, tiksliau, nuo Cicerono. I a. pr. Kr. šis mąstytojas rašė, jog išminčiui labai svarbi tolerancija, sugebėjimas priimti ir iškęsti likimo smūgius. Panašiai ir Seneka rašė apie drąsią ištvermę (fortis tolerantia) kaip vieną iš svarbiausių žmogaus dorybių. Pasak jo, tolerantišku galima vadinti tokį žmogų, kuris drąsiai priima likimo jam skirtus išbandymus, nesiskundžia ir nebando bergždžiai priešintis tam, ko neįmanoma pakeisti.

Panašia prasme tolerancijos sąvoką vartojo ir pirmųjų amžių krikščionys. Beje, ir lotyniškame Biblijos tekste virtus tolerantiae vadinama kantri ir nuolanki Kristaus sekėjo, laukiančio Dievo pažadų išpildymo, laikysena. Ši laikysena tapo itin svarbi prasidėjus krikščionių persekiojimams Romos imperijoje. Krikščionių mąstytojas Tertulijonas tvirtino, kad tolerancijos dorybė yra Dievo dovana, leidžianti krikščionims priimti aplinkos priešiškumą ir žiaurumus. Jos pavyzdys – Kristus, kuris nuolankiai priėmė savo kančią ir mirtį, romiai ėjo Kalvarijos keliu, o Getsemanės sode sudraudė Petrą, kardu užpuolusį romėnų karį.

Taigi, sąvoka „tolerancija“ pirmiausia buvo siejama su žmogaus vidine stiprybe, reakcija į aplinkos išbandymus. Toks tolerancijos supratimas mūsų laikais pradėtas vadinti pasyvia ar negatyvia tolerancija, atskiriant ją nuo aktyvios ar pozityvios – reagavimo į žmones, kurie mums kelia nepasitenkinimą.

Iki IV a. pabaigoje paskelbto Teodosijaus edikto, įteisinusio krikščionybę kaip oficialią Romos imperijos religiją, krikščionys neturėjo jokių politinių priemonių atsikirsti persekiotojams. Jie galėjo priimti ir iškęsti puolimą, slėptis arba išduoti savo tapatybę ir įsitikinimus. Po IV a. viso to nebereikėjo ir iškilo nauja problema: ką daryti su klystančiais, kurie iškreipia Kristaus mokymą – su eretikais. Tolerancijos klausimas tampa religijos laisvės klausimu. Nors atsitraukiama nuo tolerancijos sąvokos, tačiau keliami klausimai pradeda panašėti į tuos, kuriuos šiandien siejame su tolerancijos sfera.

***

Jau V a. išryškėja dvi krikščionių santykio su eretikais strategijos, kurias suformulavo šv. Augustinas. Jos išauga iš skirtingų artimo meilės aspektų. Viena vertus, ši meilė turi būti gailestinga ir kantri, kita vertus, ji turi būti reikli ir ryžtinga, net jei kitas žmogus tokį reiklumą suvokia kaip prievartą. Abi strategijos grindžiamos skirtingomis Evangelijos pagal Matą vietomis.

Evangelistas perteikia Jėzaus pasakojimą apie kviečius ir rauges: Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmenys paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“ Jis atsakė: „Tai padarė mano priešas.“ Tarnai pasisiūlė: „Jei nori, mes eisime ir išravėsime“. Jis atsakė: „Ne, kad kartais ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: „Pirmiausia išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną“ (Mt 13, 24–30).

Nors eretikai, pasak šv. Augustino, yra tarsi priešo pasėtos raugės, turime palikti tai Dievo teismui, nes žmogaus teismas niekada nėra visiškai teisingas. Siekdami gero, galime pridaryti blogų dalykų. Maža to, tai, kad susiduriame su išbandymais, neteisybe, turi ir šviesiąją pusę. Visi bandymai ugdo mūsų kantrybę ir leidžia labiau panašėti į mūsų Viešpatį, ant savo pečių prisiėmusį kančią už žmonių nuodėmes. Šiuo atveju tolerancija įgyja pakantumo prasmę. Dera iškęsti išbandymus, nes toks yra Jėzaus priesakas ir tokį pavyzdį Jis pats rodė.

