Gedimino Kajėno nuotrauka

Be fotografijos Tauragė būtų ne Tauragė“, – sako fotografas Romualdas Vaitkus (g. 1966), prieš gerą dešimtmetį su kolegomis savo gimtajame mieste įkūręs fotografų klubą „Fotojūra“. Netrukus šalia jo atsirado ir fotografijos galerija, kurioje kasmet parodoma mažiausiai 12 lietuvių bei užsienio šalių autorių darbų parodų, taip pat rengiamas tarptautinis fotoklubų suvažiavimas, garsinantis Tauragę po įvairius kraštus.

Visam šiam fotografijos vyksmui vadovauja R. Vaitkus, spėjantis ne tik fotografuoti, rašyti projektus bei rengti parodas, tačiau skiriantis laiko ir pedagoginiam darbui bei kelionėms, iš kurių visada atsiveža sielą bei akis džiuginančių naujų darbų.

Gal galite papasakoti, kaip Jūsų gyvenime atsirado fotografija?

Jokio staigaus suvokimo, kad dabar reikia užsiimti fotografija, nebuvo. Man rodos, prie to ėjau gan nuosekliai. Besimokant antroje klasėje, diedukas man padovanojo fotoaparatą „Smena“. Būtent tada ir pradėjau fotografuoti. Žinoma, mėgėjiškai, sau. Vėliau keletą fotografijos pamokų gavau iš tuometinio mokyklos fizikos mokytojo, dabar direktoriaus, Kęstučio Makausko. Taip pamažu ir fotografavau, o patirtis bei žinios kaupėsi po dalelytę.

Vėliau, po pirmojo kurso, išėjau į armiją, kur su bičiuliais fotografavome nelegaliai, net albumą iš ten esu parsivežęs. Po armijos tęsiau studijas Kaune. Būtent čia, dabartiniame Stulginskio universitete, atradau fotografijos būrelį, kuriam vadovavo Visvaldas Dragūnas. Turbūt labiausiai šis mokytojas ir užkrėtė fotografija: prasidėjo intensyvus fotografavimas, sėdėjimas per naktis laboratorijoje ir juodai baltų fotografijų spausdinimas. Dabar, jau pats būdamas mokytojas, savo mokinius taip pat supažindinu su analogine fotografija, padedu prisiliesti prie medžiagos, pajusti fotografijos daiktiškumą. Man tai yra labai svarbu, noriu tuo pasidalinti ir su savo vaikais.

Po studijų sugrįžau į Tauragę, dirbau muziejuje, kur fotografavau viską, ką reikėjo. Paskui keletą metų dirbau Amerikoje nieko bendra su fotografija neturinčius darbus. Tiesa, kaip tik čia ėmiau svarstyti, kad grįžus reikės suvienyti Tauragės fotografus bendrai veiklai – parodoms, edukacijai, kelionėms. Parvažiavęs tuo ir užsiėmiau – įkūriau fotografų klubą bei fotografijos galeriją, netrukus atsirado ir būrelis. Nors pačiam daug laiko atimdavo ir tebeatima vadybiniai reikalai, vis dėto stengiuosi rasti laiko ir fotografijai.

Romualdo Vaitkaus fotografija

Ar toks Jūsų entuziazmas Tauragėje nebuvo sutiktas skeptiškai?

Žinoma, daug ką teko daryti pačiam, nes čia nieko nebuvo: savo rankomis valiau balandžių pridergtas patalpas, kūriau laboratoriją, Sigitas Kancevičius padėjo įrengti studiją. Nebuvo lengva, tačiau turėjau daug entuziazmo ir užsidegimo tai daryti. Fotografijos galerijai taip pat prireikė ir kantrybės, ir jėgų, nes miesto Taryboje niekas nemanė, kad Tauragei to reikia. Dabar požiūris pasikeitė, fotografija tapo natūralia mūsų miesto kultūrinio gyvenimo dalimi.

