Metelių apylinkėse peri kone 130 paukščių rūšių.

Į gražiausius mūsų šalies kampelius galėsime pažvelgti pakilę šiek tiek aukščiau medžių – Lietuvos saugomose teritorijose – nacionaliniuose ir regioniniuos parkuose – statomi 15 ir daugiau metrų aukščio apžvalgos bokštai. Šią savaitę vienas tokių bokštų baigtas įrengti Metelių regioniniame parke (Lazdijų r.). Apžvalgos bokštas iškilo tarp dviejų – Metelio ir Dusios ežerų, pietinėje Metelių kaimo dalyje, prie kelio Seirijai – Simnas – Igliauka. Giedrą dieną iš jo bus galima stebėti penkiolikos kilometrų spindulio teritorijos.

„Manau, jos šis bokštas parko lankytojams leis geriau pažinti tas vertybes, kurias mes čia saugome“, – perkirpdamas juostelę į bokštą sakė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovas Albertas Stanislovaitis.

Prie Metelio ežero, apžvalgos bokšto papėdėje, atidengta ir skulptorės Dalios Matulaitės skulptūra. Ji skirta prieš septynerius metus tragiškai žuvusiems dviejų regioninių parkų direktoriams Romualdui Bagdžiūnui ir Donatui Pakutkai.

Atsiveria gražūs vaizdai

Nuo Metelių apžvalgos bokšto galima apžvelgti didžiąją dalį Metelių regioninio parko teritorijos.

Vasario 24-osios rytas, kai į Metelius važiavome atidaryti naujojo apžvalgos bokšto, pasitaikė niūrus ir apniūkęs. Bet ir pro rūką galėjai įžiūrėti tris didžiuosius Pietų Dzūkijos ežerus – Dusią, Metelį ir Obeliją. Tarp jų – ąžuolų giraitės, iš sniego besivaduojančios pievos, balos ir raistai, kalvos ir piliakalniai.

Ąžuolai čia – bene vieninteliai visoje Lietuvoje auga bekočiai. Bekočiai jie todėl, kad jų gilės – be kotelio – laikosi kepurėlėmis prilupusiomis prie šakelių. Pavasariais čia dar žydi natūralios pievos, baltais gailių kamuolėliais pasipuošia raistai, o į balas iškeliauja iš rudens išsiritę baliniai penkių lietuviškų centų didumo vėžliukai.

Baliniai vėžliai – vietinių vadinamos gelažinės varlės galėtų būti Pietų Dzūkijos simboliais. Niekur kitur Lietuvoje jų nėra – tik Pietų Dzūkijoje. O Metelių apylinkių piliakalniai, kaip ir visoje Lietuvoje, gyvi mūsų istorijos liudytojai.

Antai vakariniame Dusios ežero krante stūkso vienas aukščiausių ir įspūdingiausių mūsų narsiųjų protėvių – jotvingių palikimas – Prelomciškės piliakalnis. Tas, kurį, anot legendos, supylė velnias iš Dusios ežero dugno. Tai jis daręs dėl gražios dvaro mergelės Onelės rankos. Onelė supratusi velnio kerus, baisiai išsigandusi, bet gaidžiui užgiedojus jaunikaitis nugarmėjęs skradžiai ežero. Nuskaidrėjo ežero vanduo – tai todėl jis dabar toks skaidrus kaip ašara, liko ir smėlio kalnas, ant kurio dabar dega Oninių laužai. Kitur dega Joninių, o čia, kur stovėjo jotvingių pilis, – Oninių.

Balinio vėžlio populiacijos aptinkamos tik Pietų Dzūkijoje, kitose Lietuvos vietovėse jų nėra arba aptinkami tik pavieniai dėl savo ilgaamžiškumo išlikę individai.

Iš viso Metelių apylinkėse stūkso 8 piliakalniai. Beveik visi jie giedrą dieną bus regimi iš naujojo apžvalgos bokšto. Iš jo matoma ir antai kitapus Dusios – pietvakarinėje jos pakrantėje šviečianti Kryžių šventovė. Ne koplyčia – šventovė. Tokį vardą jį gavo ne tik todėl, kad yra gausiai lankoma (čia būna labai daug krikštynų ir vestuvių), bet ir todėl, jog išskirtinė jos atsiradimo istorija.

„Kryžių šventovė žinoma nuo 1702 metų“, – pasakojimą pradeda Metelių regioninio parko lankytojų centro administratorė Elena Amšiejienė. Tuomet, jos sukauptomis žiniomis, ant šios kalvos apsistojo nuo švedų savo Tėvynę gynę lietuvių kariai. Stovyklavietėje jie pastatė tris kryžius. Ant vieno jų pakabino ir švenčiausios mergelės Marijos paveikslą, kurį atsivežė iš Ašmenos vienuolyno. Kryžiai ir šventas paveikslas lietuvių kareiviams padėjo laimėti karus, o ištryškęs vandens šaltinis nuplovė jų žaizdas. Stebuklingas šaltinis trykšta ir šiandien, ant sugriautos ir vėl atstatytos koplyčios tebešviečia trys kryžiai, o prie šv. mergelės Marijos paveikslo tebesimeldžia žmonės.

