Kadras iš filmo „Atkirtis“ (rež. Damien Chazelle). Nuotraukos šaltinis – movies.com

Damieno Chazellio filmo „Atkirtis“  interpretacija

„Atkirtis“ (Whiplash) – Damien Chazelle, 2014, muzikinė drama, JAV.

Turbūt prasmingiausia pradėti kalbėti nuo žvilgsnio į pavadinimą – „Atkirtis“ (Whiplash). Jei atkreiptume dėmesį į pažodinį vertimą, tai pamatytume prasmę, susietą su maniakiškai padarytu sužeidimu. Manijos, žaizdų, obsesijos, priartėjimo prie beprotybės ribos šiame filme – daug. Taip pat senos kaip pasaulis atsidavimo menui ir asmeninio gyvenimo praradimo dėl to problematikos bei užkulisių – tos dramatiško žmogaus siekio pusės, kurios niekas nemato ir, greičiausiai, neturi matyti.

Šeiferio muzikos mokyklos studentas Endriu (akt. Milesas Telleris) svajoja tapti didžiu būgnininku. Regis, talentingo vaikino svajonė yra ranka pasiekiama – jaunuolį pastebi geriausio šalies džiazo orkestro dirigentas (akt. J. K. Simmons), užnugaryje vadinamas tiesiog genijumi. Pamažu Endriu noras tapti geriausiu virsta apsėdimu ir manija, o geležiniu kumščiu orkestrui diriguojantis Flečeris vis labiau stumia jį už žmogaus galimybių ribos.

Jei žvelgtume į šį filmą grynai pagal siužeto liniją, tuomet istoriją, kai žmogus svajoja, siekia ir jo svajonė pabaigoje išsipildo, galėtume pavadinti kaip ir sėkmės istorija. Endriu gauna tai, ko siekia. Genialiai atlieka kūrinį didžiulėje scenoje, taip pat yra pripažįstamas savo mokytojo. Tačiau akivaizdu, kad šioje kino juostoje norima parodyti ne tai.

„Atkirtyje“ yra momentas, kuris užvaldo, įtraukia žiūrovą – kažkas, kas primena senųjų meistrų idealus. Rodoma užkulisinė meno, galbūt šiuo atveju meistrystės siekio, pusė. Smūgiai, keiksmažodžiai, kančios per repeticijas. Šaltas ir žiaurus pasaulis, kuriame žmogus užsideda begalę šarvų, apsibintuoja kruvinas rankas ir toliau ima lazdeles, iki beprotybės muša būgnus. Siekiama žmogaus ribas pranokstančio tobulumo. Vėluojant į koncertą patenkama į automobilio avariją, į sceną lipama kruvinu veidu. Dėl to paties – tobulai atlikti muzikos kūrinį. Kai Endriu per šeimos susitikimą papasakoja apie savo muzikinę sėkmę, jo paklausia, ar jis turi draugų. Jaunuolis išdidžiai atsako, kad jam jų nereikia, jam svarbiausia – geriausiai groti. Tarsi įkvepia?

Tačiau filmo siužete yra ir kita pusė. Ji neišsakoma akivaizdžiais ženklais. Galbūt tai iš pirmo žvilgsnio ir suprimityvintų filmo idėjas, tačiau nepaneigsi, kad kalbama apie asmenybės kompleksus, sužeistumą. Greičiausiai viena pagrindinių filmo temų būtų žaizdos, iš jų kylantis desperatiškas noras būti geriausiam. Nepakankamumas, kad kažką įrodytum kitiems žmonėms, o per tai – sau.

Nemažai ir jaunuoliškų kompleksų. Iš pradžių nedrąsiai užkalbinama mergina, pas kurią ilgai einama nusipirkti vienokių ar kitokių skanėstų, prisipažįstant, kad nežinoma, kaip pradėti bendravimą. Vystosi graži, kiek drovi dviejų jaunų žmonių draugystė. Tačiau Endriu vieną dieną pareiškia savo draugei, kad jis nori visą savo laiką ir esybę skirti muzikai, kad „jai kuo toliau, tuo mažiau galės skirti laiko, ir ji taps nelaiminga“.

Iš vienos pusės atrodo, kad, būdamas jautrus, Endriu tarsi veržiasi į tokias aplinkybes, kurios jį sukietintų, augintų odą. Noras būti geriausiam kai kuriais atvejais gali atrodyti ir kaip gynyba. Akivaizdu, kad prie stalo iškeltas klausimas, ar turi draugų, jaunuolį žeidžia.

Galima manyti, jog žmogui gyvenime yra dvi galimybės – meilės ir pykčio pamatas. Abi šios jėgos turi varomąją galią. Pykčio, iš pirmo žvilgsnio atrodo galingesnė. Filme susiduriama su pykčio varomąja galia. Ypač daug jos turi mokytojas, į tai žiūri kaip į pozityviausią dalyką, tą kursto ir mokiniams. Taip pat kursto tarpusavio konkurenciją, skatina savo grupės narių pyktį, kuris turėtų juos priversti labiau stengtis. Net ir kalbėdamas apie vieną nusižudžiusį vaikiną, buvusį savo džiazo grupės narį, atsimena, kaip šis pykdavo ant savęs už kiekvieną klaidingai sugrotą natą.

Akivaizdu, kad Endriu siekė ir repetavo pykdamas. Greičiausiai dažnu atveju ant savęs. Taip pat jo pyktis buvo skatinamas. Mokytojui Flečeriui irgi pyktis buvo varomoji jėga. Negana to, jis tikėjo, kad tai yra vienintelė pozityvi varomoji jėga. Tai ryškiausiai išsiskleidžia per Flečerio ir Endriu pokalbį kavinėje. Tuo metu šie du žmonės veikiausiai yra labiausiai priartėję vienas prie kito. Flečeris, išmestas iš konservatorijos, uždarbiauja koncertuodamas kavinėje. Endriu po traumų apskritai tuo metu blaškosi, neturi gyvenimo krypties. Tėvas jį savaitgaliui palikdamas namie netgi nuperka guminukų. Susitikimo metu Flečeris išsako, kad jis niekada neišsižadės savo pedagogikos priemonių, tai yra puiki atranka. Jo galva, pagyrimai nepadėjo gimti nė vienam talentui, o tokie žodžiai, kaip „gerai padirbėjai“ yra pati blogiausia pedagogika. Flečerio gyvenimo svajonė yra išugdyti bent vieną neeilinį talentą, prikelti genijų. Jam vėlgi pasiseka – filmo pabaigoje paaiškėja, kad Endriu būtent toks. Tik lieka tas pats pradžioje iškeltas klausimas – ar tai yra laiminga pabaiga?

Filmas užbaigiamas koncertu didžiojoje scenoje, kai atsitiktinai sutiktas mokytojas jį vėl pakvietė. Šis koncertas yra tarsi kova. Iš pradžių mokytojas, kerštaudamas Endriu, pasiūlo groti kūrinį, kurio vaikinas nemoka. Po to Endriu nebepaklūsta mokytojui, kai šis bando stabdyti jo grojimą, trenkia jam ir tęsia savo išsvajotąją, genialiąją partiją. Su šia partija pasibaigia visas filmas, paliekama atvira, kaip viskas klostysis po to. Nors – galima numanyti. Gal ir kiek kategoriška. Tačiau daug kalba prakaitas, manija, visa tai matoma grojančio Endriu akyse. Greičiausiai, tai yra sėkmės istorija su visiškai tragiška pabaiga.

Įdomu tai, kad vis dėlto savo šlovės akimirką Endriu, net ir apsėstas manijos, norėjo pasidalinti su mergina, kurią prieš keletą mėnesių buvo palikęs, bandė ją pasikviesti.

Kyla klausimas, ar ši drama yra tik menininko drama, ar asmenybei atskleisti pasirenkamas scenos užkulisių įvaizdis. Greičiausiai šis filmas labiausiai kalba apie užkulisius. Mūsų kerteles, kur yra apnuoginama tamsioji siekių pusė, kur nebelieka jokios idealų priedangos. Daug kompleksų, žiaurumo, apnuoginto purvo. Filmo pabaigoje matome sceną. Matome pasiektą meistrystę. Tačiau visiškai kitaip, net ir tobulai atliekamas kūrinys skamba, kai prieš tai matėme tiek daug juodos užkulisinės medžiagos. Neįmanoma, kad filmo pabaigoje net ir labai meistriškai atliekama muzika sukeltų katarsį. Turbūt kur kas daugiau kalba iškankintas atliekančiojo žvilgsnis.