Žymiausias Šiaurės Afrikos karikatūrininkas Ali Dilemas (g. 1967) „Charlie Hebdo“ vadina savo mokytoju ir pavyzdžiu. Apie gyvenimą nuolatiniame pavojuje, pranašo Mahometo karikatūras ir humoro galią Alžyre gyvenantis dailininkas pasakoja taz.de korespondentui Reineriui Wandleriui.

Per „Charlie Hebdo“ antpuolį praradote keletą gerų bičiulių. Kaip einasi Jums?

Spaudos iliustruotojai yra kaip viena didelė šeima. Beveik visi vieni kitus pažįstame. Jei kuris nors atsiduria kitapus ugnies linijos, visi tai žino. Man šios žudynės sudavė dvigubą smūgį. Aukas pažinojau asmeniškai, turėjome labai daug bendro. 10-ajame dešimtmetyje, kai mano padėtis Alžyre buvo ypač sudėtinga, „Charlie Hebdo“ nuolat mane rėmė. Kai 1994-aisiais turėjau palikti šalį, kolegos sutiko mane išskėstomis rankomis. Publikavo mano darbus. Tik šio leidinio dėka vis dar dirbu iliustruotoju. Jie padrąsino, padėjo, neatsuko man nugaros.

Kai vakar tarėmės dėl interviu, atsisveikindamas pasakėte: „Iki rytojaus. Jei dar būsiu gyvas.“ Mėgstate juodąjį humorą ar iš tiesų būgštaujate dėl savo gyvybės?

Nejaučiu baimės. Išmokau ją įveikti. Tai neturi nieko bendro su drąsa ir yra daugiau įpročio klausimas. Alžyre išgyvenau metą, kai beveik kiekvieną dieną sulaukdavau grasinimų: „Mes tave nužudysime.“ Galiausiai pasieki tašką, kai pasakai sau: pakaks. Nuolat girdėdamas grasinimus, nebemąstai apie pavojų. Tampi fatalistu. Nutiks, kas turės nutikti.

Išmokote susigyventi su situacija?

Žinoma. Išsiugdžiau ir savisaugos instinktą. Labai gerai suvokiu man gresiantį pavojų. Būdamas iliustruotoju neturiu tokios apsaugos, kokią turi politikas. Neturiu vilos šarvuotomis durimis, asmens sargybinių. Galiu tik sumažinti riziką ugdydamas atidumą, likdamas namuose, neturėdamas reguliarios dienotvarkės. Kelerius metus nesilankiau jokiame restorane. Negaliu tiesiog pasivaikščioti gatve. Šis pavojus labiausiai trukdo dirbti toliau.

Netgi sunkiausiais metais kasdien publikuodavote po karikatūrą.

Darbas palaikė man gyvybę. Jaučiausi reikalingas šalyje, kasdien išgyvenančioje dramas. Žmonėms žūtbūt reikėjo kitokio požiūrio. Juoktis iš dramatiškų įvykių buvo gyvybiškai svarbu. Tai mane sieja ir su „Charlie Hebdo“. Todėl po antpuolio pasijutau kaip našlaitis. Iš „Charlie Hebdo“ mokiausi. Piešiau kaip jie, išmokau net sudėtingiausiose situacijose neprarasti humoro.

Satyrikas Kurtas Tucholsky prieš Antrąjį pasaulinį karą gynė savo darbus teigdamas: „Kas leidžiama satyrai? Viskas!“ Ar sutinkate su juo?

Žinoma, tai mano egzistencinė teisė. Esu kilęs iš El Haracho, nedidelio Alžyro priemiesčio. Pradėjęs tyrinėti gyvenimą už jo ribų, iš karto susidūriau su grasinimais, persekiojimais, cenzūra... Tačiau jei galiu būti naudingas, o po penkiasdešimties metų kas nors prisimins šį menką iliustruotoją iš El Haracho, bandžiusį pakeisti šalies reikalus, nebūsiu gyvenęs veltui. Kol jausiuosi reikalingas, neišsižadėsiu savo profesijos.

Piešiate prezidentus, karininkus, islamistus ir teroristus. Nė vienas neišlipa iš Jūsų vandens sausas. Niekada nesirinkote tik religijos ir pranašo Mahometo temų. Kodėl?

Religija ir Mahometas yra du skirtingi dalykai. Religijos tema esu nuėjęs toliausiai, kiek tik galima. Publikavau piešinius, dėl kurių tikintieji mečetėje siuntė mane myriop. Tačiau Mahometas yra kas kita.

Kodėl?

Kaip žmogus, augęs musulmoniškoje kultūroje, pažįstu savo visuomenę. Labai gerai žinau, kur esu. Jei nupieščiau Mahometo karikatūrą, mano laikraštis jos nespausdintų. O jei ir išspausdintų, gyvendamas Alžyre interneto amžiuje per kelias minutes tapčiau gyvu lavonu. Be to, nenoriu šokiruoti žmonių ir įžeisti jo tikėjimo. Tai ne man. Galiausiai – tai mano mamos ir seserų religija.

Vadinasi, šios temos vengiate iš pagarbos savo skaitytojams?

Pagarbos skaitytojams? Piešiau moteris su tanga tipo kelnaitėmis. Kilo tikras skandalas. Tačiau jei pagarba reiškia nežeisti kitų be priežasties, tada taip.

Ar „Charlie Hebdo“ nuėjo per toli?

„Charlie Hebdo“ yra „Charlie Hebdo“. Prancūzija yra Prancūzija. Aš esu alžyrietis, gyvenantis Alžyre. „Charlie Hebdo“ neprivalo atsižvelgti į kultūrine ir socialine prasme svetimą religiją, nedalyvaujančią valstybės valdyme. Islamas yra Alžyro valstybinė religija, to nevalia pamiršti. Mano laikraštis skirtas visiems. Prancūzijoje yra kitaip. Tas, kuris nenori matyti Mahometo karikatūrų, tiesiog neperka „Charlie Hebdo“.