Tiesa, Tauragėje buvo didelę gyvenimo bei praktikos patirtį turinčių fotografų, kurie dažniausiai per Naujuosius metus susitikdavo pabaliavoti, o patys daugiausia fotografuodavo krikštynas, vestuves ir laidotuves. Tad man norėjosi juos visus suvienytii ne tik baliams, bet ir bendram prasmingam darbui. Jau po metų gimė bendra mūsų paroda, kurią rengėme su dideliu entuziazmu.

Vadinasi, net ir vienas žmogus gali padaryti didelių darbų?

Taip, jei tik yra užsidegimo bei noro, net ir vienas žmogus gali padaryti daug. Tačiau juk entuziazmas būtinas visur, kad ir ką darytum. Kaip, beje, ir meilė. Man rodos be šių dviejų dalykų sunkiai galima judėti į priekį ne tik kūryboje ar sporte, bet ir apskritai gyvenime.

Tiesa, vienas žmogus gali greitai perdegti, todėl reikalingas palaikymas iš šalies. Tad džiaugiuosi, kad turėjau ne tik pritarimą, bet ir sulaukiau pagalbos iš vyresniųjų kolegų, kurie taip pat palankiai įvertino klubo idėją ir pasinėrė į bendrą veiklą, kurią vykdome jau 11 metų.

Romualdo Vaitkaus fotografija

Kalbate apie bendrą fotografų veiklą, kuri suvienija pajėgas gražioms kultūrinėms iniciatyvoms. O ar įmanoma Tauragėje išgyventi iš fotografijos? Juk atėjus skaitmeninei fotografijai, konkurencija šioje srityje išaugo gan stipriai.

Žinoma, konkurencija yra, tačiau tai tik didina norą tobulėti – lankytis seminaruose, rengti parodas. Juk kitaip tapsi stovinčiu vandeniu, užaksi. O jei domiesi, darai, judi į priekį, tuomet ir konkurencija bus mažesnė, tiesą sakant, apie ją išvis negalvosi.

Tauragėje tikrai yra nemažai gabių ir aktyviai dirbančių fotografų, ir iki šiol kiekvienam pavykdavo atrasti savo nišą: vienas specializuojasi naktinėje fotografijoje, kitas – socialinėje, trečias – komercinėje, ketvirtas – gamtos ir t. t. Nepastebėjau, kad kažkuris iš mūsų badautų, užsakymų visi turime, tad sugyvename draugiškai (juokiasi).

Kita vertus, prie konkurencijos didinimo ir pats šiek tiek prisidedu, mat mokau fotografuoti vaikus bei suaugusiuosius ir dėl to kartais sulaukiu priekaištų iš vyresnių kolegų (juokiasi). Kai kurie vaikai fotografiją pasirinko savo gyvenimo keliu, o keli net ir mane jau praaugo, tiesa, dirba ne Tauragėje, bet užsienyje. Tai mane itin džiugina. Juk, kaip sakoma, ne tas geras mokytojas, kuris turi daug mokinių, bet tas, kuris parengia bent vieną mokytoją. Man greitai– penkiasdešimt, gyvenimas perkopė į antrą pusę, tad norisi savo patirtimi dalintis ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiaisiais. Poreikis tam per pastaruosius keletą metų labai išaugo.

Romualdo Vaitkaus fotografija

Su kokiomis temomis Jums pačiam yra įdomiausia dirbti?

Nors fotografuoju ir gamtą, ir architektūrą, atlieku ir užsakymus, tačiau mėgstamiausios mano temos yra socialinis reportažas, gatvės fotografija bei portretas. 

Vadinasi, tai, kas yra arčiau spaudos fotografijos?

Iš esmės taip.

Jūs priklausote ne tik Fotomenininkų sąjungai, bet ir spaudos fotografų klubui. Ar yra kažkokia takoskyra tarp meninės bei spaudos fotografijos?

