Kadras iš filmo „Atkirtis“ (rež. Damien Chazelle). Nuotraukos šaltinis – collider.com

Pasižiūrėjus režisieriaus Damieno Chazelle‘o filmą „Atkirtis“ („Whiplash“) negali vienu žodžiu nusakyti įspūdžio. Nesiimu kino recenzento vaidmens, toks būtų per sunkus, tačiau klausimais, kuriuos sau keliu po filmo peržiūros, galiu pasidalinti.

Šį filmą pastebėjo ir vertino gausybė žmonių, organizacijų, „Atkirtis“ ir pagrindinius veikėjus įkūnijantys Milesas Telleris ir Jonathanas Kimble'as Simmonsas taip pat gavo gausybę prestižinių apdovanojimų įvairiuose kino festivaliuose, nominuoti gausybei „Oskarų“, tačiau visas tas išorinis blizgesys tėra fonas, arba triukšmas, palyginus su ta melodija, tuo ritmu, įtaiga, kurią suteikia pats filmas.

Atrodytų, paprasta istorija. Gabus, talentingas būgnininkas Endriu Neimanas (Andrew Neiman) studijuoja muzikos aukštojoje mokykloje, ten susiduria su labai kategorišku, savo beatodairišką mokymo ir genijaus paieškos sistemą susikūrusiu pedagogu Terence‘u Fletcheriu, vadovaujančiu bene geriausiam džiazo muzikos orkestrui. Toliau tiesiog stebime jų susidūrimus ir likimų linijas, kurių pabaigoje mokinys pasipriešina, duoda atkirtį mokytojui, o ir visam likusiam pasauliui, sugrodamas neįmanomai sudėtingą partiją būgnais. Tad čia, jei tai būtų paprasta tapsmo nugalėtoju peržengiant save istorija, dėtume tašką ir eitume snūstelėti priešais televizorių, rodantį kokį nors seną klasikinį „Rocky“ su Silvesteriu Stallone, įveikiančiu savo ribas ir nedraugiškus varžovus ringe. Bet vis dėlto „Atkirtis“ turi kažką daugiau...

Visą filmą lydi džiazas, bet daugiausia mušamų būgnų ritmika, suteikianti šiam pasakojimui tikrų emocijų, – tai ne šiaip pasivaikščiojimas garso takeliu, esi priverstas įsijausti į muziką ir ja skleidžiamą nuotaiką. Tokia atmosfera vis labiau įtraukia tave, nejučia pats pradedi linguoti, barbenti pirštais, nebūtina net sėdėjimo prie būgnų komplekto patirtis...

Ko gero, būgnų garsas ir simbolika nuo seno įaugę į žmonijos kraują – ta muzikos kalba būdavo perduodamos žinios, rengiami žygiai ir maršai, kuriems toną duoda kaip tik būgnai, o kur dar šokiai ir apskritai ritmo galia.

Kalbant apie įtaigius kūrinius – išsyk prisiminiau M. Kovačo-Endre istoriją apie Garibaldžio būgnininką, Giunterio Grasso „Skardinį būgnelį“. Jie kalba apie būgną kaip apie gyvenimo būdą, kartais kaip apie patį gyvenimą, gal ne vieno žmogaus, o atskiros tautos ar epochos. Ir nepaisant tokiems pasakojimo masteliams neišvengiamo patoso, ten yra ne mažiau aistros nei šiame filme.

Būgnai, gebėjimas jais naudotis, išspausti iš jų viską „Atkirtyje“ yra tarsi priemonė parodyti, kiek reikia aukoti, jeigu žinai, kad esi talentingas ir nori daug pasiekti. Šiuo atveju, groti geriausiame džiazo orkestre. Va, čia ir iškyla klausimas, kiek dėl to „reikia“ verta aukoti?

Nuolatinis grojimas, repeticijos, treniruotės – ta nuolatinė „spaudimo“ atmosfera suprantama  kiekvienam, kuris mokėsi meno, muzikos ar sporto mokykloje ir, aplinkinių nuomone, turėjo galimybių tapti ne tik geras, bet ir geriausias.