Ar islamo pasaulis kada nors taip nepagarbiai ir atvirai plėtos religijos temą, kaip tą daro Vakarų pasaulis?

Negaliu numatyti, kas bus. Panašu, kad islamo civilizacija pasuko labai neteisingu keliu. Pokyčiai, apie kuriuos kalbate, turėtų įvykti, tačiau aš jų tikrai neišvysiu. Todėl man tai nelabai rūpi. Neturiu laiko laukti, kol pasikeis musulmoniška visuomenė. Darau, ką galiu daryti. Flirtuoju su galimybių ribomis. Kalbu apie šalį, kurioje šventumas yra labai stipri sąvoka. Kai 1989 m. pradėjau piešti, šventvagystei buvo prilyginama net prezidento karikatūra. Tai reiškė tą patį, kaip piešti pranašą. Tačiau aš ją nupiešiau. Buvau jaunas, nesuvokiau gresiančio pavojaus, maniau, kad svarbu pasakyti tai, ką pasakiau. Norėjau permainų.

Ir? Ar kas nors pasikeitė?

Taip. Kai pirmą kartą nupiešiau karininką, Alžyre kilo tikras žemės drebėjimas. Visi sakė, kad už tai geriausiu atveju atsidursiu už grotų – geriausiu atveju! Šiandien tai yra normaliausias ir banaliausias dalykas pasaulyje. Jei turiu viziją, piešiu karininką. Tai, kas šiandien yra šventa, bus mažiau šventa rytoj, dar mažiau šventa poryt. Nuvainikuoju šventuosius. Tai mano užduotis.

Ar tai reiškia, kad Ali Dilemas paveikė ir pakeitė savo šalies žmonių mąstymą?

Taip, tačiau tikrai ne todėl, kad esu drąsus. Įkūniju žmonių poreikius. Žmonės reikalauja to, ką darau. Kaip jau sakiau, nesu joks didvyris.

Po piešinį kasdien net sudėtingiausiais laikais, pilnais prievartos ir žudynių. Kaip Jums pavyksta?

Tai savotiška terapija. Be šio darbo būčiau išsikraustęs iš proto. Yra žmonių, su kuriais dirbau, vakare atsisveikinau, o ryte sužinojau, kad jo vaikai rado tėvo galvą prie buto durų. Esu matęs draugų su kulka galvoje. Pats esu išgyvenęs akimirkų, kai vos likau gyvas. Gyvenau su tuo žinodamas, kad tik savo piešiniais galiu kovoti. Tai savotiškas egzorcizmas. Vienintelis dalykas, kuris padeda, yra juokas. Dar niekas nesakė, kad turiu liautis, jog negaliu juoktis – netgi po skerdynių, per kurias žuvo 400 žmonių. Šiuos tragiškus įvykius išgyvendavau dvigubai. Pirmiausia kaip žurnalistas, atsiduriantis įvykio vietoje. Tada kaip iliustruotojas, turintis išsakyti apie jį savo nuomonę. Tai buvo siaubinga. Galėjau išgyventi tik pasitelkdamas humorą. Humorą, kuris nebūtų toks tragiškas kaip pats įvykis. Nepaisydamas to, visada rūpindavausi, kad piešinyje liktų svorio.

Vadinasi, visada – nesvarbu kada, nesvarbu kur – galima juoktis?

Esu giliai tuo įsitikinęs. Riba atsiranda tik tada, kai dėl mano humoro iškyla pavojus kitam žmogui. Tai dar viena priežastis, kodėl nepiešiu Mahometo. Drąsa man yra neatsiejama nuo asmeninės grėsmės. Juk galiu publikuoti piešinį, kuris pasmerks myriop kitą žmogų.

Ar sunkiu metu humoras sustiprina žmones ir suteikia jiems drąsos?

Humoras reliatyvizuoja dramą. Daugeliui žmonių reikalingas mano žvilgsnis. Jis padeda net tada, kai drama ir toliau lieka drama. Privalome su ja gyventi, nes privalome išgyventi. Po Paryžiaus įvykių savo karikatūrose nesilioviau vaizduoti „Charlie Hebdo“. Ne visi piešiniai yra geri, tačiau jais sau primenu: pirmyn, pirmyn, pirmyn...

Ar politikai tinkamai į tai reaguoja

Matau politikų, kalbančių apie tai, kaip negalima suplakti politikos ir religijos. Tokioje situacijoje religija mane domina kaip supuvęs sąvartynas. Pažiūrėsime, ar šventikai mečetėse pasakys tikintiesiems, kad iliustruotojas nenusipelno mirties vien todėl, kad juokauja. Iš tokio paties molio drėbti ir tie, kurie nuolat kalba apie meilę ir taiką. Kartoja šiuos žodžius taip dažnai, kad šie tampa prakeiksmu.

Ar dabar Europos karikatūrininkai ir žurnalistai privalo mokytis tokio paties atsargumo kaip Jūs?

Apie tai dažnai kalbėdavomės su kolegomis iš „Charlie Hebdo“, ypač su iliustruotoju Tignous. Padėtis labai rimta. Atsidūrėme akistatoje su žmonėmis, kurie veikia visai kitaip ir turi visai kitus dvasinius, materialinius, moralinius matus. Kolegoms noriu pasakyti štai ką: pajutę menkiausią grėsmę, privalome išsiaiškinti, ko tikėtis iš esančių kitoje pusėje.

Pagal www.taz.de parengė Lina Žukauskaitė