Metų knygos rinkimai vyksta kasmet nuo 2005 m. ir jau tapo svarbiu tradiciniu Lietuvos kultūros įvykiu. Akcijos metu skaitytojai iš ekspertų komisijos pasiūlytų knygų išrenka Metų knygas keturiose kategorijose. Kadangi Bernardinai.lt jau daugiau kaip dvejus metus kas mėnesį siūlo naujausių vaikų knygų apžvalgas, siūlome jų autorės J. Lūžaitės-Kajėnienės pasvarstymus apie šių metų penketuką vaikams.

L. Žutautė. Ferdinandas ir Pū. Žygis į Australiją. – Vilnius: Alma littera, 2013. 118 p.

Katiną Ferdinandą ir šunelį Pū jau pažįstame – pirmoji L. Žutautės knyga apie juos sulaukė didelio susidomėjimo, tapo metų knyga vaikams ir paaugliams. Taigi, čia lyg ir tęsinys. Tik nuotykių gerokai daugiau, o ir herojų užmojis juk rimtesnis – nukeliauti į Australiją ir padėti vištai Petunijai susitikti su jos svajone – stručiais. Man patinka, kaip L. Žutautė smagiai, su subtilia ironija žmonių gyvenimo įpročius perkelia į gyvūnų pasaulį, kaip graudžiausiose ar liūdnose pasakojimo vietose sugeba įžiebti optimizmo, kartais komiškumo, nosį kelia aukštyn, o ne nuleidžia rankas.

Jei pirmosios knygos leitmotyvu laikytume namų temą, tai sakytume, jog šioje dalyje ji pratęsiama, tik išskleidžiama žymiai plačiau, išplečiant subtiliausius draugystės bei nesavanaudiškumo atspalvius. Tai, kaip Lina jungia pasakos ir realaus gyvenimo momentus, teikia knygai išskirtinumo, žinoma, kaip ir puikios iliustracijos.

K. Zylė. Milžinas Mažylis. – Vilnius: Aukso žuvys, 2014. 132 p.

Teko proga apsilankyti šios knygos pristatyme ir išgirsti pačios Kotrynos pasisakymus, kaip buvo kuriama ši knyga, iš kur ji atsirado, ko ja siekiama. Beliko tik pačiai knygą perskaityti ir pasidalyti savo mintimis. Svarbiausiu šios knygos bruožu laikyčiau jos gyvybingumą, tikrą (nesuvaidintą, nemistifikuotą ir nepasaldintą) kalbėjimą apie tai, kas svarbu mums kiekvienam – mūsų praeitį ir paveldą, kurie turėtų būti svarbūs kasdien, o ne tik per atostogas ar šventes.  Kotrynai sekasi atgaivinti tautosaką, ji nedaugžodžiauja, bet taikliai apibūdina herojaus ir jo sutiktų būtybių jausmus, veiksmus, pasakoja atsakingai, toks jausmas, kad kiekvienas žodis pasvertas. Beje, nepaminėjau, kad iliustracijas knygai autorė kūrė pati. Taip pat šiai knygai aktualumo, išskirtinumo teikia legendų žemėlapis, pateiktas kaip knygos turinys ir suteikiantis galimybę skaitytojams patiems aplankyti ir pamatyti tas vietas, kuriose lankėsi Kernius. Dėl to ši grožinė knyga vaikams gali tapti puikia edukacine priemone bei būsimų kelionių žemėlapiu.

Dar nepasakiau, apie ką ši knyga. Ogi apie paskutinį Lietuvos milžiną Kernių ir jo kelionę po legendines Lietuvos vietas, kur atgyja akmenys, skraido ežerai, skamba laumių sutartinė ar prabyla gyvi kalnai. Mums kuriamas įtaigus ir ryškių charakterio bruožų milžino paveikslas, Kernius gyvybingas, jis smalsus, bet ne avantiūristas. Knygoje stiprus svarbiausių vertybių generavimas, bet jis perduodamas neprimestinai, o natūraliai, įtraukiant, įdomiai, nesentimentaliai. Tarsi kviečiama įsiklausyti į pasaulio tvarką. Labai svarbu, kad tekstinį pasakojimą pratęsia iliustracijos.

D. Kandrotienė ir J. Rancevienė. Spintos istorijos. – Kaunas: Terra publica, 2013. 96 p.

Daugiausiai knygas apie Lietuvą leidžianti leidykla „Terra publica“ kartkartėmis pažeria ir knygų vaikams. Beje, visos mažiesiems skirtos jų knygos – lietuvių autorių. Bet grįžkim prie šios knygos. Tai ne pirmoji  Danguolės Kandrotienės knyga vaikams (ankstesnioji autorės knyga „Mano kelionių dienoraštis“ įvertinta kaip vienas stipriausių pažintinių leidinių vaikams), bet man – tai pirma pažintis su šia autore kaip su pasakotoja. Ir turiu prisipažinti, kad vykusi – rašytoja pasakoja sklandžiai, įdomiai, gyvai, šiuolaikiškai. Taigi apie ką „Spintos istorijos“?

