Vaikams būtina žaisti, šėlti, išbandyti ribas – ir kartais įsitaisyti mėlynių. Tik taip jie gali sveikai vystytis psichiškai ir fiziškai. Todėl tėvams nederėtų vynioti savo vaikų į vatą.

Judėjimas daro vaiką gudresnį

Teigiamas judėjimo poveikis vaiko intelektui jau įrodytas. Sveikatos situaciją tyrinėjantis mokslininkas François Trudeau iš Kanados 2008 metais palygino maždaug dešimties studijų duomenis. Jis priėjo prie išvados, kad viena valanda sporto kasdien mokinius sustiprina ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Nors klasikinių disciplinų mokymuisi likdavo mažiau laiko, judrūs vaikai gaudavo geresnius pažymius nei fiziškai mažiau aktyvūs jų bendraklasiai. Dar viena dvylikos kitų studijų apžvalga parodė, kad vaikai, kurie dalyvavo sporto programose, buvo protingesni, kūrybingesni ir išsiskyrė geresnėmis vykdomosiomis funkcijomis, taigi gebėjimu spręsti problemas, valdyti veiksmus ir emocijas.

Tačiau dar daugiau pranašumų prieš sporto pamokas turi žaidimas ir dūkimas gamtoje ar atitinkamai įrengtose žaidimo aikštelėse. Kai nelieka reikalavimo siekti rezultatų, išauga noras judėti.

Čia dar prisideda nuotykio efektas: jaudinantys iššūkiai, noras ir džiaugsmas juos įveikti skatina smegenyse išsiskirti ypač didelį kiekį dopamino, cheminės medžiagos, kuri, smegenų tyrėjų teigimu, padeda geriau įsitvirtinti mokymosi patirčiai. Laipiojimas į uolas ir medžius turėtų bemaž efektyviausiai paskatinti neuroninių jungčių smegenyse susidarymą. O be griežto suaugusiųjų žvilgsnio lengviau visiškai pasinerti į savo veiklą: kam yra tekę stebėti vaikus gamtoje, kur jie valandų valandas būna paskendę savo pasaulyje, žino, apie ką kalbama. Jie išgyvena, kaip įvardijama psichologijoje, budrios ir kartu atpalaiduotos sąmonės būsenos tėkmę, kuri psichikai yra lyg balzamas.

Vaikų vieta – gamtoje, net jei tai žvirgždo krūva gatvės gale. Gamta jaudinanti, gyva, pilna netikėtumų ir paslapčių. Joje atsiveria iššūkiai ir nuotykiai, ji žadina vaizduotę, išlaisvina. Tai suformulavo jau tokie mąstytojai kaip Jeanas-Jacques‘as Rousseau (1712–1778) ir Henry‘is Davidas Thoreau (1817–1862), vienas patyrimo pedagogikos pradininkų. Šiandieniai miško ir Valdorfo darželiai siekia sugrąžinti mažyliams šiek tiek gamtos, deja, tai tik lašas jūroje.

„Gamtos deficito sindromas“

Amerikiečių rašytojas Richardas Louvas 2008 metais net konstatavo „gamtos deficito sindromą“. Šią formuluotę netrukus pasičiupo mokslininkai. Didelio populiarumo sulaukusi jo knyga „Paskutinis vaikas miške?“ (Last Child in the Woods) iššaukė plataus masto diskusijas apie vaikus ir patirtį gamtoje. Kaip pagrindinė gamtos deficito priežastis, kuri sugena mažuosius į namus, šiandien nurodomos „skardos lavinos“. Tačiau kad ir koks pagrįstas būtų rūpestis dėl eismo, jis negali pateisinti visuotinio užsidarymo: kaip rodo Šveicarijos duomenys, – kur eismas tikrai ne mažesnis, – šešerių–vienuolikos metų vaikai ten labai aktyvūs fiziškai, priklausomai nuo studijos nuo 60 iki 160 minučių per dieną. Jaunesni daug laiko praleidžia lauke laisvai žaisdami. 80 procentų vaikų į mokyklą važinėja dviračiais arba vaikšto pėsčiomis. Tuo tarpu Vokietijoje, kaip rodo išsamus vaikų ir jaunimo sveikatos tyrimas, nuo 2007-ųjų vos apie 15 procentų vaikų praleidžia lauke mažiausiai vieną valandą per dieną. Ir vos 45 procentai šešerių–dešimties metų vaikų kasdien išvis būna lauke.

