Kaunietis rašytojas Stanislovas Abromavičius, poetas ir publicistas, pusšimčio knygų ir knygelių autorius, daug rašantis pokario įvykių temomis, parašęs knygas apie Kauno mariose nuskendusius kaimus, vyskupą A. Baranauską, atidavęs leidyklai esė knygos rankraštį apie Kauno Vaižganto gatvę ir jos žmonės, pradžiugino mus šeštąją poezijos knyga „Išbarstytos mėnesienos“ (Stanislovas Abromavičius. Išbarstytos mėnesienos, VšĮ Kauko laiptai, Kaunas, 2014. 88 p.).  

Perskaičiau ją vienu atsikvėpimu ir noriu savo pastebėjimais pasidalinti su Jūsų dienraščio skaitytojais.

Kartais pirmasis knygos eilėraštis it leitmotyvas atskleidžia, trumpai, kondensuotai nusako visą jos turinį. Autorius šioje knygoje sako: „...nubyrėjusios lūpos / laiko nušienautos blakstienos – / tai ženklas pakelti akis į dangų / ir negalvoti apie ateitį –  –  – “ (p. 7) Nenorėčiau šio tezės nei patvirtinti, nei paneigti. Visų pirma pažvelgsiu į vidinę knygos architektoniką ir ritmiką.

Autorius spontaniškai kuria trapią, jautrią poetinę erdvę, kurioje eilės skamba lengvai ir harmoningai. Mintys juda nuosekliai, nesiblaško, skyrių pavadinimai yra siužetiškai apibrėžti ir motyvuoti. Eilėraščiuose jaučiamas semantinis onomatopėjos ritmas, nes autoriaus žodžiai dažnai išreiškia, piešia, apibudina įvairius daiktus, gyvūnus ar žmones: „Nors lietaus gal nebus, / sunkūs debesys klonio neranda / ir po tėvo rugius / vaikštinėja paklydėlis gandras.“ (p. 63) Panašiai skambančių priebalsių aliteracija sustiprina eilėraščių garsinį ir intonacinį išraiškingumą: „...mėlyni Žiglos pušų lašai / ne nuo pavargusių spyglių – / nuo nežinios iš sielvarto / pražydusios ant žemuogės žiedelio“ (p. 43) Eilėraščių ritmika paremta ne tik prasminėmis kalbos savybėmis, bet ir metaforomis, estetinėmis asociacijomis, kurios išplečia eilėraščio suvokimo diapazoną, todėl autoriaus kūryba gali būti interpretuojama skirtingais būdais. Šiapžvalga– tik vienas iš jų.

Autorius puikiai jaučia ir yra gerai įvaldęs lyrinę distanciją. Lyrinio herojaus jausmai yra trapūs, švelnūs, lengvai pažeidžiami, todėl nutolus nuo jų, neišvengiamai bus nukrypstama į abstraktų, mechaninį, neišgyventą eiliavimą, o priartėjus per daug arti –  bus prarasta poetinės raiškos įtaiga ir nukrypstama jausmingą sentimentalumą. Autorius išvengia šių žalingų kraštutinumų, nes puikiai valdo žodį ir įtaigiai parenka potyrių spalvas, atspalvius, tonus ar pustonius: „Įkalė į mano tylėjimą / medinę vinį / ir užtepė juodu / nemigos tepalu / galvoju dabar / koks panašus mano tylėjimas / į tėvelio pasiūtus batus / su kuriais deja / niekur negalėjau nueiti“ (p. 62) Poetas jaučia reikiamą atstumą, todėl eilėraščiai netampa nei banalūs, nei lyriškai naivūs. Kaip tik čia norėčiau priminti, kad poetinė distancija – tai ne nutolimas nuo skaitytojo, ne savo išgyvenimų slėpimas – tai susiliejimas, susijungimas, kontaktas su skaitytoju eilėraščio žodžių lauke, metaforoje, prasminėje eilutėje.