Šv. Augustinas buvo ne tik iškiliausias to meto teologas bei filosofas, bet ir Hipono vyskupas, turintis spręsti sudėtingus pastoracinius rūpesčius. Vienas svarbiausių iššūkių jam buvo donatistų atskala. Vyskupas vis labiau įsitikino, kad pasyvus pakantumas eretikams nėra tikra artimo meilė. Mes nepadarome visko, kas nuo mūsų priklauso, idant padėtume suklydusiam grįžti į tiesos kelią. Ne mažiau pavojinga ir tai, kad, pasak šv. Augustino, haeresis est infectivum vitium – erezija apnuodija gyvenimą. Ji kelia grėsmę kitų žmonių sieloms ir prisideda prie sumaišties visuomenės viduje. Be to, Hipono vyskupo teigimu, ir Jėzus Kristus Evangelijoje pagal Matą sakė: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešai. <...> Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją (Mt 10, 34–38).

Dar vienas svarbus argumentas yra tai, jog pats Jėzus Kristus išganymą nusakė kaip sudėtingą dramą, kurioje daug žmogiško nesupratingumo, tingumo, abejingumo svarbiausiems dalykams. Šv. Augustinas pasitelkia Evangelijoje pagal Luką perteiktą pasakojimą apie žmogų, kuris iškėlė didelę puotą. Tačiau pakviestieji pradėjo atsikalbinėti, nes visi esą turėjo svarbesnių reikalų. Tada puotos rengėjas liepė pakviesti vargšus, paliegėlius ir luošus. Tuos, kurie buvo išstumti iš visuomenės ir paprastai į jokius pokylius nekviečiami. Galiausiai jis davė dar vieną nurodymą: „Eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni“ (Lk 14, 23).

Pradžioje akcentavęs tik kantrios meilės svarbą, Hipono vyskupas vis labiau įsitikino, kad motiniška meilė reikalauja gelbėti savo artimą, kai jis žengia į pražūtį, o jo protas, apakintas nuodėmės, priešinasi pagalbai. Esama situacijų, kai galima ir net būtina taikyti „gerąją prievartą“. Išskirtinis šios prievartos bruožas – ji kyla iš meilės, o ne iš neapykantos. Pastaroji yra nepateisinama jokiomis aplinkybėmis. Mes turime kantriai kęsti nuoskaudas ir kartu gelbėti klaidų apakintuosius nuo neabejotinos pražūties.

Šv. Augustinui atrodė pateisinamas ir politinės valdžios sankcijų taikymas eretikams. Nors jie maištauja pirmiausia tikėjimo srityje, tačiau religinė sumaištis neišvengiamai tampa grėsme politiniam stabilumui, už kurį atsakingas valstybės vadovas.

***

Ginčai dėl tolerancijos grįžo su nauja jėga įvykus skilimui Vakarų Bažnyčioje. Kadangi ne vienoje Europos valstybėje Reformacijos idėjas perėmė politinio elito atstovai, neteko prasmės beveik tūkstantmetį kelrodžiu buvęs elgesio modelis. Iki Reformacijos kalbėta, kad yra viena Bažnyčia ir skirtingos valstybės, o dabar ne vienoje Europos valstybėje egzistavo kelios Bažnyčios, pretenduojančios dominuoti.

Religiniai karai, kuriuose taip ir nepaaiškėjo aiškus nugalėtojas, baigėsi konstatavimu, kad krikščionybės atmainų įvairovė turi būti priimama kaip tai, prie ko teks pratintis. Natūralu, jog prireikė naujų elgesio strategijų.

Didžiulėje XV–XVII amžių diskusijoje apie žmonių, turinčių skirtingas religines pažiūras, sugyvenimo galimybes, išskirsiu tris pozicijas, nors puikiai suprantu, kad kiekvienoje jų taip pat galima atrasti įspūdingą interpretacijų įvairovę.

Pirmiausia, tai Erazmo Roterdamiečio siekis apvalyti krikščionybę nuo to, kas nėra būtina Išganymui, ir taip ištirpdyti susiskaldymo priežastis. Erazmui rūpi ne tolerancija, bet krikščionių vienybė, kurios jis pasiryžęs siekti, sumenkindamas skirtumus.

Svarbiausias kitos pozicijos atstovas – Džonas Lokas kurio „Laiškas apie toleranciją“ iki šiol vadinamas modernių diskusijų apie toleranciją pradžios tašku. Lokas atskyrė viešą ir privačią erdves, tvirtindamas, kad valstybė turėtų rūpintis tik tuo, kas vyksta viešumoje, o privati sfera – tik pačių žmonių reikalas. Nors anglų filosofas dažnai cituoja Šventąjį Raštą, apeliuoja į krikščionišką doktriną, tačiau, skirtingai nei Erazmui Roterdamiečiui, Lokui rūpi ne spręsti krikščionių ginčus, bet sukurti kuo platesnę erdvę kiekvienam piliečiui, kurioje jis galėtų elgtis kaip vienintelis šeimininkas.

