1989 m. vasario 14 d. Irano dvasinis lyderis Ajatollah Chomeinis paskelbė fatvą rašytojui Salmanui Rushdie ir visiems, prisidėjusiems ir prisidėsiantiems prie jo romano „Šėtoniškos eilės“ leidybos bei platinimo.

Apie daugiau nei dešimtmetį trukusį gyvenimą pogrindyje, jausmų įžeidimo sąvoką ir orumo sampratą Rytų kultūroje su rašytoju kalbasi „Die Zeit“ žurnalistė Susanne Mayer.

Fatva visiškai kita linkme pakreipė Jūsų gyvenimą. Kada tai supratote?

Galbūt praėjus savaitei po to, kai visa tai prasidėjo. Kai diplomatinės pastangos nuėjo perniek. Prisimenu tą akimirką, kai vyresnysis policininkas pasakė: „Paklausykite, panašu, kad tai gali tęstis neapibrėžtą laiką“.

Neapibrėžtą laiką slapstytis. Jūs, literatūrinio Londono pažiba, už romaną „Vidurnakčio vaikai“ apdovanotas Bukerio premija, išguitas iš savo paties gyvenimo. Kaip jautėtės?

Siaubingai. Pirmuosius dvejus metus susidūriau su pavojumi prarasti save. Nugrimzdau į depresiją. Negalėjau rašyti, dirbti, aiškiai mąstyti. Jie pabrėžė, kad nebegalėsiu grįžti namo. Turėjau nuostabų namą, būčiau turėjęs reikalauti leisti jame pasilikti.

Praradote namą, žlugo Jūsų santuoka, iš vardo teliko simbolis. Turėjote susigalvoti naują, pasirinkote Josephą Antoną.

Josephas kaip Josephas Conradas. Antonas kaip Antonas Čechovas.

Visi sužinojome, kad šventoji fatva negali būti atšaukta.

Man nerūpi teologiniai komponentai. Kalba ėjo apie valstybės remiamą terorizmą. Irano valstybė turėjo smogikų. Man buvo paaiškinta, kad Didžioji Britanija suteiks tik dalinę apsaugą, kadangi į jų pilietį pasikėsino valstybė.

Fatva pakeitė ir išliaupsintąjį Jūsų romaną – jis tapo pasikėsinimo pretekstu.

Tai nutiko dar prieš fatvą. Likus keturioms savaitėms iki jos paskelbimo, romanas buvo padegtas Bradforde. Išvydęs degančią knygą, supratau, kad ji virto kai kuo kitu – pasibjaurėjimo ikona, šventvagystės objektu arba tuo, ką reikia apginti. Degančios knygos vaizdas mane labai giliai paveikė. Ką pajutau? Nenusakomą įtūžį.

Prisimenu, kaip skaičiau „Šėtoniškas eiles“. Tai buvo nuostabu. Dažnai juokiausi balsu.

Seniai negirdėjau tokių gražių žodžių apie šią knygą.

Priklausomai nuo leidimo, „Šėtoniškos eilės“ yra 500–700 puslapių kūrinys. Devyni skyriai. Knyga, kurios prakeikimas tik vėliau buvo suvoktas kaip įžanga į epochų sandūrą, privedusią prie Rugsėjo 11-osios, tačiau prasidėjusią lėktuvo sprogimu virš Londono. „Jumbo AI-420“ sulūžo kaip senas cigaras. Su gėrimų automatų, migracijos formuliarų ir popierinių puodelių lietumi Londone galvotrūkčiais nusileido ir Saladinas Čamča bei Džibrylas Farišta. Tekste susipina skirtingos pasakojimo gijos, talpinančios istorinius, pasakiškus, sapniškus, ironiškus ir burleskiškus pasažus. Ajatollah šaržuojamas kaip įkyrus senis. Yra haremas, kuriame gyvena Mahometo moterys. Ir sapnas, kuriame į Koraną įslenka šėtoniškos eilės. Dar viena nominacija Bukerio premijai!

Ši knyga vainikavo Jūsų kūrybą.

Nepaprastai ja didžiuojuosi. „Vidurnakčio vaikų“ ir „Gėdos“ sėkmė paragino užkariauti naują teritoriją. Manau, man pavyko.

Kitų manymu, tai buvusi nepagarbi ironija religinėms temoms. Antra vertus – ar tuo metu religija nebuvo išėjusi iš mados?

Taip ir buvo. Tai buvo kitas pasaulis. Libane klestėjo atvira, sekuliari visuomenė. Beirutas buvo vadinamas Rytų rojumi. Teheranas ir Bagdadas buvo kosmopolitiški miestai. Nebuvo jokio religinio fanatizmo.