Autorius vengia nebūtinų peizažų ar įvykių aprašinėjimų, didaktikos, moralizavimo. Knyga yra gyva ir įtaigi, nes remiasi tik poetiniais potyriais ir atskleidžia ne tik trapias, nepastebimas lyrinio herojaus charakterio puses, bet ir keičia jo prigimtį. Sugrįždamas prie savo ištakų, lyrinis herojus tarsi apanka nuo savo jausmų aiškumo: „...išdžiuvusį medį / žvilgsniu atgaivink / ir būki tu savas / ir būk atkerėtas / akims išvarvėjus / dairykis aplink“ (p. 71)

Knyga nėra statiška. Nuo skaitytojo žvilgsnio nepasislepia, nepasprunka vidinis lyrinio herojaus konfliktas, bedugnis jo jausmų pasaulis. Nelengva pažvelgti į vidinį konfliktą, skatinantį dvasinį augimą ir jausmų brandą. Sunku „įžodinti“, įkūnyti tai, kas yra iki eilėraščio, kas yra už eilėraščio, kas yra tiesioginiame betarpiškame pojūtyje, todėl autoriaus kūryba yra tarsi eksperimentas: „...ir mintys į galvą / kaip vinys sukaltos“ (p. 72) Žodis netampa žaisliuku, kurio manipuliacijomis galima džiaugtis iki pat paskutinės eilėraščio eilutės. Chaotiškus, sunkiai verbalizuojamus išgyvenimų srautus, autorius transformuoja į kultūriškai įteisintas, patvirtintas normas, išvengdamas avangardistinio chaoso ir kalba apie tai, kas išties dedasi, vyksta žmogaus širdyje, todėl autorius kūrybą galima pagrįstai pripažinti tradicinės lietuvių poezijos tąsa.

Aišku, negalima ir nereikia sutapatinti autoriaus ir jį nešančios poetinės bangos. Poetinę situaciją užaštrina lemtinga savistaba, tarsi užbaigianti likimo valią. Lyrinio herojaus vidinis pasaulis tampa ta vieta, scena, kurioje ir vyksta likimo teismas. Žmogus negali būti atskiru pasauliu, bet mikrokosmo horizontą gali išplėsti nauju, t.y. poetiniu rakursu. Poezijoje, eilėse žmogaus būtis tampa jo dvasios dialogu su pačiu savimi. Iš šis vidinis dialogas – tai ir yra tikroji būtis: „Ką nusinešiu / savo alpstančiai nuojautai atgaivinti / ką pasidėsiu / po snaudžiančia vakaro vizija / jei negaliu pasiekti ranka savo gyvenimo / plazdančio palubėje / Viešpatie / duok man rankas / kad tą palubę pasiekčiau / duok jėgų / suvynioti į kietą kamuolį / išsidraikiusias šio vakaro iliuzijas“ (p. 69) Būti poetiniame išgyvenime  – tai reiškia nugalėti lemtį, skausmą, kitaip sakant, nesusitapatinti su tragiška žmogaus dalia, bet pakilti aukščiau jos. Poetinis išgyvenimas yra paradoksalus vien tuo, kad jis tarsi nepriklauso šiam materialiam pasauliui, bet yra pakankamas ir pilnas savo paties būtyje. Tai galima būtų pavadinti poetinio išgyvenimo pilnatve, katarsiu, satori.

Gyvenimo įvykiai, netektys, praradimai ir atradimai tarsi testuoja lyrinį herojų ir padeda atsiskleisti, ir tiksliau sufokusuoti visą išgyvenimų panoramą, pilną keistų įvykių. Pavyzdžiui, sagos istorija dvelkia burtais, nekalta theurgia (gr), kukliu siekiu pakeisti įvykių eigą, senoviniu prietaru archaikos (gr.), tikėjimu į daiktų jėgą: „...jei sagų forma ar spalva / netikdavo kitiems marškiniams – / sudėdavo jas į skardinę papuošalų dėžutę / kartu su apkramtyta / auksine dešimties caro rublių moneta / pašventintu rožiniu / sidabriniu kryželiu / ir gintariniais karoliais“ (p. 8).

