Rašytojas Liutauras Degėsys. Evgenios Levin nuotrauka

Pokalbis su rašytoju, LATGA-A tarybos nariu apie intelektinės nuosavybės internete teisių apsaugą ir su ja susijusią problematiką.

Kai kurie žmonės mano, kad internetui negalioja tradiciniai rinkodaros ir ekonomikos dėsniai. Ten nėra paprasta nustatyti, kur vagystė, kur ne, – tai reiškia, kad internete galima kitaip elgtis. Jeigu negali nustatyti, ar tai vagystė, tai gal gali naudotis?

Internetas nesukuria intelektinės nuosavybės apsaugos problemos, gal tik ją išryškina. Kalbant apie intelektinę nuosavybę, pirmiausia aišku, kad sunku nustatyti intelektualinio produkto matavimo vienetą, negali pamatuoti intelekto indėlio į konkretų produktą. Intelekto produkto kaina irgi yra rinkoje atsirandantis dydis: bet tam, kad toji rinkos kaina atsirastų – reikia laisvos rinkos sąlygų: kad būtų galima rinktis ir kad vartotojas galėtų savo pasirinkimą įvertinti pinigais. Blogiausia, kad internetas sukelia tokią laisvės rinktis iliuziją, kur atrodo, jog internete esantys produktai nieko nekainuoja. Jie taip lengvai prieinami, tokie – lyg ir visų, lyg ir niekieno. Beje, tokią pačią iliuziją sukelia ir „materialios“ knygos – atrodo, jei ant mano stalo guli knyga, kurią nusipirkau, tai su ja lyg ir galiu daryti ką noriu, nes jau susimokėjau. Tik autorinių teisių principas skaitytojui sako, kad jis sumokėjo tik už popierių ir dažus. Bet ne už knygą, kaip intelektinę nuosavybę. Knygos turinys, knygos idėjos pirkėjui nepriklauso, ne veltui kiekvienoje knygoje rašoma: „Šį kūrinį ... draudžiama atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais...“

Bet kurios nuosavybės pagrindas yra ne įstatymai ir ne jėgos struktūros, saugančios nuosavybę. Nuosavybės santykių garantija yra teisė turėti, kurią aš pripažįstu kitiems ir tikiuosi, kad tą teisę man pripažįsta ir kiti. Jeigu nepripažįstu intelektinio produkto kūrėjui jo teisės į tai, ką jis sukūrė, jei manau, kad galiu neatlygintinai naudotis jo kūriniais – ne taip jau ir svarbu, kokiu pavidalu tas kūrinys egzistuoja – materialiu ar virtualiu. Kol kompozitoriai manys, kad eilėraščio tekstą, aptiktą knygoje, galima panaudoti dainai – be poeto žinios, tol, kol dainininkas „skolinsis“ kompozitoriaus dainą, jo net neinformavęs, o interneto vartotojai manys, jog kompozitoriaus, poeto ir atlikėjo sukurtą dainą galima tiesiog pasiimti ir nebūtina atsilyginti autoriams už jų kūrinį, tol niekas nesijaus nusikaltęs. Visi bus labai nustebę – pavadinti vagimis. Kol nesusitarsime – nieko gero nebus. Juridinės taisyklės niekada nepakeis ir neatstos moralės. Ir todėl šiandien intelektinės nuosavybės apsauga yra daugiau moralės nei teisės problema.

Sutarėm, kad tai – nusikaltimas. Tačiau ką daryti tokiu atveju? Yra siūlančių interneto prieigas mažinti nusikalstantiems, kurti tik tam tikras platformas, iš kur legaliai galima parsisiųsti kūrinius ir t. t. Ką apie ribojimą manote Jūs?

Viso būtino vartojimo prievartos mechanizmais nesukursi. Yra tokia teorija, siūlanti sukurti laisvas prieigas, ir laukti, kol visi įpras ne tik naudotis, bet ir patys pirkti kompaktus ir knygas... Savo noru, o ne prievarta. Nes pati idėja, man atrodo, yra tokia: moralės niekaip negali sukurti per prievartą.  

Gal reikėtų apeliuoti į sąžinę, ugdyti žmonių sąmoningumą. Galbūt mažinant kainą. Tarkime, knygos pavyzdys. Yra tokia nuomonė, kad skaitytojas pirktų knygą už tris eurus. O septynių ar dešimties eurų kainos jau žmogaus moralė nebeišlaiko... Kad knygos yra per brangios tiems, kurie tas knygas skaito – nes tie, kurie turi pinigų – jau seniai nebeskaito... Vartotojas, didelės kainos įspraustas į kampą, eina vogti. Net nekuklu paklausti, kada paskutinį kartą pirkai kompaktinę plokštelę – jeigu nemokamas Youtube‘as – visai čia pat – vienu pirštu pasiekiamas.