Pagrindinė knygos veikėja – smalsi, lakios fantazijos septynerių metų mergaitė, vardu Emilija. Vieną lietingą dieną Emilija, nebesurasdama, ką veikti, pagaliau užsiropščia į palėpę. Jai prieš akis atsiveria senų daiktų pasaulis. Medinės spintos gyventojai – nebenaudojami daiktai, drabužiai, aksesuarai – su ja pasidalija savo istorijomis, jaunų dienų prisiminimais, paslaptimis ar net meilės atodūsiais. O vieną dieną pasaulis ima ir apsiverčia. Kaip? Sužinosite perskaitę.

Knyga patiks smalsiems, fantazuoti mėgstantiems vaikams ir nukels į praeitį, atskleis draugystės žavesį.

J. Baltrukonytė. Torčiukas ant debesėlio. – Vilnius: Alma littera, 2013. 60 p.

J. Baltrukonytė savo jautrioje, subtiliu humoru dvelkiančioje knygelėje bando vaikams rašyti apie meilę gyvenimui. Knyga pasižymi smagiais, vaikams taip būdingais, fantazijos pliūpsniais (kai nerandi logiškų paaiškinimų, daug įdomiau susigalvoti savuosius. Ir visai nesvarbu, kad jie toli gražu prasilenkia su tiesa) bei vaikiška gyvenimo išmintimi. Tai pasakojimas apie mergaitę vardu Paula bei jai iškilusius didžius gyvenimo klausimus: kur vieną dieną pradingo močiutė? Gal ją suėdė dinozauras Mėsėdis? Ir kur kartais dingsta princesiškos suknelės? Kodėl negalima guma pasidalinti su kūdikiu? Ir kodėl tie suaugusieji dažniausiai plepa tokias nesąmones?

Beje, o ar žinojote, kad kartais dėl įvairių nutinkančių išdaigų kalti visai ne vaikai, o kokie nors limpačkiukai ar dar kas nors.

Nors knygai gal kiek stinga vientisumo, tačiau žavi užmojis parodyti gyvenimą vaiko akimis. Kada gyvenama, kaip sakoma, su visa jėga ir kada gyvenimas skanus, kaip vyšnių uogienė. Ir kai svarbiausia ne tiesa, o – fantazija ir tikėjimas stebuklais.

Iliustracijos – jau skonio reikalas. Gal ir gerai kad jos tokios nenugludintos, gremėzdiškos, tarsi nutupdančios ant žemės, nes jau pats pasakojimas kelia į dausas ir saldinti jo nebereikia.

G. Adomaitytė. Čiobrelių dvaras: Ryčio ir Vakarės nuotykiai. – Vilnius: Edukologija, 2013. – 78 p.

Rašytoja jau gerai pažįstama mažiesiems skaitytojams, yra išleidusi ne vieną knygą. Jos rašymo stilius yra atpažįstamas, tekstai itin stiprūs literatūriškai.

Ciklo apie paežerės vaikus Rytį ir Vakarę antrojoje dalyje tebelieka dėmesinga gamtos pasauliui – augalija švenčia vidurvasarį, į savo iškilmes įtraukdama žmones. Šventė tampa ir palydomis: Vakarė su mama traukiniu iškeliauja į Vilnių. Sostinė, pamatyta vaiko akimis; šeimos santykiai; miesto ir gamtos dermė – tai pagrindinės ašys, apie kurias sukasi pasakojimas. Vaikams, tikiu, labai patiks tai, kad knygoje vienodai svarbūs du pasauliai: realistinis ir pasakos. O ypač patrauklus pastarasis, kai į kasdienybę visiškai paprastai, kad ir netikėtai, įsiskverbia stebuklai.

Knygoje slypi gilus kultūrinis klodas, esama pažintinės misijos. Paežerės namuose likęs Rytis kartu su tėčiu, kaimo mokytoju, bando suvokti, kas yra poezija, kurią skaitant lyg sušlama kas, suvaitoja, atsiveria slaptos durys, driekiasi šešėliai. Senelis Rimvydas – architektas. Jis atskleidžia Vakarei Vilniaus savitumo paslaptis. Miestas taip pat kvepia čiobreliais...

P.S. O kuri jums patinka labiausiai?