Žiūrint į pačias fotografų bendruomenes, matyti skirtumų, tad takoskyra tarp spaudos ir meninės fotografijos tikrai yra. Rengti reportažą spaudai ir kurti kažką per meninę prizmę yra skirtingi dalykai. Tiesa, neretai šiandien galima matyti šių fotografijos žanrų susiliejimą, pavyzdžiui, festivalyje „Vilniaus fotografijos ratas“ galima matyti socialinių reportažų, kurie labai artimi meninei fotografijai. Tad pastaruoju metu vizualinio pasakojimo samprata spaudoje keičiasi ir vis dažniau čia galima išvysti ne tik tiesioginį žodinio pasakojimo atspindėjimą, bet ir pati fotografija ima kalbėti savo kalba.

Romualdo Vaitkaus fotografija

Ar tokių tendencijų galima pamatyti ir Tauragės leidžiamuose leidiniuose?

Kadangi leidinio „Tauragės kurjeris“ redaktorius bei direktorius Renaldas Malychas pats yra fotografas, priklauso ne tik Tauragės fotografų klubui, bet ir Fotomenininkų sąjungai, tad jam pačiam rūpi leidinyje dėti didesnes fotografijas. Kitas laikraštis „Tauragės žinios“ taip pat neabejingas fotografijai, tačiau jie laikosi skirtingo požiūrio – publikuoja ne dideles, bet daugiau nuotraukų. Tad Tauragės leidiniai yra neabejingi fotografijai.

Žinoma, fotografų bendruomenė visada bus už tai, kad nuotrauka užimtų daugiau vietos spaudos puslapyje, kaip daroma, pavyzdžiui, „National Geograpfic“, bet tai pavyzdys iki kurio mums labai toli.

Tarp mėgstamiausių temų nepaminėjote kelionių fotografijų, nors esate padaręs įsimintinų darbų iš įvairių kraštų.

Taip, kelionių fotografija man tikrai yra labai artima, o ja užsikrėčiau dar studentavimo laikais, kai keliavau po Altajaus kalnus. Tiesa, čia yra ne tik savų privalumų, bet ir pavojų. Kai atvyksti į nepažįstamą šalį, ten viskas atrodo labai įdomu, todėl gali fotografuoti kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, su bičiuliu Aliumi Balbieriumi lyginomės, kiek kadrų parsivežėme iš kelionės po Indiją: jis padarė 15 tūkst. kadrų, aš apsiribojau 5 tūkst., tiesa, šioje šalyje buvau trumpiau. Žinoma, skirtingos aplinkybės, bet aš į Indiją vykau su nuostata, kad reikia daugiau fotografuoti žvilgsniu, o ne aparatu, išlaukti tinkamo kadro, kitu atveju – nei kažką pamatai, nei padoraus ką nufotografuoji.

Romualdo Vaitkaus fotografija

Bet kaip Jums pavyksta suderinti turistinę nuostatą fotografuoti viską iš eilės ir sąmoningą apsiribojimą?

Tai jau patirtis daro: žiūri ir matai. Juk egzotika nėra fotografijos tikslas, nuotraukoje ieškai kažko daugiau... Beje, turistinė fotografija skiriasi nuo kelionių fotografijos. Fotografijai neužtenka vien atspindėti tikrovės faktą, visų pirma reikia žiūrėti kitaip. Žinoma, tai nėra labai paprasta, juolab jei atvyksti į svečią šalį trumpam. Turisto nuostatas turi įveikti kelionių fotografas, ir kuo greičiau tai įvyksta, tuo geresnį rezultatą fotografuodamas gali pasiekti. Jei važiuoji tik fotografuoti, tuomet ir žiūri kitaip, matai daugiau. O jei fotografavimas yra viena iš šalutinių veiklų šalia poilsio, pramogų, tuomet nėra ko tikėtis daugiau nei turistinių atvirukų.

Šiandien susidaro įspūdis, kad fotografuoti yra labai paprasta – spaudi mygtuką ir jau matai kadrus, o su fotografijų apdirbimo programomis išvis galima daryti stebuklus. Tačiau ar tikrai fotografuoti tapo paprasčiau?