Galės stebėti paukščius

Vasario 24 -oji, kai į Metelius važiavome atidaryti naujojo apžvalgos bokšto, buvo Vieversio diena. Vieversys dar nečiulbėjo, bet pavasaris tikrai ateis – visada ateina, ir tada bokšto lankytojus pasitiks visas paukščių choras: tarp trijų ežerų, balų ir liūnų, pasak Metelių regioninio parko direktoriaus Ramūno Krugelio, čiulba net 130 paukščių rūšių – tiek jų čia peri.

Tarp jų – nemažai ir retųjų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų paukščių. Tai – ir gulbės giesmininkės, didieji baubliai, baltieji garniai, įvairių rūšių antys – net medžiuose perinčios klykuolės ir globaliai nykstančios rudės – viso 47 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos paukščių rūšys.

Vasarą Pietų Dzūkijos didieji ežerai – paukščių rojus, o rudenį jie – atokvėpio prieš didžiąją kelionę vieta. Rudenį joje susitelkia ne šimtai – tūkstančiai išskrendančių ir besibūriuojančių paukščių. 2 tūkstančiai ausuotųjų kragų, 15 tūkst. laukių, 4 tūkst. kuoduotųjų ančių, tūkstantis klykuolių ir tiek pat kormoranų, debesys baltakakčių, šimtai gulbių... Nuo šiol su išskrendančius paukščiais Metelių regioninio parko lankytojai galės atsisveikinti modami jiems iš 15 metrų aukščio apžvalgos bokšto.

Pasižvalgyti į savo apylinkes iš aukštai atėjo ir vietinės gyventojos – jau garbaus amžiaus Valda Vitkauskienė, Julija Vainienė bei Sigita Petkevičienė.

Sulaukia tūkstančių lankytojų

Pasak Metelių regioninio parko direktoriaus R. Krugelio, parką kasmet aplanko 7 tūkstančiai lankytojų. Pastačius apžvalgos bokštą tikimasi sulaukti jų dar daugiau. „Tikimės, jog naujasis statinys mūsų svečiams ir vietiniams gyventojams padės geriau pažinti šią teritoriją, joje saugomas gamtos ir kultūros vertybes“, – viltį išreiškė jis.

Metelių regioniniame parke iškilęs apžvalgos bokštas šalyje – ne vienintelis. Panašūs bokštai jau stovi ir kituose Aukštaitijos, Žemaitijos bei Dzūkijos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Iš viso jų – 14. Šįmet ketinama pastatyti dar tris. „Tokie objektai liudija, jog saugomos teritorijos nėra kokia nors draudimo sistema – jos saugomos ir puoselėjamos dėl žmogaus, jo labui“, – pabrėžė Albertas Stanislovaitis. Deja, pašaukimas saugoti tai, ką mums davė gamta, kainuoja. Kartais net gyvybę.

Prie bendraminčio kapo.

Įamžino atminimą

Prie apžvalgos bokšto ant Metelių ežero kranto buvo atidengta ir skulptorės Dalios Matulaitės skulptūra – „Balto debesies vaikas“. Ji skirta prieš septynerius metus tragiškai žuvusiems aplinkosaugininkams, tuometiniams Metelių ir Veisiejų regioninių parkų direktoriams Romualdui Bagdžiūnui ir Donatui Pakutkai.

2008-ųjų Joninių dieną jie išplaukė į Metelių ežerą ir negrįžo. Jų kūnus ir valtį, prikrautą brakonierių tinklų, gelbėtojai ištraukė tik po keleto dienų...

„Kol dar lelijos ežere, kol dar virš upių kyla rūkas, kol baltas paukštis danguje dar gieda tau ir man“, – tokiais žodžiais į mus prabyla baltą debesį simbolizuojanti skulptūra. Norėdama įprasminti buvusių aplinkosaugininkų pašaukimą skulptorė sakė, ilgai ieškojusi minties ir žodžio. Geriausiai, anot jos, ją atitiko citata iš maestro Vytauto Kernagio dainos „Baltas paukštis“.

Tragiškai žuvusiems aplinkosaugininkams – Romualdui Bagdžiūnui ir Donatui Pakutkai atidengta Dalios Matulaitės skulptūra „Balto debesies vaikas“

„Gyvenimas yra brangiausia dovana, kokią mes turime, tad neužmirškime svarbiausių dalykų – daryti gerus darbus, skleisti gėrį ir žmogiškai bendrauti“, – prisimindama buvusius kolegas su ašaromis akyse ištarė VSTT direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė.

VSTT archyvo nuotraukos