Pasirodo, taip manyti buvo naivu.

Klaidinga (juokiasi). 7-ojo dešimtmečio karta iš tiesų manė, kad religijos era baigėsi. Kodėl nebuvo galima žvelgti į tai nepagarbiai? Rašydamas šią knygą tikrai neįsivaizdavau, kad rizikuoju savo saugumu. Parodžiau rankraštį keletui draugų, tarp jų Edwardui Saidui...

...„Orientalizmo“ autoriui!

Jis pasakė: „Pasiruošk triukšmui.“

Ar taip ir padarėte?

Žinoma. Manau, kad knygos ir turi paskatinti debatus. Jos puikios tuo, kad gali priversti visuomenes arba kultūras įsitraukti į pokalbį, kurio šios mielai išvengtų. Galbūt vykstant ginčams galima ko nors išmokti.

Labai vakarietiška laikysena. Liberalus Egipto mąstytojas Nasr Hamid Abu Zaidas buvo priverstas išvykti iš šalies, nes manė, kad apie Koraną galima kalbėti kaip apie bet kurį kitą literatūrinį tekstą.

Užaugau Indijoje, musulmonų šeimoje. Indijos musulmonai visada buvo sekuliarizuoti. Mąstydami apie šalies nepriklausomybę, Gandhis ir Nehru laikėsi nuomonės, kad Indija turi būti sekuliari valstybė. 80 procentų šalies gyventojų sudaro induistai; jei konstitucija nebūtų sekuliari, jie visada turėtų galią. Musulmoniškoji mažuma, vis dar sudaranti 140 milijonų žmonių, žino, kad sekuliari valstybė yra geriausia jų apsauga. Islamas, XX a. vystęsis arabų šalyse, yra kitoks – griežtesnis. Gimiau Indijoje, laisvoje visuomenėje, tada persikėliau į Angliją, į kitą laisvą visuomenę, neturėjau kitokios patirties.

Esate lankstus pasaulio pilietis, įžiebęs globalų ginčą.

Tai buvo kažko kito pradžia. Gyvename visuomenėje, kurios nelaimė yra religijos sugrįžimas. Kalbu ne tik apie islamą. Amerikoje matome stiprėjantį dešiniųjų krikščionių sparną, Indijoje – dešiniojo induizmo iškilimą. Niūri vieta šiandien yra Pakistanas.

Jus palaikė draugai Martinas Amisas, Ianas McEwanas, Julianas Barnesas, Susan Sontag, adresais ir renginiais suteikdami Jums prieglobstį. Ar Jums skirti grasinimai paveikė ir jų kūrybą?

Ne, tačiau jie formavo mūsų tarpusavio ryšius. Ianas McEwanas sykį pasakė, kad fatva suvienijo mus kaip kartą, paruošė mus istoriniam momentui.

Ji atskleidė ir kitas kortas. Fatva žymėjo karo zoną: leidykloms, dėstytojams, vertėjams, knygininkams – mirties nuosprendis galiojo visiems, prisidėjusiems prie knygos platinimo. Sprogdinti Anglijos knygynai. Amerikietis leidėjas Peteris Mayeris saugumo sumetimais kaip kalinys gyveno savo bute. Jo draugas, taip pat leidėjas Helge Malchow, pasakojo, kad tai buvo traumuojanti patirtis. Jo leidykla „Kiepenheuer & Witsch“ nusipirko „Šėtoniškas eiles“ 1988 m. Frankfurto knygų mugėje, įsipareigodama išleisti jas vokiečių kalba.

Leidėjas Reinholdas Nevenas DuMontis prisimena, kaip leidykloje jį pasitiko moteris išgąsčio pilnomis akimis: „Tau paskelbtas mirties nuosprendis!“ Skuba! Uždarytos gatvės! Statomi eismą ribojantys stulpai, bandant užkirsti kelią automobiliams, gabenantiems sprogmenis. Kertamas medis, iš kurio būtų galima apšaudyti leidyklą. „Šėtoniškųjų eilių“ vertėja atsisako darbo. Ką daryti? Leidykla delsia. Beprecedentė solidarizacija ir nauja leidykla „19 straipsnis“, pasirašomas raštas dėl žmogaus teisių į minties laisvę. Rėmėjų sąrašas užima du puslapius. Tai herojiškas aktas. Randami nauji vertėjai. Jų pavardės neskelbiamos, tačiau įtampa neslūgsta. Pasikėsinama į daniško leidimo vertėją, vertėjas į japonų kalbą užpuolamas su peiliu. Vienas vertėjas į vokiečių kalbą prisimena, kaip per pertraukas rūkydamas savo balkone akylai stebi gatvę. Ar jam vis dar vesti vaiką į darželį? Ar kiekvieną dieną išeiti iš namų aštuntą valandą ryto?

