Evangelistas Matas perduoda Kristaus padrąsinimą savo sekėjams: „Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes reikia, kad visa tai įvyktų“ (Mt 24,6). Ne pats karas, kokiu pavidalu jis bevyktų, yra baisiausia, bet tai, jog, matant neteisybės įsigalėjimą, gali atšalti meilė. Juk bus išgelbėtas tas, kas ištvers iki galo (Mt 24,13).

Šitą Šventojo Rašto vietą labai svarbu permąstyti šiandienos krikščionims. Pernelyg pamėgome spoksodami į televizorių kartoti, jog „atėjo pasaulio pabaiga, jei tokie dalykai vyksta“, tačiau nepadaryti net to, ką tikrai galime, kad pasaulis taptų, nors ir per menką uodo žingsnelį, geresnis.

Atgimimo laikotarpiu pradėjęs tirpti politinės sistemos priešiškumas Bažnyčiai Lietuvoje atvėrė daug metų neregėtas galimybes krikščionims aktyviai veikti, bet kartu tapo sudėtingu išbandymu „drungnumu“. Šiandien tarsi nebereikia kovoti dėl savo tikėjimo. Niekas nedraudžia gilintis į tikėjimo tiesas, vaikščioti į bažnyčią, platinti religinę literatūrą. Natūralu, kad dvasiškai neretai aptingstame ir labai žemai nuleidžiame pareigos būti Kristaus sekėju kartelę.

Tačiau lengvabūdiškos euforijos, esą pasiekėme tikėjimo laisvę visiems laikams, epocha baigėsi. Pastaraisiais metais vis dažniau susiduriame su stiprėjančiu priešiškumu Bažnyčiai ir tikėjimui. Šiandien vėl reikia drąsos viešumoje tarti: „man, kaip tikinčiam žmogui, tai nepriimtina“. Ar ne Romos imperijos nuosmukio aidu galima vadinti vis stiprėjančius sekuliarizmo bandymus uždrausti švęsti šv. Kalėdas, nešioti kryželius, viešai melstis ar auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus?

Tiesa, panašiais atvejais būtų tiksliau sakyti ne „uždrausti“, bet „nupirkti“. Kitas žmogus ar kokia nors institucija negali iš manęs atimti laisvės, bet gali ją nupirkti, pasiūlydamas sotesnę, patogesnę vergiją. Šiuolaikinė sekuliarizmo ideologija dažniausiai plinta ne tiek fiziškai triuškindama „nesusipratėlius“, bet parodydama, kad jos išpažinimas leidžia tikėtis daugiau finansinės paramos, geresnių karjeros galimybių. Pinigai šiuolaikinėje politikoje yra tapę kur kas svarbesniu argumentu nei vertybės. Deja, taip pat ir tiems, kurie laiko save krikščionimis, bet kartu yra įsitikinę, kad nėra ko kelti vėjo dėl tokių „smulkmenų“ kaip tikėjimo laisvė.

Kiek tikėjimo laisvės esame linkę atsisakyti? Kiek tikėjimas mums yra svarbus kasdieniame gyvenime?

Ar dažnai jums tenka girdėti, kad Lietuvoje krikščionis aktorius atsisakytų vaidinti kūrinyje, kuris vertybiškai jam nepriimtinas, krikščionis sportininkas protestuotų prieš kvaišalų reklamą sporte, krikščionis politikas atsisakytų bendrauti su mirties kultūrą propaguojančia žiniasklaidos priemone, krikščionis mokytojas drąsiai pasakotų mokiniams, kad ištikimybė tikėjimui yra svarbiau nei karjera ar gerovė? Man apie tai tenka išgirsti daug rečiau nei norėčiau ir pats dažnai pajuntu, kad ir vėl pasukau lengvesniu, o ne tiesos keliu.

 **

 Netiesa, kad šiandien būti krikščionimi sunkiau nei tarpukario Lietuvoje. Netiesa, kad šiandien krikščioniui sudėtingiau suprasti, kaip dera reaguoti, nei ateistinio puolimo situacijoje sovietmečiu. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, „kiekvienai kartai duota užduotis vis iš naujo galynėtis dėl teisingos žmogiškųjų dalykų tvarkos ir toks galynėjimasis niekada nesibaigia“[1]. Tad ir į didėjančius šiandienos išbandymus turime žvelgti ne dūsaudami ir guosdamiesi, bet dėkodami ir atsitiesdami, apsispręsdami, kas mums yra tikrasis lobis, kas yra mūsų gyvenimo kelrodė žvaigždė.

