Dykuma – daugiaprasmė vieta. Mūsų kraštams nepažįstama, tačiau gerai žinome, kad ji smėlėta ir akmenuota, kad dieną vargina karštis, o naktį – šaltis. Keliaujant dykuma trūksta vandens, patiriama sunkių išbandymų, labai sunku keliauti per dykumą vienam.

Šventajame Rašte dykuma – išbandymų ir kelionės, o kartu ir susitikimo vieta. Čia žmogus sutinka save: atpažįsta silpnąsias ir stipriąsias savo savybes.

Šėtonas pasinaudoja mūsų silpnumui, tačiau silpnybės yra ir galimybė labiau atsiverti Dievui, pasitikėti Tuo, kuris gali atsiųsti pagalbą netikėčiausiais būdais.

Dykumoje ne vienas pranašas gavo savo pašaukimą. Išrinktoji tauta, per dykumą keliaudama į Pažado žemę, patyrė daug išbandymų, tačiau regėjo ir nepaprastų ženklų.

Ir Jėzus nuvedamas į dykumą. Gundomas 40 dienų, visus bandymus ištvėrė, patyrė, ką reiškia būti silpnam, alkti ir trokšti to, kas žmogui reikalinga. Tačiau jis nesukilo prieš Dievą, prieš Jo planus.

Dykumoje iškentęs 40 dienų, Jėzus, buvo kartu su žvėrimis. Sunkumus ištvėrę tarsi atkuriame ir harmoniją su visa Kūrinija.

Jėzui tarnavo angelai, – reiškia, kad išbandymuose nepalūžęs, jis galėjo būti artimam santykyje su Dangumi ir patyrė jo pagalbą.

Dykuma būna dovanota ir pasirinkta. Kartais patiriame sunkumų, jų nenorėdami. Kartais tokios dykumos atrodo primestos, tačiau jeigu joms nesipriešiname, tampa mums dovanotu laiku.

Pasirinkta dykuma yra ta, kurią renkamės, kasmet švęsdami gavėnią. Kai nusprendžiame, jog norime daugiau tylos, atsisakome pamėgtų malonumų, daugiau laiko skiriame Dievui. Labiau pažįstame save: savo trūkumus ir dovanas. O kažką sutaupę, atsigręžiame į kitus, dalindamiesi ne vien maistu ar daiktais, bet ypač savo laiku ir dėmesiu.

Homilijos autorius yra Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos dvasios tėvas

Bernardinai.TV