Rushdie knygose mažai rašoma apie tokias kitų žmonių baimes ir drąsą. Tai jaudinama potekstė. Apsaugininkai kėsinasi į jo laisvę. Atsiskleidžia tikrieji žmonių veidai – klasės draugų, su kuriais žaisdavo regbį, studijų draugų Kembridže, visų anglų. Jis nė žodžiu nebeužsimena apie savo žmonas. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, net labai intymus pasakojimas tampa neįveikiamų dalykų dokumentu.

Buvote puolamas kaip pasipūtėlis, provokatorius, velnio parankinis – ar ėmėte kitaip matyti save?

Ne, ėmiau kitaip matyti kai kuriuos žmones. Jei galiu kažką pasakyti, tai tik todėl, kad žinau, kas toks esu. Tačiau puolimai padarė savo – netgi po daugelio metų žmonės sakydavo: „O, iš tiesų Jūs visai mielas.“

Diskusija greitai poliarizavosi. Jūsų rėmėjai vadinti fundamentaliais žmogaus teisių gynėjais.

Religiniai fašistai tvirtina, kad minties laisvės gynėjai yra linkę absoliutinti. Tačiau liberalai nereikalauja, kad žmonės, turintys kitokią nuomonę, būtų žudomi. Pajutau impulsą apginti savo tekstą. Maniau, kad tada mulos suduos sau per galvą sakydami: „Na, žinoma. Sorry. Viskas gerai.“ Buvau naivus.

Negirdėti ir argumentų. Ar suprantate, kodėl įžeidėte žmonių jausmus?

Man nerūpi, kodėl jie pasijuto įžeisti. Reikia įdėti nemažai pastangų, kad įsižeistum dėl 600 puslapių knygos. Labai paprasta to išvengti susirandant kitą kūrinį. Knygynai pilni knygų, tikrai yra iš ko rinktis. Yra knygų, kurios įžeistų mane, – galbūt tai „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (juokiasi), – tačiau dėl to nepadegsiu parduotuvės. Kalbos apie „jausmų įžeidimą“ yra nesąmonė. Niekas neturi teisės jaustis įžeistas. Jei tai būtų argumentas, Amerikoje būtų uždraustas „Haris Poteris“ – kai kuriems žmonėms atrodo, kad jis palaiko raganavimą.

Ar žvelgdamas į tai, ką Jums teko patirti, šiandien norėtumėte būti pasisakęs nuosaikiau?

Priešingai. Jei ko ir išmokau, tai nesileisti į kompromisus. Yra vertybės, kuriomis remdamasis norėčiau gyventi savo gyvenimą. Jos formuoja ir atvirą visuomenę, kurioje man patinka gyventi. Dėl šių vertybių negalima leistis į kompromisus. Joms priklauso ir minties laisvė – dingus jai, dingsta visos kitos laisvės.

Ar kada nors buvo kilusi mintis užbėgti žudikams už akių ir pačiam pasitraukti iš gyvenimo?

Ne, tai ne mano prerogatyva. Juk turėjau žmonių, kurie mane palaikė – šeimą, žmoną Elizabethą, sūnų.

Dažniau negu apie baimę kalbate apie patirtą gėdą. Kas sudaro šio jausmo branduolį?

Rytų kultūroje garbė glaudžiai susijusi su gėda. Krikščioniškame pasaulyje šis ryšys prilygtų nuodėmei ir jos išpirkimui. Musulmoniškos kultūros požiūriu išdidumas yra svarbi tapatybės dalis. Žmogus, priverstas imtis veiksmų, žeidžiančių jo išdidumą, patiria gėdą.

Tačiau Jūs vis tiek likote Salmanu Rushdie, Bukerio premijos laimėtoju...

Tai dar blogiau. Salmanas Rushdie, apdovanotas Bukerio premija, turi slėptis po virtuvės stalu, tuo tarpu jo kaimynas stoviniuoja priešais namą.

Dabar gyvenate Manheteno centre...

Taip.

Ar žvalgotės kitiems per pečius?

Niekada. Manhetene visi taksi vairuotojai yra musulmonai. Jie neretai nori autografo.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė