Literatūros kritikas, profesorius Kęstutis Nastopka

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas netrukus išleis Rimanto Kmitos ir kitų mokslininkų sudarytą pokalbių knygą „Nevienareikšmės situacijos: pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“. Knygoje –  mokslininkų kalbintų rašytojų, vertėjų, redaktorių, skaitytojų, bibliotekininkų, mokytojų, dėstytojų, knygynų darbuotojų pasakojimai  apie sovietmečio literatūros pasaulio ypatybes; tai – bandymas fiksuoti tai, kas neužrašyta jokiuose dokumentuose, – žmonių atmintyje likusius literatų ryšius, santykius, įvykių vertinimus. Pasakojimai, prisiminimai apie šį laiką dėl politinių aplinkybių gal net svarbesni, negu kitų laikotarpių, o elgsenos ir pasirinkimų lygtyse – daugiau nežinomųjų, negu įprastesniame kontekste.  Ši knyga – didžiausias tokio pobūdžio literatūrologų parengtas pokalbių ciklas pagal bendrą pusiau struktūruotą klausimyną. Per dvejus projekto vykdymo metus buvo pakalbinti 65 respondentai, surinkta daugiau medžiagos, negu iššifruota.

Publikuojame ištraukas iš Rimanto Kmitos pokalbio su literatūrologu, literatūros kritiku, habilituotu humanitarinių mokslų daktaru Kęstučiu Nastopka.

R.K. Galvoju apie tą neoficialų literatūrinį gyvenimą. Ar jis toks apskritai buvo? Ar galima sakyti, kad buvo? Kaip Jūs jautėtės? Aišku, buvo bendrija, kur jūs dalijotės įspūdžiais, vertinote. Jūs laiškuose netgi gana atvirai reiškiate nuomonę, kaip kas Jums atrodo. Pagalvojau, kad tai gana rizikinga, nes tuos laiškus galėjo ir skaityti.

K. N. Tokios baimės nebūdavo. Cenzūruodavo, kai jau patekdavo į akiratį. O tikrinant kiekvieną laišką – cenzorių armijos reikėtų.

O ar tie kritikų ir rašytojų rateliai buvo atskiri, ar jie susiliedavo?

Ne, atskirų kritikų ratelio nebūdavo, tik asmeninė draugystė. Visi literatai vienas kitam simpatizuoja, yra artimų pažiūrų. Mes kartais susieidavom įvairiausiomis progomis ar pas vieną, ar pas kitą. Po kokio susirinkimo Rašytojų sąjungoj nusprendžiam pratęsti, užgriūnam pas ką nors. Pas Petkevičių kelis kartus esam užgriuvę. Jis tada irgi buvo toks maištaujantis. Su juo diskutuodavom. Mikelinskas kartais prisijungdavo. Dubultuose esam buvę kartu – Bložė, Mikelinskas, aš. Su Geda bendravom ir asmeniškai. Bet dažnai – šitam rate. Vieną vakarą, žinau, nebeatsimenu, kokiu akstinu, nuėjom pas Lankauską, va, maždaug tokia chebra ir išgėrėm vyno. Aš tada užmigau. Jie visi diskutavo. Aš pramiegojau penkias valandas su taure vyno rankoj. Ar tai vadintina neoficialiu gyvenimu? Na, tam tikra prasme – taip. Tai buvo tokie asmeniniai ryšiai, kurių nelietė visa šita oficialioji aplinka. Mes ten kalbėdavom atvirai – viską, ką galvojom, kas mums rūpėjo. Albinas Žukauskas kartais prisijungdavo. Pas mane namuose ir kitur jis yra buvęs. Judita Vaičiūnaitė nelabai tose boheminėse išvykose dalyvaudavo, bet ji – irgi kažkur arti.

O kavinių neminit? Ar Jūs neidavot į kavines?

Nueidavom kartais.

Kai kiti pasakoja, vis tiek dažniausiai kalba apie maršrutus, kurie driekėsi nuo vienos kavinės ligi kitos. Jūs, atrodo, labiau eidavot vienas pas kitą?

Esam buvę „Literatų“ kavinėj, užsukdavom į Rašytojų sąjungos kavinę. „Palangos“ kavinėj su Širviu esam sėdėję. Būdavo ten tokių susiėjimų. Vieną kartą vos į blaivyklą nepatekau. Mes išėjom iš „Literatų“ kavinės. Ten buvo Širvys, Vladas Šimkus, aš, dar kažkas. Dabar neatsimenu, ar Vladas Šimkus (Širvys negalėjo), ar kas trenkė butelį į žemę – tada privažiavo milicija ir nusitaikė į Vladą Šimkų. O aš kolegiškai sakau: „Aš irgi važiuoju. Čia – poetas.“ „Gerai, jeigu nori, sėsk ir važiuojam.“ Nuvežė į tą blaivyklą Kosciuškos gatvėj. Iš pradžių Šimkų uždarė į kitą patalpą. Sako: „Pereik grindimis tiesiai.“ Aš perėjau. Sako: „Jeigu nori, dink iš čia.“

Aš taip įsivaizduoju kavinių gyvenimą: jeigu nori rašytoją sutikt, eik į tą ar kitą kavinę – greičiausiai rasi.

 Bijau taip aiškiai paliudyti. Bent mano gyvenime kavinių fenomenas yra labiau antraeilis. Yra įvairių kavinių. Štai „Neringos“ kavinė  – su savo taisyklėmis, kaip masonų ložė, kur rinkdavosi pastovus ratas. O kitur – klajojanti publika. Žinoma, literatai susitikdavo ir kavinėse. Poezijos pavasariai dar vykdavo ten. Su išgėrimais, visokiom diskusijom ir polemikom po skaitymų.