Internetas yra labai veiksminga, lengvai pasiekiama, momentinė intelektinių produktų reklama. Įsivaizduokime, kad galėtų veikti toks mechanizmas: žmogus, nemokamai pasiklausęs Youtube – bėga nusipirkti geresnės kokybės dainos arba eina į koncertą. Žiūrovas eina į filmą, užuot gėrėjęsis šešėliais, atsisiųstais iš torentų. Perskaitęs knygos fragmentą internete, toks skaitytojas nori nusipirkti visą knygą arba parsisiųsti jos elektroninį variantą. Arba nemokamai atsisiuntęs vieną autoriaus knygą – užsimano nusipirkti jos „medžiaginį“ egzempliorių. Sako, kad užsienyje tie mechanizmai veikia – tačiau aš abejoju, ar Lietuvoje veiktų šitas principas...

Jei kalbėtume apie perspektyvą, turbūt neišvengsime švietimo, kurio dėka sąmonė ir savimonė formuojama...

Gal švietimas turėtų paveikti pirmiausia ne tik vartotojų, bet ir kūrėjų sąmonę. Kaip čia visiems įsisąmoninti, kad viskas kainuoja, kad ir pats kūrėjas „kainuoja“. Jis turi intelektualinių, moralinių ir fizinių „išlaidų“. Jo darbas turi būti atlyginamas. Tas savęs nuvertinimas, tas supratimas, jog „aš nieko nekainuoju“ – lengvai pavirsta idėja, kad ir kiti „nieko nekainuoja“ – ar bent jau įsitikinimu, jog kitas irgi turėtų nieko nekainuoti. Ar nėra taip, kad mes tokiu būdu vieni kitus nupiginame. Pirmiausia, pradėdami nuo savęs, galvodami, kad „aš pigus“... Yra čia ir ekonomikos dalykų: neturėdami perkamosios galios, vartotojai negali skatinti rinkos. Pats būdamas menkai apmokamas, vartotojas negali pakankamai apmokėti kito žmogaus darbo. Po truputį virsdami pigios darbo jėgos šalimi – deja, tampame pigių žmonių šalimi.

Tad siūlytumėte pradėti nuo autorių savivertės?

Keista, kad švietimo įstaigose, net aukštosiose menų mokyklose nedėstomi autorinės nuosavybės principai ir neugdoma ne tik vartotojų, bet ir būsimų kūrėjų sąmonė. Pirmiausia patys autoriai turėtų suprasti, kad jie turi teises. Sunku ginti autorių teises visuomenėje, kurioje nei kūrėjai, nei vartotojai nenutuokia apie savo teises ir pareigas. Autorinė teisė – tai teisė gauti atlygį už savo kūrybą. Ši teisė neužkerta kelio visuomenei naudotis autoriaus kūriniais. Atvirkščiai, turtinės autorių teisės sudaro jiems galimybę skelbti, publikuoti, atlikti, transliuoti, nuomoti savo kūrinius ir gauti už juos teisėtą atlyginimą. Tas atlyginimas autoriui priklauso, jei kas nors jo kūrinius atgamina asmeniniams tikslams, jei atgamina reprografijos būdu arba jo kūriniais naudojamasi bibliotekose. Ta proga norėčiau priminti knygų ir kitų leidinių autoriams, kad visi jie gali užsiregistruoti asociacijoje LATGA ir gauti autorinį atlyginimą už jų kūrinių panaudą bibliotekose. Tai padaryti galima internetu ir šiuo atveju nebūtina tapti šios asociacijos nariu. Lietuvoje, deja, matyt, yra per maža rinka, kad autoriai galėtų turėti savo kūrybos asmeninius vadybininkus arba administratorius, kurie rūpintųsi jų teisiniais reikalais. Norint, kad ir kitas jūsų autorines teises administruotų ši organizacija, reikėtų tapti asociacijos LATGA nariu.

