EPA nuotrauka

Vasarį Berlyno kino festivalis (dažnai vadinamas tiesiog Berlinale) pradeda kasmetinį didžiųjų Europos kino forumų paradą. Kartu su gegužę vykstančia Kanų kino fiesta ir rugsėjo pradžioje startuojančia Venecijos kino bienale Berlynas įeina į įtakingiausią prestižinių festivalių triadą. Joje triskart per metus surenkami reikšmingiausi filmai, kurių apžvalga leidžia daryti išvadas apie nuolat besikeičiančias kino madas ir tendencijas.

Berlinalėje filmų kasmet būna tiek, kad net nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro lakstydamas iš vienos salės į kitą nepamatytum nė trečdalio. Šiemet per dešimt dienų čia jų parodyta daugiau nei 400, todėl filmai grupuojami į atskiras programas (kartais vadinamas sekcijomis).

Berlyno festivalis daugelį dešimtmečių laikytas labiausiai politizuotu tarptautiniu kino renginiu, kuris ir buvo pagrindinė šaltojo karo laikų idėjinių kautynių arena. Toks statusas ypač aktualus atrodė tol, kol Berlyną buvo padalijusi garsioji Siena.

Šį festivalį 1951 m. įsteigė antihitlerinės koalicijos sąjungininkai amerikiečiai, prancūzai ir britai. Po to, kai pasitelkus garsųjį Marshallo planą per trumpą laiką karo suniokotos Vokietijos ekonomika buvo prikelta iš griuvėsių, naujai įsteigtas kino festivalis ėmėsi ne tiek kultūrinės, kiek ideologinės misijos. Čia kiekvienų metų pradžioje zonduojamos aktualios tendencijos ir akcentuojamos geopolitinio kino problemos. Pastaruosius du dešimtmečius gausiose Berlinalės programose tradiciškai galima pamatyti nemažai Rytų Europos šalyse sukurtų filmų. Ypač daug jų šiemet beveik visose sekcijose pristatė rusų kinematografininkai. Gera žinia ir mums – konkursinėje programoje „Panorama“ pristatytas Prancūzijoje gyvenančios Alantės Kavaitės filmas „Sangailė“, jau apdovanotas už geriausią režisūrą Nepriklausomojo kino festivalyje ,,Sundance“ (JAV). Lietuvišką šio darbo premjerą netrukus surengs festivalis „Kino pavasaris“.

Biografinių filmų bumas tęsiasi

Pastaruoju metu pastebimas biografinių filmų renesansas. Dažniau ekranizuojamos istorinių asmenybių, menininkų ir politikų gyvenimo istorijos. Tokie filmai nebuvo retenybė ir anksčiau, bet dabar ryškėja nauja jų savybė – autoriai stengiasi, kad vaizdai juose būtų panašūs į madingų blizgių žurnalų iliustracijas. Atitinkamai koreguojamas ir turinys – prabangūs drabužiai, madingi aktoriai ir įspūdingi interjerai čia svarbesni už istorinę tikrovę. Per trumpą laiką didžiuosiuose ekranuose matėme kelis tokio naujosios kino kokybės pavyzdžius. Biografinės dramos apie princesę Dianą (režisierius Oliveris Hirschbigelis) ir Monako princesę Grace Kelly atrodė kaip gražiai iliustruoti priedai prie moterims skirtų žurnalų. Net du vienu metu pasirodę vaidybiniai filmai apie aukštosios mados kūrėją Yvesą Saint Laurent’ą nutraukė šydą nuo paprastiems mirtingiesiems neprieinamo pret a porter pasaulio.

Pernai Kanuose parodytas vaidybinis filmas apie vokiečių romantinės literatūros klasiką Heinrichą von Kleistą („Beprotiška meilė“, režisierė Jessika Hausner) ir inscenizuota britų tapytojo Josepho Mallordo Williamo Turnerio biografija („Ponas Turneris“, režisierius Mike’as Leighas). Venecijos festivalio žiūrovus intrigavo filmai apie tragiško likimo poetus Giacomo Leopardį („Nuostabus jaunuolis“, režisierius Mario Martone) ir Pierą Paolo Pasolinį („Pasolini“, režisierius Abelis Ferrara).

