Ar kasdien publikacijų antraštės, mirgėdamos smurto apraiškų antraštėmis, mus labiau užgrūdina? Manęs tikrai ne. Blogiau. Aš neskaitau tokių publikacijų, nes bijau. Bijau visuomenės. Bijau savęs, nes jaučiuosi bejėgė.

Spektaklio, „Paskutinis teismas”, trunkančio 35 minutes, kūrėjai tikėjosi žiūrovą išprovokuoti mąstyti ir netgi, manyčiau, pasijusti nepatogiai. Pasijusti beviltiška visuomenės atmata. Kodėl? Keturiais punktais apie tai.

Pirma. Mane išjudino ta tragedija, kai neapsikentusios patyčių paauglės gyvybė užgeso kilpoje ir Feisbuko postai apie tai. Kas mes įsivaizduojame esą? Viršelių deivės ir supermenai ? Kad „neatitinkantis standarto“ turi būti išmestas kaip brokuota prekė? Kodėl susiformavęs įprotis ieškoti silpnesnio už save?

Antra. Sutinku su tais, kurie kalba apie švietimo sistemos, kitaip tariant, šiandienės mokyklos spragas. Jų tikrai apstu. Iki šiol mokoma sovietiniais metodais, prisidengiant kaip spuogu išdygusiomis mokinio teisėmis. Dabar lazda atsisuko antru galu: mokiniai turi teises, o mokytojai – pareigas. Žiniasklaidos antraštės taip pat edukuoja tik reikalingus, o ne taip pakrypusius tuoj pat nulinčiuoja. Nulinčiuota būsiu ir aš. Nemokanti rašyti, puolė čia rašinėlius kloti. O aš jau nebijau. Oi, tik pamanyk, sėsk – du.

Grįžkime apie diegiamus „super-duper“ standartus.

Trečia, bet paliečiant ir pirmą. Visi kažkaip iš mūsų ( o gal tik iš manęs ir mano aplinkos?) nori padaryti kažkokius „super-puper“. Kam? Nesvarbu, kas kiek uždirba, būstą nuomoja ar įsigijo, paskolą moka ar palikimą gavo, batai nauji ar dėvėti! Koks skirtumas ? Ar kas susipažindami klausia: labas, ar domiesi politika, kultūra? Lankaisi parodose? Koks spektaklis paliko įspūdį? O tau labiau Koršunovo ar Vaitkaus? Ir t. t. Ar nemanote, kad taip apie pašnekovą daugiau sužinosime, nei klausdami: „O kur tu dirbi???“ Žinoma, po atsakymo nusprendžiame, ar pašnekovas atitinka tavo „levelį“. Brr..

Ketvirta. Mes per daug pripratę reaguoti ir pasakoti apie „aukštą kokybę“, „aukštąją madą“ ir t. t., ir visai pamirštame reaguoti paprasčiau, kasdieniškiau, žemiškiau, atleisdami vieni kitiems smulkmenas ir nukreipdami dėmesį į pozityvius dalykus.

Taigi, spektaklio prašyčiau nevertinti aukšto pilotažo aktorystės ar scenografijos standartais. Siūlau susikoncentruoti į pagrindinę spektaklio mintį: scenoje sėdi surišta mergina, tokia pat jauna, kaip ir anoji keturiolikmetė. Aplink kaip maitvanagiai sukiojasi baltais chalatais Jis ir Ji. Vartydami storą aplanką rezga neaiškų dialogą, nuspręsdami, kad sėdinčiąją reikia utilizuoti. Įjungę televizorių, kuriame pradedamas skaičiuoti 30 minučių laikas atbuline tvarka, maitvanagiai baltais chalatais palieka salę. O surištoji auka, kiek pasiblaškiusi ir keliolika kartų ištarusi: „Aš nekalta, aš tik norėjau sutaupyti laiko”, aprimsta ir, nuleidusi galvą, pradeda laukti savo baigties. Salėje tyla. Maždaug po 5 minučių salę palieka pavėlavusi senjorė, matyt, neradusi kur atsisėsti ir pagailėjusi savo kojų ir laiko. Ramiu žingsniu, kone eidama per sceną, tyliai, tačiau visiems girdimu tonu išlemenusi „nuobodu“ palieka salę. Televizoriuje laikas tirpsta. Salė pradeda po truputį muistytis, ošti. Dar po kelių minučių žiūrovai, taupydami savo laiką, įsijungia mobiliuosius prietaisus, švitindamiesi ekranais veidus braukia FB. Taip darė pora aplinkinių kaimynų, o ir aš pati būčiau „paskolinusi“, tik kad akumuliatorius buvo beišsikraunantis. Sėdime visi, jaučiuosi kaip mokykloje kažkokia nesusipratėlė, atėjusi viena, tad dairausi į aplinkinius, visi laukiame egzekucijos – kaip maitvanagių būrys. Matyt, to ir tikėjosi spektaklio režisieriai, kad sėdėtumėme ir galvotume, kokie esame beviltiški, nejautrūs, apatiški ir civilizuotai buki. Šimtas žmonių gali sėdėti ir žiūrėti į merginą, laukiančią egzekucijos! Mergina tebesėdi surišta krėsle. Keičiasi scenos šviesos, mažėja laikas televizoriaus ekrane, tačiau nieko daugiau nevyksta. Sėdime toliau.

Netikėtai iš salės pakyla mergina, ryžtingu žingsniu užlipa ant scenos ir atriša maitvanagių auką. Sugraibiusi pultelį sustabdo merginos kančioms numatytą laiką! Prisipažįsta Marija: „Žinote, aš ne aktorė… Aš tik pamaniau, kad to iš mūsų ir laukia. Na, kiek mes galime žiūrėti į tą merginą?!“

Tuo tarpu mergina – auka tebelieka sėdėti savo vietoje net ir paraginta žiūrovų. Marija, kiek palūkuriavusi ir paraginusi žiūrovus keliauti iš salės, pasijunta nepatogiai, nes mes liekame savo vietose. Marija susiranda salėje draugę ir išnyksta.

Po kelių minučių į sceną įžengė baltu chalatu apsivilkusi Ji ir atkūrė pradinę situaciją: surišo merginą ir vėl dingo. Dar vienas mūsų sociumo atspindys sužibo dar iki pasibaigiant laikui, drąsus pilietis nusifotografavo su „auka“. Visi juokėsi, juokiausi ir aš, nesuprasdama padėties rimtumo.

Ištirpus laikui atėjo baltu chalatu apsivilkęs Jis ir, užnėręs kilpą merginai, pakorė. Žinoma, simboliškai: aktorė buvo apsijuosusi alpinistinį diržą.

Ir dabar įsivaizduokite jausmus šimto žmonių, sėdinčių salėje 30 minučių, apatiškai žiūrėjusių į auką ir nieko nedariusių. Tad ačiū, Marija, kad esi. Tik tavo dėka aš iš spektaklio išėjau laiminga, pamokyta ir stipresnė.

P. S. Kas ta Marija? Ar Marija – tai Dievo Motina su žydra skraiste? Ne, nors labai simboliška. Iš kur aš žinau jos vardą ? Aš priėjau prie Marijos tuo metu, kai ji buvo ištirpusi salėje ir pasikviečiau kartu su drauge į kavinę pavaišinti atsidėkodama. Kalbėjomės apie švietimo sistemą, jos merdėjimą ir gyvenimą, bet tai jau kitas rašinys.

P. P. S. O spektaklio trupei palinkėsiu kitą kartą sureaguoti į dalyvaujančių žiūrovų veiksmus.