Ir tai pasakytina ne tik apie miesto vaikus: netgi ten, kur aplink namus pakankamai žalumos, didelė dalis tėvų nebenori matyti vaikų gatvėje, miške ar prie upelių. Jie mieliau visur transportuojami automobiliu – į kursus ir renginius, kurių perpildyti vaikų kalendoriai. „Mieste taip pat gyvena žmonės, – eismo argumentą atremia Breitheckeris. – Mieste augantis žmogus lygiai taip pat turi išmokti čia saugiai judėti kaip vaikas miško glūdumoje ar ūkyje.“ Kiekviena aplinka turi savų pavojų. Tik veikdami mokomės juos apeiti. „Kodėl vaikas, išmokytas eismo taisyklių, negali vienas nueiti į mokyklą?“ Žinoma, tėvams nelengva prisijaukinti tokią mintį. Tačiau žingsnis po žingsnio mokyklinukas galėtų pratintis vaikščioti be suaugusiųjų palydos – galbūt subūrus vaikų grupelę, kaip populiaru Šveicarijoje.

„Tik atsargiai!

Tuo tarpu į vatą įsuktiems vaikams, aplink kuriuos tarsi sraigtasparniai nuolat sukasi tėvai – nė minutės be priežiūros, taip nepalikdami nė menkiausios pavojaus galimybės, – stinga tokių reikšmingų patirčių. Kaip vienai mažylei, kurią neseniai stebėjau balansuojančią ant mūro krašto: ji atsargiai, apdairiai deda vieną koją prieš kitą. Tokio amžiaus ji ne ypač greita – gal jai trūksta praktikos, tačiau dabar ji visa susitelkusi, užtikrinta. Kol pamato motina. „Atsargiai!“ – pasigirsta. Vaikas sustingsta. Keliai sulinksta, ji nebegali žengti nė žingsnio. Dabar jos veide baimė – baimė iš motinos, kuri atskuba ir ištiesia dukrai pagalbos ranką.

Ar šis įsiveržimas turėjo kokį nors teigiamą poveikį? Daugių daugiausia išvengta nusibrozdinimo, gal net to nebūtų – juk mergaitė judėjo pagal savo galimybes. Užtat dabar ji neteko progos pagerinti savo koordinaciją, neišgyveno sėkmės skonio, negalėjo savo jėgomis įveikti baimės (taigi toliau baiminsis ir nesiryš pati priimti sprendimo). Be to, motinos pavojaus signalas, greičiausiai ne vienintelis toks, įtvirtina pasaulį kaip pavojų kupiną vietą, kurių pats vaikas negali nugalėti.

Helen Little iš Sidnėjaus Macquarie universiteto tvirtinimu, tėvų pasirinktas būdas reprezentuoti savo vaikams tokias situacijas turi tiesioginę įtaką vaikų gebėjimui patiems įvertinti riziką. 2010 metais mokslininkė atliko tyrimą apie tėvų nuostatos įtaką. Nors iš tiesų jie galėtų būti visiškai ramūs dėl nereikšmingos rizikos, kuri vaikams paprastai kyla žaidžiant. „Pavyzdžiui, karstymasis apskritai yra vienas saugiausių užsiėmimų“, – pabrėžia sporto mokytojas Breitheckeris.

Rizikingas žaidimas mažina baimę

„Vaikams būtina aukštai užsikabaroti, taip jie įveikia aukščio baimę.“ Tyrėjai Ellen Sandseter ir Leifas Kennairas taip pat kelia prielaidą, kad vienas svarbiausių rizikingų žaidimų aspektų galėtų būti fobiją mažinantis poveikis. „Per žaidimą vaikas sumažina baimę dėl situacijų, kurios buvo „pavojingos“, kai jis dar buvo mažesnis“, – rašo Trondheimo mokslininkai 2011 metų apžvalginiame straipsnyje apie evoliucinius rizikingo elgesio žaidžiant aspektus.

Taip vaikai nesąmoningai naudoja techniką, kuri šiandien įsitvirtinusi kaip veiksmingiausia gydant baimės sutrikimus: elgsenos terapija, kuri išskaido baimę į mažas daleles ir taip ilgainiui gali būti įveikiamos net „didelės“ baimės. Jei nuolat ribojamos ar draudžiamos tariamai pavojingos situacijos, mažas vaikas toliau jaučia baimę, kurios seniai galėjo atsikratyti. Taip baikštūs tėvai formuoja baikščius vaikus – galbūt net dar labiau kamuojamus baimės. Ir atvirkščiai: vaikai net išgyvena siaubą, jei reikalavimai ir lūkesčiai peržengia jų gebėjimus, pavyzdžiui, kai tėvai reikalauja iš jų drąsos, nors jie dar nėra tam pasirengę. Dėl patirtos intervencijos neužtikrintai judantis vaikas dažnai išvis vengia judėti: tai prasideda per fizinio lavinimo pamokas, kuriose nerangūs vaikai neretai jaučiasi pažeminti ir atstumti, jei čia laiku neįsikiša pastabus mokytojas.