Jūs važinėdavot kaip kritikas?

Taip, važinėdavau.

Kokias funkcijas Jūs ten atlikdavot? Ar skaitydavot vertimus?

Ne. Atrodo, kalbėdavau apie poeziją.

Kokia būdavo tų išvykų atmosfera? Viena vertus, turbūt būdavo laisviau kalbama, bet, kita vertus, – visur yra tos ausys. Ar apie tai per daug nebuvo galvojama?

Ten būdavo laisviau – toks laisvas pabendravimas, pagėrimas.

Man atrodo, kad neoficialus literatūrinis gyvenimas daugiausia susijęs su bendravimu, knygų skaitymu. Kadangi nelegalių tekstų beveik ir nebuvo rašoma, o nelegalios knygos jau buvo. Iš kur atsirasdavo tos nelegalios knygos? Kaip jos keliaudavo? Iš kur Jūs gaudavot tokių knygų?

Tai čia šiek tiek vėlesniais laikais, kai jau buvo Šviesos-Santaros krepšininkai, kaip juos, rodos, Mockūnas pavadino. Knygas su krepšiais veždavo iš Kazio Almeno, Liūto Mockūno, tarpininkaujant kitiems. Nebeatsimenu, kas iš ten atvežė Radauską. Vėliau Radauskas pateko pas Vladą Šimkų. Aš iš Vlado Šimkaus gavau. Taip tos knygos cirkuliuodavo.

Ar yra žmonių, kuriais buvo pasitikima?

Taip.

O kaip jie tuose krepšiuose atveždavo knygų? Ar jų netikrindavo?

 Reikėtų specialaus tyrimo.

Ar tos knygos buvo su viršeliais, ar ne?

Su viršeliais. Kadangi per Maskvą skrisdavo, na, šito gerai nežinau. Bet turbūt kai kurias knygas atvirai praleisdavo. Knygos buvo ir paštu siuntinėjamos. Tada nemaža tų knygų dalis patekdavo į Šarmaičio archyvą. Kai Greimas man siuntė savo žodyną, tituliniame lape užrašė mano pavardę. Kai yra su autografu, turi pasiekt. Greimas vėliau siuntė savo semiotikos darbus, rašinius.

Noriu paklaust apie rašytojų ir kritikų santykius. Atrodo, kad Pakalniškis vienam laiške užsimena, kad kritikai yra tokie labiau aptarnaujantys. Skaitydamas jaučiau, kad kritikai turi aptarnauti rašytojus, nėra lygiaverčiai partneriai bent jau tam oficialiam literatūriniam gyvenime?

Gal. Taip turbūt ir yra. Na, kaip kitaip? Kritikai vis tiek eina iš paskos – paskui literatūrą. Anais laikais jų tikslas lyg ir buvo padėti įsitvirtint poetams, apgint kai kuriuos poetus. Tai galima vadint aptarnavimu. Kritikos, sprendžiančios grynai specifines intelektines problemas, būdavo nedaug. Vėliau, kai susidomėjau semiotikais, gal ir daugiau atsirado tokių metodologinių straipsnių. Tokios kritikos jau nepavadinsi aptarnaujančia. Bet jeigu yra recenzijos, na, tai…

Ar viešumoje ir oficialiame lygmenyje buvo jaučiama tam tikrų rašytojų hierarchija? Kokia jinai yra? Kaip, apie ką galima ar negalima rašyti? Hierarchijos jausmas  – ir bendraujant su jais, ir kalbant apie juos? Kokie nors ženklai?

Oficialiam lygmeny ta hierarchija šiek tiek keitėsi. Ankstesniais laikais, iki kokių 1960 metų, buvo labai akivaizdu, kad, jeigu rašai apie poeziją, tai negali apeit Antano Venclovos ar kitų tokių. Kai dirbau Literatūros institute, buvo išleista poezijos antologija. Rašiau apie įvairius autorius. Ten buvo ir Korsako eilėraščių. Žodžiu, apie Korsaką aš nieko neparašiau. Korsakas pasikvietė ir aiškino, kad nesvarbu, kaip aš būčiau parašęs, bet „pavardžių nepaminėjimas – tai yra politika.“ Jis, matyt, turėjo galvoje tam tikrų pavardžių nepaminėjimo faktą. Ir apžvalginiuose straipsniuose juk svarbu, kad dalyvautų tie, kurie laikomi reprezentatyviais autoriais. Na, sakykim, mano knyga Lietuvių eilėraščio poetika, kuri buvo disertacija, tai Šilbajoris teisingai rašė: „Neaišku, ar čia yra analizė, ar literatūros enciklopedija.“ Kadangi aš norėjau pateikti ir teorinę apžvalgą, tai kitus autorius (Jokimaitį, Čigriejų) nori – minėk, nori – ne. Bet tokia knyga, aišku, negalėjo pasirodyt be Mieželaičio, Baltakio, Justino Marcinkevičiaus. Buvo tokia politika. Baltakis, kai jis buvo pirmininkas, yra aiškinęsis. Mieželaitis paskambindavo ir priekaištaudavo dėl tų kritikų, kad jie nepagarbiai rašo apie jį. Apie Mieželaitį aš rašydavau gana diplomatiškai. Bet jis, matyt, jautė tam tikrą santūrumą. Mane laikė tokiu įtartinu.

Knygą bus galima įsigyti Vilniaus knygų mugės metu (vasario 19-21 d.), Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto stende. Pristatymas –vasario 21 d. 11:00 LITEXPO parodų centro Forume-LRT studijoje; renginį tiesiogiai transliuos LRT KULTŪRA.