Skaitmeninė fotografija turi savų privalumų ir savų trūkumų. Žinoma, fotografuoti paprasčiau, nes nuotrauką atiduoti spaudai gali labai operatyviai, su juostelėmis reikėdavo labai daug vargti. Taip pat ir skaitmenos išlaidos yra žymiai mažesnės.

Kita vertus, kadrų tiražavimas atbukina pastabumą. Pavyzdžiui, renginyje: fotografai dažniausiai ateina ir iškart fotografuoja tai, ko reikia. Jie dažnai net pamiršta apsižvalgyti, apšilti, susigyventi su aplinka. Juk tai be galo svarbu. Kad nepamirščiau šio, mano galva, svarbiausio fotografavimo principo, vis dar nepaleidžiu iš rankų ir juostinio fotoaparato, nors kasdienybėje dažniau tenka dirbti su skaitmena. Tiesa, dabar ir mokydamas vaikus sakau, kad ir skaitmeninio fotoaparato mygtuką galima spausti neskubant, išlaukiant tinkamiausio momento. Nors, žinoma, galima jo ir neišlaukti... Tačiau didžiausia šių dienų problema yra ta, kad norima greito rezultato.

Romualdo Vaitkaus fotografija

Geros fotografijos skubėdamas nepadarysi?

Taip, ir visiškai nesvarbu, ar su skaitmeniniu, ar analoginiu fotoaparatu. Beje, neužtenka vien kadrą užfiksuoti, nuotrauką reikia ir tinkamai paruošti, išvalyti, sutvarkyti. Kai į viešumą paleidžiama nesutvarkyta nuotrauka, tai, mano galva, nepagarba fotografijai. Meilė ir kruopštus darbas – svarbiausi fotografo palydovai.

Šiandien aplink mus yra tokia gausybė vaizdų, kad sunku sugalvoti, kas dar nėra nufotografuota. Kaip Jūs atsirenkate, ką fotografuoti?

Nuo tokios minties pradedu ir fotografijos kursus su savo mokiniais... Juk per sekundę pasaulyje padaroma tiek nuotraukų, kad baisu net pagalvoti. Išties esame persivalgę vaizdų, ir mano mokiniai dažnai klausia: „Mokytojau, ką mums fotografuoti?“ Prisimenu lietuvaitę, kuri įvairiose pasaulio šalyse fotografuodavo išspjautą kramtomąją gumą, kuri ant grindinio virsta tiesiog dėme. Sakytum, banalybė, visiškas nesusipratimas, tačiau vienoje krūvoje tos nuotraukos atrodo įspūdingai ir suskamba. Tad šis pavyzdys rodo, kad yra tūkstančiai dalykų, kuriuos galima fotografuoti, tiesiog reikia tai pamatyti ir originaliai perteikti. O kai jau autoriaus darbų stilius atpažįstamas iš vieno kadro, vadinasi, jis jau tapo neatsiejama fotografijos istorijos dalimi.

Romualdo Vaitkaus fotografija

O kas Jums yra geras kadras?

Jauti, kad pagavai, ir tiek. Gal netikėta situacija, gal graži šviesa ar gera kompozicija. Nors visa tai tik detalės. Geras kadras yra, arba ne. Nors tobulos fotografijos turbūt nėra. Ne kartą teko matyti tokią sceną – sėdi du žymūs fotomenininkai, žiūri į vieną fotografiją ir nesutaria: vienam šitas kadras geras, kitam – niekų vertas... Tad nėra ko absoliutinti... Bet fotografija – kaip ir geras tekstas, jo prasmės atsiskleidžia už žodžių, fotografijoje – už vaizdo. Tačiau, žinoma, tokių darbų pasitaiko nedažnai, matyt, kaip ir geros poezijos...

Kalbino Gediminas Kajėnas

Romualdo Vaitkaus fotografija
Romualdo Vaitkaus fotografija
Romualdo Vaitkaus fotografija