Kitas, jau už filmo ribų išsviedžiantis klausimas: kiek pats esi atsakingas už pasidavimą tam spaudimui, savo ambicijų auginimą ir ribų ieškojimą? Kino kūrinys čia tampa tik pretekstu kalbėti...

Iš esmės pagrindiniam veikėjui tenka atsisakyti visko, kas nesusiję su siekiu tapti geriausiu būgnininku ir gauti vietą. Nėra laiko artimesniems santykiams. Draugystės su mergina išsižadėjimas filme parodytas aiškiausiai, o vaikino šeima ir taip iširusi, tėvas pritaria viskam, kad ir ką sūnus darytų, tad santykis irgi lieka neišreikštas.

Vienintelis žmogiškas ryšys – su mokytoju yra grįstas ambicijomis ir niršia neapykanta, kurią provokuoja paties Terenso Flečerio (Terrence Fletcher) kategoriški, peržengiantys įprasto bendravimo ribas veiksmai. Iš esmės matydamas genialų mokinį orkestro vadovas iš jo „spaudžia“ daugiau, negu leidžia vaikino fizinė sveikata – ne kartą atsikartojanti grojimo iki kruvinų delnų scena...

Vaikinas leidžia plėsti kančios teritoriją, kai iš Endriu vadovas viešai tyčiojasi orkestro akivaizdoje, plūsta, žemina – vaikinas aukoja ir savivertę dėl galimybės tapti geriausiu. Dar viena šio reikalo, galbūt susijusio ne tiek su menu, kiek su popkultūra, pusė – kiek aukoji dėl galimybės sulaukti šlovės... Tai leidžia svarstyti vaikino replika, kad geriau mirti apsvaigusiam nuo narkotikų trisdešimt kelerių, bet žinomam, negu aštuoniasdešimties ir blaiviam, suprask, niekam nereikalingam ir nežinomam...

Galima diskutuoti ir apie tokios pedagogikos svarbą bei skvarbą – kiek psichologiniu smurtu gali iš talento išgauti, kai nujauti, kad tokia pedagogika atsiradusi tik todėl, kad pats mokytojas kažkada buvo mokinys, iš kurio tokiu pat būdu buvo reikalaujama prikelti genijų...

„Menas reikalauja aukų“, – mestelės kas nors sumedėjusį posakį vietoj kėdės šio teksto autoriaus pusėn.

Vis dėlto nesutikčiau... Tokių aukų reikalauja tik beribė savimeilė. Sakanti, kad jei ne tu, tai žmonija (o pirmiausia – tu) labai daug praras be tos muzikos, to paveikslo, to teksto. Bet svarbiausia – kiek tu prarasi neturėdamas tos „nemirtingumo“ legendos, kurią tariamai suteiks tas kūrinys, tas tavo ir kitų žinojimas, kad esi tobulas būgnininkas, grafikas ar eiliakalys...

Žinoma, „Atkirtis“ ne vien apie tai, bet štai pažiūrėjau – ir galvoju, net ir su visa pergalinga mokinio sugrįžimo į sceną euforija, jo sugebėjimu nebepasiduoti mokytojo spaudimui, nuostabia džiazo improvizacija, ar vertėjo... Pasiekta. Perlaužta. Taigi būgnininkas įrodė, kad gali tobulai groti būgnais. Per aspera ad astra. Šlovė bus. O toliau? Ką tokiame gyvenime reikės išbelsti toliau?..

Pabaigai palieku dvi citatas. Pirmoji – dainų atlikėjo Domanto Razausko žodžiai apie „Atkirtį“: „Aš dėkingas filmui už tai, kad privertė mane dar kartą perversti džiazo istoriją ir vėl iš naujo atrasti savo be proto mylimus muzikantus. Kurie, priešingai nei pagrindinis nuolat iki kraujo kenčiantis filmo personažas ir jo sadistiškas mokytojas, priešingai nei visas filmo moralas, genialumo link keliavo džiaugsmo kelią.“

Ir antroji, iš „Himno meilei“: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, / bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.“

Vario ir cimbolų filme pakankamai...

Tai vis dėlto – kokia tokios pergalės kaina?