Iš atminties labirintų į dienos šviesą kelią (at)randa, iškyla Kauno marių užlieti Kokalnio vaizdai, amžinos, nepaskandinamos Joninės: „...sudilusiais akmenukais / ir nenuganyta prisiminimų žole / keistai aptrupėjusiais / ir žuvimi kvepiančiais kelkraščiais / pilka žole apaugusiais grioviais / tegu bus išvaikščiota atmintis...“ (psl. 25). Skaitydamas knygą pradedi „susigyventi“ su autoriaus mintimis, nejučia tampi paskendusių Joninių dalyviu, beviltiškai ieškančiu dar nepražydusio paparčio laimės žiedo. Stebuklingo žiedo, aišku, nerandi, bet neabejotinai atrandi gyvą poetinio žodžio kvėpavimą, gyvenimą, kuris buvo žymiai tikresnis, nei niūri dabartis.

O tuomet jau seka naujas kūrybos aktas– savo sielos apnuoginimas iki lyrinio baltumo, pavojingo atvirumo. Visi įvykiai tarsi netenka veiksmo. Lyrinis herojus, palikęs dramatiškų įvykių pasaulį, panyra į kontempliacijos, logos (gr.) direktoriją, anuliuojančią empirinius gyvenimo faktus: „ ...prirakinti žvilgsnį / prie medinės lubų sijos / ir dūstančia nuojauta / matuoti kelią į amžinybę...“ (p. 51) Tik taip galima pažvelgti į gelmę ir užbaigti bet kokį veiksmą, perkeliant jį į lyrinio įprasminimo diapazoną. Poetinio išgyvenimo akimirka – tai tyli laiko rauda, nuo kasdienybės rudžių išvalytas žodis, minčių uranas, dieviška rasa. Ir kiekvienas eilėraštis yra tarsi naktinio budėjimo stenograma, žaibo sustabdymas, ir didžios paslapties atskleidimo, t.y. noro gyventi pasaulyje, bet nenoro susitapatinti su juo, paklusti jam.

Lyrinis herojus tarsi neranda savo vietos, ir yra neapsaugotas nuo pikto ar abejingo aplinkybių žaismo, naikinančiam laiko diktato, silpstančio, senstančio kūno vargų: „Jis gulėjo sunykusioj lovoj, / prie nedidukės spintelės, / nusėtos neišgertų tablečių, / ... / užmiršęs kalbėti ir vaikščiot, / pražiūrėjęs lubose skylę, ...“ (p. 33–34) Ir žmogaus prigimties netobulumas tarsi pašalinamas tragišku praregėjimu – kad jis nieko negali turėti amžinai. Viskas prarandama. Žmogui, matyt, visada yra lemta sugrįžti į pradžią – jausmų, netekčių, patirčių, nuopelnų ir užkariavimų.

Nei materialistinė, nei dieviška pedagogika nesudrausmina žmogaus mina žmogaus, nemirtino Prometėjo dvasios, ir poetas, parašęs eilėraštį pasijunta (o gal ir tampa?) savo lemties šeimininku. Kasdienybėje mes tarsi girdime viena ausimi, matome viena akimi, bet poetinis išgyvenimas atveria antrąją žmoniškosios prigimties pusę, žymiai tauresnę, reikšmingesnę, dieviškesnę. Poetinė metafora tarsi išsprendžia neišsprendžiamas problemas, ir svarbiu tampa ne atsakymas, bet galimybė jo ieškoti ir tragiškai nerasti. Ir šioje akimirkoje pasaulio galingųjų valdžia netenka galios, nes poetas sugrįžta į laiką, kada dar nebuvo nei veiksmo, nei potyrio ir jis atsiduria kosmoso centre, savo amžiname dvasios polyje...

Užverčiau knygą ir susimąsčiau: ir kas gi surinks iš išbarstytų mėnesienų jauną, švytintį mėnulį?