**

 Šiandien dažnai su pavydu žvilgčiojame į Bažnyčios situaciją tarpukario Lietuvoje, esame linkę ją idealizuoti. Tačiau ir tuomet teko atkakliai kovoti už tikėjimą. Kai skundžiamės dėl dabarties sunkumų, verta prisiminti ir tai, kad, pavyzdžiui, 1927 m. vykusiame Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos suvažiavime skambėjo kalbos apie tikybos dėstymo mokykloje krizę, apie tai, kad mokiniai veikiau renkasi doroviškai žalingas nei religinio turinio knygas. Taip pat ir tautininkų valdžia sudavė ne vieną skaudų smūgį tikintiesiems. Pakanka paminėti, kad kunigams buvo iškelta šimtai bylų už valdžiai nepatikusius pamokslus, o Šventojo Sosto nuncijus Rikardo Bartalonis (Riccardo Bartoloni), drįsęs atkreipti valdžios dėmesį į katalikų teisių suvaržymus, buvo paskelbtas persona non grata Lietuvoje.

Kita vertus, jau nuo ankstyvosios Bažnyčios laikų žinome, kad išbandymai krikščionims siunčiami, idant juos sutvirtintų ir išgrynintų. Bažnyčios istorijoje galima įžvelgti paradoksą, kad tais laikotarpiais, kai Bažnyčios ir politinio elito santykiai tapdavo itin geri, ramus tikinčiųjų gyvenimas apaugdavo apsileidimo piktžolėmis, dvasia suglebdavo ir Bažnyčią ištikdavo tikėjimo mažakraujystė. Tad teiginys, kad krikščionims dera dėkoti už išbandymus, yra tikrai daugiau nei skambi retorika.

Vienas iš kūrybingos reakcijos į Bažnyčios gyvenime iškilusias problemas būdų buvo Jėzaus Draugijos nario kunigo Pranciškaus Masilionio 1931 m. įsteigta Eucharistijos karžygių organizacija jaunimui. Ji netapo tokia gausi kaip ateitininkai ar pavasarininkai, tačiau paliko ryškų pėdsaką ir buvo vienas iš impulsų, kuriant sovietmečiu itin svarbų Eucharistijos bičiulių judėjimą. Jaunieji karžygiai įsipareigodavo kovoti dvasines kovas ir svarbiausiu savo ginklu šiose kovose laikė Eucharistiją.

Kunigas Masilionis svajojo apie teisingesnę, solidaresnę visuomenę. Kartu jis puikiai suprato, jog vaisingiausias būdas siekti permainų – pradėti ne nuo įstatymų kritikos, politinių programų rašymo, bet nuo pokyčių širdyse, pirmiausia, nuo jaunų žmonių ugdymo. Kunigas subūrė vaikus, jaunimą ir daugiausia dėmesio skyrė ne teoriniams postringavimams, bet meilės Eucharistiniam Jėzui ugdymui. Organizacijos nariai buvo skatinami kuo dažniau dalyvauti šv. Mišiose, praktikuoti sakramentus ir stengtis būti dėmesingi kitų skausmui, rūpesčiui bei gyventi sąžiningą gyvenimą.

Organizuotas Eucharistijos karžygių žygis nebuvo labai ilgas. Dar pirmaisiais sovietinės okupacijos metais galima atrasti pranešimų apie karžygių grupių veiklą, vėliau atrodė, kad jie išsiskirstė kovoti pavieniui. Tiesa, kai vienuolė Gema Stanelytė svarstė, koks pavadinimas geriausiai tiktų jos septintojo dešimtmečio pabaigoje organizuojamam disidentiniam tikinčiųjų sambūriui, buvo manyta, kaip viena iš galimybių, atgaivinti Eucharistijos karžygių pavadinimą, tačiau šios minties išmintingai atsisakyta, nes sovietinei valdžiai toks pavadinimas tik keltų paranoją, jog rezgamas kažkoks sąmokslas jėga nuversti valdžią[2].

Kunigo Masilionio iniciatyvą primenu ne todėl, kad raginčiau kurti dar vieną krikščionišką organizaciją Lietuvoje. Toli gražu ne visada kiekybė perauga į kokybę. Man svarbiau pabrėžti krikščioniškos kovos už pasaulį pavidalų įvairovę.

 **

 Karinga krikščionių retorika neretai trikdo. Kita vertus, sąvokos „karžygys“, „kova“ yra iššūkis suglebimui ir abejingumui, kai krikščionybė paverčiama teoriniais postringavimais. Labai dažnai krikščionių šnekos apie tai, jog dera dar palaukti, jog nėra reikalo kištis į sudėtingų politinių problemų sprendimą, yra ne romumo ar taikdarystės, bet egoistiško bailumo ženklas.

2009 m. liuteronų teologas Danielis Belas (Daniel M. Bell) paskelbė provokuojančią knygą „Teisingas karas kaip krikščioniška mokinystė“ (Just War as Christian Discipleship), kurioje labai originaliai permąstė dar šv. Augustino pradėtą teisingo karo tradiciją[3].

Pasak Belo, šiandieninis krikščionių blaškymasis tarp abejingumo ir aršumo daugiausia susijęs su tuo, kad pamiršome, kas iš tiesų yra teisingas karas ir kaip jis siejasi su kasdieniu Kristaus sekimu.

 **

 Apie 400 m. šv. Augustinas paskelbė poleminį traktatą „Prieš Faustą“ (Contra Faustum), kuris vadinamas teisingo karo tradicijos ištakomis[4]. Čia keliamas klausimas: kodėl karas yra blogis? Pirmasis atsakymas, kuris paprastai ateina į galvą: nes kare žūsta žmonės. Tačiau toks paaiškinimas šv. Augustinui atrodo neįtikinamas. Žmogus yra mirtinga būtybė ir nėra svarbiausia, kur baigiasi trapi žemiškoji egzistencija: lovoje ar karo lauke. Daug svarbiau yra tai, kas po to: ar mūsų gyvenimas tapo tikru pasiruošimu Amžinybei?

Pasak šv. Augustino, kare baisiausia neapykanta ir kerštaujantis žiaurumas, taip pat ir tai, jog artimo meilę išstumia nirtulingumas ir susipriešinimas. Karas pavojingiausias tuo, kad didina netvarką žmogaus troškimuose bei augina egocentrizmą. Kita vertus, kiekvienas karas, kaip ir bet kuri krizė, yra Viešpaties pedagogikos apraiška, būdas mus ugdyti. Kartais sukrėtimai yra vienintelis būdas, galintis paskatinti Dievo klausytis labiau nei žmonių, įsisąmoninti, jog tikrosios vertybės, įaugusios į Amžinybę, yra kur kas svarbesnės nei tai, prie ko esame prisirišę laikinajame pasaulyje.

Yra situacijų, kai karas pateisinamas, tačiau, nepaisant to, privalu atsiminti, kad jis niekada nėra tikslas, bet įrankis. Teisingu gali būti pripažintas tik tas karas, kuris kovojamas iš artimo meilės, o ne iš keršto ar pykčio. Dar vienas labai svarbus dalykas: karo sąlygomis ne tik negalime numoti ranka į dorybes, taisykles, tačiau turime būti ypač dėmesingi, kaip elgiamės ir kokie mūsų motyvai.

Karo metu kyla didelė pagunda teigti, kad tikslas pateisina priemones, tačiau tiek šv. Augustinas, tiek vėlesni teisingo karo tradicijos atstovai tvirtai įsitikinę, kad tik deramo tikslo ir deramų priemonių dermė gali leisti karą pavadinti teisingu.

Šv. Augustinas tvirtina, kad taika nėra paprasčiausias karo nebuvimas. Taika – tai tvarkos ramybė (tranquilitas ordinis). Teisingo karo tikslas – atkurti teisingumą, tą dievišką dermę, kuri buvo paniekinta ir pažeista. Aišku, tobula dermė bus pasiekta tik Amžinybėje, tačiau jau žemiškajame gyvenime turime siekti bent trapios taikos, kaip tobulos dermės atšvaito.

Vėlesni mąstytojai išsamiai analizavo, kada teisinga stoti kovon, taip pat ir tai, kokių taisyklių dera laikytis karo metu. Pavyzdžiui, jau viduramžiais buvo įtvirtintos nuostatos, kad karo metu nevalia padaryti kokios nors žalos toms gyventojų grupėms, kurios paprastai tiesiogiai nedalyvauja karo veiksmuose: moterims, pirkliams bei dvasininkams. Teologai ragino, jog karo veiksmai nevyktų sekmadieniais ar per gavėnią, o sudarydami taiką išliktume teisingi ir gailestingi pralaimėjusiems. Svarbiausias visų šių apribojimų tikslas – nevalia pamiršti, kad kovojama už tvarkos atstatymą, o ne norint sunaikinti priešą.

** 

Pasak Belo, mūsų laikais yra įsitvirtinusi klaidinanti interpretacija, jog teisingo karo samprata gali būti įdomi tik istorikams ar kariuomenių vadams. Esą tai tema, visiškai nesusijusi su mūsų kasdieniu gyvenimu. Tokia interpretacija pernelyg paviršutiniškai traktuoja karą, tapatindama jį tik su ginkluotu konflikto sprendimu. Kraujo praliejimas yra tik vienas iš daugybės karo pavidalų. Ne mažiau sužeisti galima žodžiu, panieka, aplaidumu. Turime realistiškai pripažinti, kad norime to, ar ne, visi mes įtraukti į karą.