Šiemet Berlyne taip pat sulaukė dėmesio vaidybinės juostos apie garsias istorines asmenybes. Ši tendencija pasireiškė jau atidarymo filme „Niekas nenori nakties“. Jį pristatant paviešinta svarbi šiųmetės Berlinalės tema „Stiprios moterys nestandartinėse situacijose“. Šią mintį ispanų režisierės Isabel Coixet filmai puikiai iliustruoja. Prancūzų aktorė Juliette Binoche vaidina Žozefiną Peri, kurios vyras XX a. pradžioje tyrinėjo negyvenamus Grenlandijos plotus ir, kaip teigia enciklopedijos, pirmasis pasiekė Šiaurės polių. Žozefina dažnai lydėjo vyrą pavojingose ekspedicijose ir savo dienoraščių pagrindu išleido pirmą populiarią knygą apie Arktį. Vienos tokios poliarinės nakties metu Žozefina sužino, kad jos vyras Robertas ekspedicijas skyrė ne tik moksliniams tyrinėjimams – laisvalaikį jis leido su vietinėmis moterimis, kurios nuo jo gimdė vaikus. Su viena tokia vyro meiluže, nėščia eskime, vardu Alaka (ją vaidina japonų aktorė Rinko Kikuchi), Žozefina susitinka tradiciniame lediniame eskimų namelyje.

Kritikų priekaištų filmas sulaukė už tai, kad pernelyg daug dėmesio autoriai skiria paprastoms tiesoms („Visi mes skirtingi, visi mes lygūs“) įrodinėti. Nieko nepadarysi, politinio korektiškumo mada verčia kūrėjus vengti aštrių kampų ir dėlioti „teisingus“ (t. y. lengvai prognozuojamus) akcentus. Dažniausiai tokia naujoji konjunktūra virsta pamokslavimu (I. Coixet filme užkadrinis balsas komentuoja tai, ką žiūrovai ir taip mato) bei stengimusi kiekvieną kadrą nufilmuoti it gražų atviruką.

Už panašias grožybes kliuvo ir garsiam režisieriui Werneriui Herzogui, tik priešingai nei filme „Niekas nenori nakties“, iš kurio sklinda ledinis šaltis, kiekviena „Dykumos karalienės“ scena alsuoja dykumos karščiu. Maroke filmuota juosta pasakoja apie britų archeologę Gertrudą Bel (ją vaidina Nicole Kidman), XX a. pradžioje Rytų kultūros tyrinėtojos profesiją sumaniai derinusią su šnipės misija, kurią koregavo būsimas premjeras Winstonas Churchillis (aktorius Christopheris Fulfordas). Gertrūda gerai pažinojo ir legendinį žvalgą T. E. Lawrence’ą (keliuose epizoduose jį vaidinantį Robertą Pattinsoną, pasidabinusį beduino apdaru, Berlinalės publika palydėjo ironišku juoku – matyt, jai vis dar sunku atsikratyti asociacijų su aktoriaus ilgai vaidintu vampyru). Kur kas daugiau dėmesio filme skiriama Gertrūdos ir britų ambasados Teherane sekretoriaus Henrio Cadogano (aktorius Jamesas Franco) romanui. Bet svarbiausia režisieriui (W. Herzogas tai patvirtino ir per konferenciją) – ne scenos su Holivudo žvaigždėmis, o neprognozuojamos dykumos vaizdai, Rytų turgaus scenos ir beduinų buities stebėjimas: čia jis jaučiasi savo stichijoje.

Vokiečių režisieriui Oliveriui Hirschbiegeliui gerai žinomi Antrojo pasaulinio karo niuansai. „Trečiojo reicho žlugime“ (2004 m.) jis atidžiai stebėjo dešimt paskutinių didžiojo diktatoriaus Adolfo Hitlerio dienų: nuo 56-ojo gimtadienio iki savižudybės Berlyno bunkeryje. Naujame filme „Elseris“ režisieriaus taikiklyje atsidūrė asmeninis Hilerio priešas antifašistas Johannas Georgas Elseris, 1939 m. įvykdęs pasikėsinimą į fiurerio ir jo artimiausių pagalbininkų gyvybes. Hitlerį Elseris norėjo nužudyti itin išradingai: Miuncheno aludėje, kurioje šis sakė kalbą per „Alaus pučo“ metines, Elseriui pavyko į koloną šalia tribūnos įmontuoti bombą su laikrodiniu mechanizmu. Sprogimas nusinešė aštuonių žmonių gyvybes, bet, matyt, instinktyviai pajutęs pavojų, Hitleris kalbėjo neįprastai trumpai ir lemtingu momentu iš salės jau buvo išėjęs.

Kino klasikai iš arčiau

Šį rudenį kinematografininkai minės prieš šešis dešimtmečius žuvusio aktoriaus Jameso Deano mirties metines. Legenda jis tapo tą akimirką, kai 1955-ųjų rugsėjo 30-ąją sportiniu automobiliu rėžėsi į pakelės medį. Vos dvidešimt ketverių metų aktorius spėjo nusifilmuoti tik trijuose filmuose („Į rytus nuo rojaus“, „Maištininkas be priežasties“ ir „Gigantas“), bet liko bene ryškiausiu pokario jaunimo idealų įsikūnijimu. Režisierius Antonas Corbijnas filme lakonišku pavadinimu „Gyvenimas“ stebi Jamesą Deaną tuo metu, kai šis jau suvaidino Johno Steinbecko romano „Į rytus nuo rojaus“ ekranizacijoje ir rengėsi „Maištininko be priežasties“ filmavimo darbams. Kaip tik tuo metu žurnalo „Life“ fotografas Dennis Stockas (jį vaidina R. Pattinsonas) gavo užduotį padaryti ryškiai sužibėjusios žvaigždės nuotraukų seriją. Iš fotografijos į kiną atėjės A. Corbijnas gerai pažinojo paparacių gyvenimą, kuriame visada veikia tie patys dėsniai. Kino pasaulyje taip pat vyrauja cinizmas ir džiunglių įstatymai (juos jaunam aktoriui populiariai išaiškino Beno Kingsley ryškiai suvaidintas studijos bosas Jackas Warneris). Nenorintieji prisitaikyti prie „sapnų fabriko“ taisyklių pasmerkti lėtai savidestrukcijai arba maištui. J. Deanas (jį labai jautriai vaidina Dane’as DeHaanas) pasirinko antrą kelią. Deja, jis pasirodė labai trumpas.

Dramatiškas buvo ir rusų kino genijaus Sergejaus Eizenšteino gyvenimas stalininėje Rusijoje. Sukūręs visame pasaulyje pripažintus „Šarvuotį „Potiomkiną“ (1925 m.) ir „Spalį“ (1927 m.) jis pabandė padirbėti Amerikoje. Deja, keli labai įdomūs režisieriaus projektai ten nesulaukė investuotojų dėmesio. Po ištisos vargų epopėjos tik Meksikoje jam pavyko nufilmuoti daug medžiagos filmui „Tegyvuoja Meksika!“, bet juostos iš unikalių vaizdų S. Eizenšteinui taip ir nebuvo lemta sumontuoti.

Į šį sudėtingą kūrėjo gyvenimo periodą pasinėrė britų režisierius Peteris Greenaway’us, Berlyne pristatęs savo naujausią filmą „Eizenšteinas Guonachuate“. Garsus postmodernistas ir provokuotojas užsimojo sukurti dilogiją apie Eizenšteiną Meksikoje (antrasis filmas „Eizenšteino rankos paspaudimas“ turėtų pasirodyti kitąmet). Jau seniai paskelbęs, kad tikrą menininką turi dominti tik dvi temos – seksas ir mirtis, – P. Greenaway’us savo programą nuosekliai įgyvendina ir šį kartą. Antrajame filme tikriausiai jis pateiks savąją genialaus režisieriaus mirties versiją (miglose skendintis S. Eizenšteino gyvenimo epilogas iki šiol provokuoja įvairias spėliones). Filmo apie J. Deaną autoriai nė žodeliu neužsimena apie seniai vieša paslaptimi tapusį aktoriaus biseksualumą, o P. Greenaway’us, atvirkščiai, svarbiausia filmo sensacija daro iki šiol viešai neaptarinėtą rusų režisieriaus priklausymą seksualinėms mažumoms. Ekscentrikos ir provokacijų S. Eizenšteino gyvenime tikrai netrūko, o tai režisieriui P. Greenaway’ui yra naudinga medžiaga. Naująjį filmą jis vėl kuria naudodamas mišrią techniką – čia vaidybiniai epizodai jungiami su kino kronikos kadrais ir animacinėmis užsklandomis, atgaivinančiomis paties S. Eizenšteino piešinius. Jaunas suomių aktorius Elmeras Backas nevengia bufonados ir parodijos elementų – spalvingas barokinis reginys, regis, viską apverčia aukštyn kojomis, net S. Eizenšteino filmams rašyta Sergejaus Prokofjevo muzika čia ima skambėti ironiškai. Akivaizdu, kad nuomonės apie šį kino atrakcioną išsiskirs: vieni matys tik pasityčiojimą iš kino klasiko (ir kino klasikos), o kiti tradicinius kanonus galės papildyti naujais ornamentais.