Paradoksalu, bet institucija, ginanti autorių teises, gali padėti autoriui įsisąmoninti, kad jis turi teises ir kokias teises jis turi. Ji gali paaiškinti, pasitarnauti juridine pagalba, patarti, kokių sutarčių negalima pasirašyti, išaiškinti autoriui jo paties interesus. Keistai atrodo, kai autoriai su leidyklomis ar jų kūrinių naudotojais pasirašo jų interesų neatitinkančias sutartis. Iš nesusigaudymo, iš drovumo arba iš nepasitikėjimo savimi. Grįžtant prie pirmojo klausimo: autorinių teisių nepaisymas, intelektinės nuosavybės apsaugos įstatymų nežinojimas – atrodo, kad atleidžia nuo jų veikimo. Kaip nustatyti, jog kažkas pavogta, jeigu net savininkai nežino, kad jiems kažkas priklauso. Suprantama, jog intelektinės nuosavybės apsauga neįmanoma be teisinės bazės, bet šiai, tokiai nematerialiai nuosavybės formai to neužtenka: reikia, kad šią teisę pripažintų tos visuomenės nariai ir tos nuosavybės subjektai. Jeigu kūrinio autoriai net neminimi žiniasklaidoje arba tik užsimenama, kad tai kažkokių anoniminių „lietuvių autorių“ kūriniai – ir tuo niekas nesipiktina. Jeigu autorių kūrinių fragmentai naudojami – neatsiklausus autorių ir tiems autoriams net nežinant. Jeigu galima, neatsiklausus autoriaus, „pasiskolinti“ tekstą, iliustraciją, nuotraukos ar paveikslo ar melodijos fragmentą...

Prieš kurį laiką buvo leidėjų, rašytojų ir bibliotekininkų susitikimas, kai nemokamai buvo siūloma skaitmenizuoti kūrinius. Kaip atskirti, kur geranoriškumas skleisti kūrybą tampa tam tikru gobšumu uždirbti autoriaus sąskaita ateityje?

Kūrinio skaitmeninimas kartais pateikiamas kaip labdara autoriui, o jo kūrinio viešinimas – traktuojamas kaip autoriaus reklama. Stengiamasi nutrinti, supainioti kūrinio reklamos ir kūrinio neteisėto platinimo ribas. Kiekvienu atveju autorius galėtų ieškoti teisinės pagalbos Šiek tiek šiuo atveju autoriams gali padėti ir LATGA, tiems, kurie šios sąjungos nariai. Po truputį žmonės supranta, kad negalima pasirašinėti bet kokių sutarčių, ir nepasirašinėja. Bet didžioji intelektinės nuosavybės apsaugos problema yra mūsų kiekvienos nuosavybės pripažinimo klausimas. Nuosavybės santykius galima įteisinti tik įtvirtinus šios nuosavybės pagrindus žmonių galvose.

Pagal Kultūros ministerijos užsakymu atliktą tyrimą, 40 proc. Lietuvos žmonių naudojasi tik legalia įranga, kūrinius internete perka ir taip toliau. Kaip Jums atrodo šis skaičius – didelis ar mažas?

Įmonės ir įstaigos naudoja legalias programas. Tas keturiasdešimt procentų gali atsirasti iš baimės, kad kontroliuojančios struktūros gali patikrinti ir nubausti. Kai kas nors sako, jog 40 procentų naudoja tik legaliai įsigytą intelektinę produkciją savo valia, atsiranda klausimas, kiek iš tų procentų tikros yra savo valios, ir kiek tokios galimybės, kad jie vis dėlto verčiami tam tikrų aplinkybių...

Leiskite pasvajoti: tikiu, jog visuomenę paveikti galima ne tik negatyviais, bet ir pozityviais pavyzdžiais. Ne tik bausmėmis, baudomis, draudimais, bet teigiamais pavyzdžiais mūsų žiniasklaidoje. Kas atsitiktų, jei mūsų visuomenėje vis daugiau žmonių pradėtų girtis ne tuo, kad „aš sugebėjau kažką padaryti nesumokėjęs ir dėl to esu labai šaunus“, bet sakydamas: „Aš gal ir galėjau nemokėti, bet sumokėjau.“ Štai čia būtų labai rimtas žingsnelis į priekį. Čia iškyla didžioji rimtoji mokesčių vengimo problema. Kad galėtume pradėti gėdytis, o ne didžiuotis išvengę mokesčių, kad suprastume galų gale, jog viskas kainuoja. O jei žmogaus galvoje įvyktų didysis pasikeitimas, leidžiantis suvokti, kad visi esame susiję nematomais ekonominiais ryšiais, kad, norėdami turėti gerus intelekto produktus – turime būti pasirengę už juos sumokėti. Kad, sumokėję už kūrinius, tų kūrinių mes galėtume turėti daugiau, nes turėtume kūrėjų, kurie galėtų tuos kūrinius sukurti. Deja, bet intelektinių produktų internete apsauga yra tik ledkalnio viršūnėlė.

Ačiū už pokalbį.

Klausinėjo Antanas Šimkus