Panašią poziciją skelbė Nyderlandų filosofas Baruchas Spinoza, tačiau esama svarbių skirtumų, kurie mane paskatino jo svarstymus pateikti kaip dar vieną reikšmingą tolerancijos principo interpretaciją. Lokui svarbiausia, kad valstybė atsisakytų pagundos kištis į individualią sferą, o Spinozai svarbiau apsaugoti viešą erdvę nuo bandymų jai primesti kokią nors interpretaciją, deramą tik individualių nuomonių sferai.

***

Taigi, „tolerancijos“ sąvoka atsirado kaip etinė-teologinė, o XVII amžiuje pradėta vartoti pirmiausia kaip politinė, ieškant skirtybių sugyvenimo modelio. Apšvietos laikotarpiu tolerancijos sąvoka buvo supasaulietinta ir pradėta vartoti pirmiausia kaip žmonių, kurie nesieja savęs su kokia nors religine tradicija, apsaugos priemonė. Neišvengiamai iškilo ir įtampa tarp pasaulietinės ir ateistinės valstybės sampratų.

XX amžiaus antroje pusėje nauju iššūkiu „tolerancijos“ sąvokai tapo multikultūrinė tikrovė. Skirtybių sparčiai daugėjo ir tapo net sunku atrasti kokį nors vienijantį vardiklį. Kultūrinė įvairovė gundė pereiti prie reliatyvizmo diktatūros, kai bet kurios religinės ar kultūrinės tradicijos vertybių išpažinimas pradėtas traktuoti kaip agresija prieš kitus. Reliatyvizmo paradoksas – taikų įvairių kultūrinių ir religinių tradicijų sambūvį čia bandoma užtikrinti, paskelbiant, kad nė viena pažiūra nėra svarbi, tai esą skonio dalykas. Dėl skonio negalime ginčytis, negalime jo primesti kitiems. Tokia pažiūra veda ne prie laisvės triumfo, bet prie valstybės kontrolės, kurią iki tol ribojo kultūrinių ar religinių tradicijų (tradicijos) autonomijos ir svarbos pripažinimas. Bendru politiniu vardikliu reliatyvistinėje valstybėje pretenduoja būti lojalumas toms vertybėms, kurias konstruoja valdžia, kaip esą vieninteles deramas moderniam tolerantiškam žmogui.

Būtent reliatyvizmo diktatūros įsitvirtinimas yra svarbiausia priežastis, kodėl krikščionys pradeda kritiškai vertinti ne tik reliatyvizmą, bet ir pačią toleranciją, Taip pat „tolerancijos“ sąvoka pradedama vartoti kaip politiniai tramdomieji marškiniai religinėms tradicijoms, ypač krikščionybei.

Ar šioje situacijoje dar yra prasmės kalbėti apie tai, kad krikščionims derėtų būti tolerantiškiems, pakantiems? Jei toleranciją suprantame kaip pakantumą, pagarbą net ir to žmogaus, kuriam nepritariame ir kuris, mūsų įsitikinimu, klysta, orumui, įsitikinimą, kad blogį galima įveikti tik meile, tai ji privaloma kiekvienam, sekančiam paskui Kristų. Jei tolerancija suvokiama kaip sudėtinė artimo meilės dalis, tai, aišku, krikščionis privalo būti tolerantiškas.

Tačiau jei tolerancija vadiname abejingumą blogiui, įsitikinimą, kad visos pasaulėžiūros yra vienodai svarios, tiksliau, vienodai klaidingos, todėl kiekvienas galime pats susimaišyti vertybių mišrainę pagal skonį; jei tolerancija reikalauja meluoti, kad mus džiugina tai, kam sąžinė ragina nepritarti, jei ji ragina atsižadėti savosios tapatybės kaip balasto, tai tokia tolerancija, be abejo, nesuderinama su krikščionybe.

***

Šiandien krikščionims derėtų ne tiek kovoti prieš „tolerancijos“ sąvoką, kiek daryti viską, idant ji būtų permąstyta, atskleidžiant tuos siekius, kurie ilgainiui „išsitrynė“ ir pavertė šią sąvoką ne laisvės, bet kovos su religija įrankiu. Krikščionims derėtų ne ignoruoti „tolerancijos“ diskursą, bet į jį išmintingai įsitraukti, išlaisvinant jį nuo reliatyvistinių kompleksų.

Plačiau „tolerancijos“ sąvokos istorija analizuojama autoriaus knygoje „Laisvų žmonių bendruomenė?“