Prizai atiteko geriausiesiems

JAV režisieriaus Darreno Aronofsky’o vadovaujamas žiuri tikrai turėjo iš ko rinktis. Ir nors verdiktai didžiausiuose festivaliuose ne visada sutampa su kritikų prognozėmis ar publikos simpatijomis, finalinis nugalėtojų sąrašas atrodo solidžiai. Prizu už operatoriaus meistriškumą pagerbtas rusų režisieriaus Aleksejaus Germano jaunesniojo filmas „Po elektriniais debesimis“. Tai poetinio impresionizmo maniera atliktas alegorinis pasakojimas apie dabartinę Rusiją (veiksmas plėtojasi netolimoje ateityje), sudėliotas iš kelių tarpusavy susipinančių istorijų. Savo metodą režisierius spaudos konferencijoje pavadino „bandymu sukurti 3D dramaturgiją“, o filmo epigrafu paėmė Paulio Cezanne’o mintį, kad menas yra juodos ir baltos spalvų dermė. Ši frazė gerai iliustruoja vizualinę filmo stilistiką, kurioje monochrominius vaizdus dažnai persmelkia ryškūs spalvų išlydžiai.

Prizu už geriausią režisūrą ex aequo apdovanota lenkė Malgorzata Szumowska ir rumunas Radu Jude’as. Lenkams tai, žinoma, didelė šventė. Iki šiol Berlyne tokiu prizu apdovanoti tik Krzysztofas Kiešlowskis už „Tris spalvas: baltą“ (1994 m.) ir Romanas Polanskis už „Vaiduoklį“ (2010 m.). Prizą už „Kūną“ įteikęs scenaristas Matthewas Weineris („Reklamos vilkai“, „Sopranai“) pasakė, kad M. Szumowskos „filme „Kūnas“ yra gelmė ir psichologinė tiesa, jame tobulai sujungti skirtingi žanrai ir pasakojama apie žmones, bandančius surasti savo vietą neakivaizdžioje realybėje“. Britų žurnalas „Screen“ filmo stilistiką apibrėžė dar tiksliau: „Šis keistas ir intriguojantis filmas, balansuojantis tarp šeimyninės dramos ir istorijos apie dvasias, tarp skeptiškumo ir tikėjimo, rodo ir režisierės kūryboje atsiradusį naują vektorių, nukreiptą į juodojo humoro pusę.“

Kitu lygiaverčiu prizu už režisūrą apdovanotas filmas „Aferim!“ patvirtina, kad prieš kelerius metus kilusi rumuniška Naujoji banga nebuvo vien trumpalaikės mados padarinys. „Aferim!“ reiškia turkišką pasisveikinimą, kuris filme skamba dažnai. Kritikai šį kūrinį jau praminė vesterno ir kelio kino hibridu. 1835 m. Valachijos kalnais ir lygumomis raiti keliauja žandaras su sūnumi, gabenantys bėglį vergą čigoną. Filmo autoriai siūlo pažvelgti į situaciją tų laikų žmonių akimis, bet kartu ir pasvarstyti apie humanizmo evoliuciją bei vis ryškėjančius viduramžių mąstymo ženklus šiuolaikiniame pasaulyje.

Prizais už geriausius vaidmenis apdovanoti britų aktoriai Charlotte Rampling ir Tomas Courtenay, režisieriaus A. Haigho dramoje „45 metai“ suvaidinę sutuoktinius Keitę ir Džefą, kurie gražių vedybinio gyvenimo sukaktuvių išvakarėse gauna netikėtą dovaną iš tolimos praeities. Filmo autoriai sulaukė ilgų ir šiltų aplodismentų, bet dar ryškesnėmis ovacijomis žiūrovai apdovanojo žinią, kad svarbiausias Berlinalės apdovanojimas „Aukso lokys“ keliaus į Iraną, kur valdžia režisieriui Jafarui Panahi uždraudė kurti filmus net 20 metų. Tokios nemalonės menininkas savo tėvynėje nusipelnė po to, kai pastatė filmą apie 2009 m. birželį vykusius masinius protestus prieš daug ginčų ir abejonių kėlusį Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado perrinkimą antrai kadencijai. Atvira pilietine pozicija užrūstinęs Teherano valdžią, J. Panahi buvo priverstas savo šalyje tapti disidentu. 2011 m. jis pakviestas į Berlyną būti žiuri nariu, bet atvykti negalėjo, todėl tąsyk visas festivalio dienas pagrindinio kino teatro scenoje stovėjo simbolinio žiuri nario kėdė su J. Panahio pavarde.

Tačiau režisierius nenusimena. Paslapčia jis sukūrė filmą „Taksi“, kuriame pats suvaidino vairuotoją, vežiojantį keleivius ir kino kamerai pasakojantį apie gyvenimą Teherane, savo draugus ir politines aktualijas. Iš šių pokalbių susidėlioja labai marga ir emocinga žmonių bei įvykių panorama. Kritikai disidentinę J. Panahio kūrybą jau praminė „neįmanomais filmais“. Bet kaip tik šis naujadaras yra puikus pavyzdys, kad jokie politiniai suvaržymai negali sukliudyti žmonėms sakyti tiesą. Tai, ko gera, pati svarbiausia šiųmetės Berlinalės pamoka.