Gamtos ir judėjimo deficitas

Užuot po pamokų valandą ar dvi šėlioję lauke, kaip vaikams ir jaunuoliams reikėtų, jie mieliau traukia vidun, prie televizorių, kompiuterių, žaidimų automatų. Iš čia kylanti judėjimo stoka kelia pavojų beveik viskam: nukenčia socialinis ryšys su kitais vaikais ir gebėjimas mokytis. Per mažai judant smunka savivertė, išauga psichologinės problemos. „Nesportuojantys jaunuoliai penkis kartus dažniau suserga depresijomis nei sportiškai aktyvūs, – praneša vaikų ligų gydytojas iš Graco Peteris Šoberis, – o priklausomybių rizika išauga.“ Galimas net sąryšis su aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromu (ADHS). Antai neurobiologas Geraldas Hütheris iš Gėtingeno dėmesio sutrikimą turinčius vaikus ėmėsi gydyti taikydamas judėjimo ir iššūkių terapiją. Šių vaikų būklė žymiai pagerėjo net be medikamentų – užteko dviejų mėnesių intensyvaus darbo Alpių trobelėje gaminant sūrį.

Gamtos ir judėjimo deficitas žaloja mūsų atžalų sveikatą. Galvos ir nugaros skausmai, netaisyklinga laikysena, viršsvoris ir valgymo sutrikimai ima viršų. O judėjimo stoka iššaukia judėjimo problemas: „Dviem iš trijų atvejų, kai vaikai patiria nelaimingus atsitikimus, įtakos turi motorikos deficitas“, – tyrimų duomenis apibendrina Šoberis. Gumbų baimė ir nuolatinis rūpestis vaiko gerove galiausiai išprovokuoja tai, ko norėta išvengti: vaikas dažniau susižaloja, patiria daugiau dvasinių kančių ir fizinių problemų. Todėl vis gausėjantis specialistų būrys reikalauja pripažinti randus, nubrozdinimus, plėštines žaizdas ir net kaulų lūžius normalia vaikystės dalimi.  „Susižalojimas – vienas juokas palyginti su nauda, kurią vaikas gauna laisvai žaisdamas ir laipiodamas“, – tuo įsitikinęs ir Dieteris Breitheckeris. Kas pripažįsta vaiko teisę į mėlynes, tam lengviau leisti savo atžaloms be priežiūros žaisti kieme su draugais.

Kaulų lūžiai įskaičiuoti

Europos teisinėse normose dėl žaidimų aikštelių šis požiūris seniai įtvirtintas: „Žaidimų pasiūlos tikslas turėtų būti išlaikyti pusiausvyrą tarp būtinybės vaikui patirti riziką ir būtinybės apsaugoti vaiką nuo sunkių sužalojimų“, – teigiama 2008 metų Europos Sąjungos „Žaidimo aikštelių įrangos“ normatyvų įžangoje. Vaikai turėtų mokytis „susidoroti su kylančiais iššūkiais, o to pasekmė gali būti patinimai, mėlynės ir kartais net kaulų lūžiai.“

Taigi seniai nebėra tikslo sukurti nuo nelaimingų atsitikimų apsaugančią aplinką. Tiesiog turi būti užkirstas kelias, kad nelaimingas atsitikimas nepaliktų liekamųjų reiškinių ar nesibaigtų mirtimi. „Jokia aplinka negali būti absoliučiai saugi, – teigia britų psichologė ir knygos „Per saugūs savo pačių labui?“ (Too Safe for Their Own Good?) autorė Dženė Lindon. –  Ir akylai sergstimi vaikai sugeba susižeisti. Dažnai iš anksto nenumatytais būdais.“ Pavyzdžiui, vaikus traukia apleisti žaidimo įrenginiai, kuriuos jie mielai išnaudoja pavojingais tikslais, arba balansuoja užsilipę į patį viršų ant pernelyg žemų konstrukcijų. Jei šios būtų mąstyti verčiančio aukščio, jie taip nesielgtų.

Davidas Ballas, rizikos tyrinėtoas iš Middlesex universiteto Londone, prieš keletą metų taip pat konstatavo, kad (bendrai nedidelis) kaulų lūžių skaičius žaidimų aikštelėse, pradėjus naudoti minkštą pagrindą, Anglijoje ir Australijoje ne tik nesumažėjo, bet netgi išaugo. „Vaikai mano, kad minkštas pagrindas saugesnis, nei yra“, - teigia Ballas. Kai pagrindas kietas, jie žino, kad nukritus skaudės – ir atsargiau elgiasi. Kiekviena žaizda turi šį tą gero: vaikas tik tada sužino, ką reiškia „karšta“, kai pats nusidegina. Šūksniai ir iškelti rodomieji pirštai neįspaudžia smegenyse jokios (teigiamos) reprezentacijos, tai daro tik patirtis ir praktika. Ilgiausiai išliekantis mokymasis – tai mokymasis eksperimentuojant. Tas pats galioja ir suaugusiems. Žinodami, kaip mūsų vaikams kenkia perdėtas sergėjimas, galime dirbti su savimi ugdydamiesi daugiau tėviškos drąsos. Savo vaikų labui kas kartą mokykimės neįsikišti: giliai įkvėpkim, užsimerkim – ir pirmyn.

Išvertė Dangė Vitkienė