Krikščionys tiki, kad nuo pirmosios nuodėmės laikų pasaulio harmonija sutriko. Gyventi pasaulyje – tai nuolat patirti spaudimą nutolti nuo savo tikrojo kelio. Pasak Jėzaus priesako mokiniams, Dangaus karalystė yra išsikovojama jėga. Nepakanka paprasčiausiai laukti, kol Dievas viską už mus sutvarkys. Būti krikščionimi – tai sekti paskui Jėzų ir dalyvauti Jo kovoje už pasaulį.

Tiesa, ši kova paprastai visai kitokia, nei esame įpratę vaizduoti karą. Tačiau galbūt kruvini karai ir kyla todėl, kad mes dezertyruojame iš kasdienių mūšių, kuriuose dar galima apsieiti be prievartos?

Kaip jau minėjau šios knygos dalies pradžioje, meilės kova su nuodėme daug sudėtingesnė už pykčio kovą su nusidėjėliu. Piteris Kryftas (Peter Kreeft) perspėja, jog krikščioniui labai svarbu nesupainioti priešo su pacientais, kurie patys yra to priešo aukos, nors to ir nesuvokia. Turime kovoti su nuodėme, o ne su nusidėjėliais. Pastarieji mums siunčiami, idant juos atkovotume Viešpačiui[5].

 ** 

Pasak Belo, teisingo karo antonimas yra ne pacifizmas, bet neteisingas karas. Turime tik dvi alternatyvas, iš kurių galime rinktis. Taikdarystė, romumas, priešų meilė – visa tai teisingo karo branduolys, o ne priesakai, kuriuos tenka aukoti, atsidūrus kovos tirštumoje.

Prieš griebdamiesi prievartos, turime išbandyti visas kitas kovos priemones. Tačiau net tada, kai tenka imtis ginklo, privalome išlaikyti Jėzaus mokinio dvasią. Būtent tai padaryti padeda teisingo karo tradicijoje suformuluoti principai. Juos turime praktikuoti kasdien, o ne išsitraukti iš pakampės išimtiniais atvejais.

Pavyzdžiui, vienas iš teisingo karo principų – būtina klausyti teisėtos valdžios. Tai reiškia, jog turime vadovautis ne įsiplieskusiais jausmais, bet sąžine. Ji turi tapti tikrąja mūsų valdžia. Tiesa, tokia ji galės būti tik tada, kai nepataikaus mūsų įgeidžiams, bet leis subjektyvius siekius vertinti bendrojo gėrio matu.

Dar vienas svarbus principas – realistiškumas. Į kovą galime stoti tik tada, kai turime galimybę laimėti. Tai jokiu būdu nereiškia bailumo, bet išmintingą gebėjimą kelti išsprendžiamus iššūkius. Kvaila skelbti karą pasaulinei korupcijai. Gal pakaktų pirmiausia būti nepakančiam jos apraiškoms mūsų aplinkoje? Mes labai dažnai jaudinamės, jog negalime išspręsti visų žmonijos problemų, nors tuo metu galėtume padėti kitam šeimos nariui išplauti indus.

 **

Jei krikščionis labai patogiai jaučiasi visuomenėje, kurioje gyvena, tai reiškia ne tai, kad ši visuomenė tobula, bet veikiau tai, kad kažkas negerai su jo tikėjimu ir artimo meile. Kaip rašo Diuringas, „tikras gyvenimas turi teisę trukdyti. Kas iš tiesų gyvena, tam neteisybė trukdo. Kas iš tiesų gyvena, tas trukdo neteisybei“[6].

[1] Žr. Benediktas XVI, enciklika „Deus caritas est“.

[2] „Laisvė ir tikėjimas: krikščioniškieji trileriai sovietmečiu“, sud. A. Navickas, R. Sopranaitė, Vilnius: Ateities leidybos centras, VŠĮ Bernardinai.lt, 2013.

[3] Daniel M. Bell Jr. „Just War and Christian Discipleship“, Brazos Press, 2009.

[4] John Mark Mattox „Saint Augustine and the Theory of Just War“, London: Continuum, 2006.

[5] Peter Kreeft “How to Win the Culture War”, Downers Grove: InterVarsity Press, 2002.

[6] Jonathan Düring OSB „Su smurtu susidūrus: krikščioniškieji savigynos principai“, Vilnius: VŠĮ Bernardinai.lt, 2012.

Fragmentas iš knygos Laisvų žmonių bendruomenė