Keleri metai Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB ) valdyba bando pakeisti bendruomenės įkūrimo datą. Pastaruosius metus pirmininkei J. Caspersen šis darbas tapo bene svarbiausias, todėl buvo ieškoma pritarėjų Lietuvoje, užsakant archyvų tyrimo veiklą.

Naujieji Šveicarijos emigrantai, senųjų išeivių istorijos perėmėjai, iki šiol buvo paveldėtojai visko, kas teisingiausia, įkuriant lietuvišką bendruomenę užsienyje, nes žodis: legalus-teisėtas yra kaip viena svarbiausių įsitvirtinimo svetur tikrovės dalių, kartu nulemiant ir visos tautos garbę. Atitraukus ŠLB įkūrimo datą porą metų atgal, negu ta, kurią išeiviai prieš pusę amžiaus, pritariant šveicarų valdžiai, oficialiai patvirtino, iškyla daugelis dalykinių ir moralinių nepatogumų.

Šio straipsnio tikslas ir yra paaiškinti to meto, kada Šveicarijos pokaryje kūrėsi lietuviška bendruomenė, vietines istorines aplinkybes.

 ... 1945-ųjų metų pavasarį Šveicariją pasiekė ryškus talentingų lietuvių – būsimų 20 amžiaus Vakarų Europos mokslininkų ir išradėjų žvaigždynas: mikrochirurgijos pradininkas Vakarų Europoje prof. dr. Algimantas Narakas, organų transplantavimo chirurgijai būtino serumo gamybos atradėjas biochemijos mokslų daktaras Alfonsas Kušlys, o šalia jų daug medicinos, mokslo ir meno švyturių, kuriais lietuvių tauta dar ilgai didžiuosis... Jų pastangomis 1952-aisiais be galo sudėtingomis pokario sąlygomis buvo oficialiai įkurta pirmoji Šveicarijoje Lietuvių bendruomenė.

2014 metų gruodžio pradžioje interneto puslapyje (www.lietuviai.ch) ir „Šveicarijos  lietuvių žinių“ laikraštyje buvo išplatintas VDU Išeivijos instituto mokslininkų tyrimas dėl ŠLB įkūrimo datos. Instituto direktoriaus prof. habil. dr. E. Aleksandravičiaus rašte išdėstomi 6 punktai, skelbiantys tyrimo rezultatus (žr. pdf failas).

Punktai aiškina bendruomenės kūrimosi dalykus, tačiau giliau žinantys, komisijos motyvacijomis tikrai liko nusivylę.

Nekaltiname istorikės I. Vaičiūnaitės, nes ji buvo J. Caspersen suklaidinta, lygiai taip, kaip keleri metai klaidinama Lietuvos URM ir Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLP).

1. VDU Išeivijos instituto tyrimas rėmėsi tik dr. A. Geručio archyvais, nes 60 tomų Dargužo archyvui VU Rankraštyne uždėtas 15 metų veto nuo jo mirties datos (2009). Iš Dargužo archyvo būtų aiškiau, kodėl ŠLB oficiali įkūrimo data – 1952 metai ir jos keisti nedera.

2. Tyrimo išvados atribotos nuo svarbiausių politinių veiksnių: kas 1950 metais pabėgėliams Šveicarijoje buvo legalu ir kas nelegalu, nes bendruomenė buvo kuriama ne Lietuvoje, o Šveicarijoje.

Pirmame ir antrame išvadų punktuose pristatytos „pirmosios PLB įkurtos apylinkės: Ciuriche – 1949 m. sausio 16 d.; Berne – 1949 m. kovo 4 d.“, tačiau nepaaiškintas šių „apylinkių“ tikslas ir turinys. Iš tikrųjų datos parodo, kad tada Ciuriche ir Berne buvo įkurta pirmoji lietuvių organizacija „Lietuvių sąjunga“, deja, nelegali: archyvuose nėra visuotiniame susirinkime Statutų ir Nuostatų patvirtinto protokolo, o jos įkūrėjo pulkininko slapyvarde Giedrys politinė branda abejotina. Tokius dalykus išaiškina laikas ir politiniai ekspertai, todėl lieka labai svarbi moralinė pusė.

Į „Lietuvių sąjungą“ emigrantai jungėsi atsargiai, nors „Sąjungos“ lyderis dėjo visas pastangas, kad iš šios organizacijos savaime išaugtų ŠLB. (Apie tai rašė keli tuo metu leidžiami aplinkraščiai ir „Britanijos lietuvis“.)

Kadangi „Sąjunga“ buvo įkurta nelegaliai, kas tokioje politiškai pedantiškoje šalyje griežtai draudžiama, diplomatas dr. A.Gerutis atsakingai rūpinosi, kad jokio tęstinumo ŠLB –nei iš pulkininko Giedrio nelegalios „Sąjungos“ nebūtų. „Sąjunga“ likvidavosi savaime, kai Šveicarijos saugumo organai pareikalavo Sąjungos nariams palikti kraštą.  

KadangiSąjungos“ organizatoriai 1951 m. vasario 8 dienos „Šveicarijos lietuvių žinių“ (ŠLŽ ) pogrindiniame 1-ame numeryje neleistinai apsišaukė, kad 1950 m. „sukūrė“ ŠLB, lietuviams emigrantams iškilo rimtas pavojus. Dr. A. Gerutis dėjo pastangas, kad kuo greičiau įsikurtų legali Šveicarijos įstatymus atitinkanti, paremta visuotinai patvirtintais Statutais ir Nuostatais Lietuvių bendruomenė, kurioje lietuviai emigrantai pasilikę šalyje galėtų teisėtai ramiai jaustis, gyventi ir dirbti.

3-iame punkte paminėtas faktas, kad 1950 m. rugpjūčio 20 d. Ciuricho HB įvyko lietuvių emigrantų susirinkimas ir įkurta ŠLB – yra klaidingas, nes buvo tik NUTARTA įkurti. ( žr. J.S. „Alpių lietuviai“ protokolo kopiją).

5-ame tyrimo punkte pažymima, kad 1950 metais pradėtas rinkti nario mokestis, tačiau nepaaiškinta, kuriam tikslui. Tai nelegalūs finansai, skirti minėtai „Lietuvių sąjungai“ remti. Kad bankuose nerasta įregistruotos jokios sąskaitos, 2003 metais pertvarkant archyvus, raštu patvirtino dr. Dargužo asmeninis advokatas. Išvada: rinkliava, kaip ir pati „Sąjunga“, buvo nelegali!

Dabartinės valdybos siekimas ŠLB įteisinti kaip nelegalią yra ne kas kita, kaip išeivių statuso sugrąžinimas į buvusį sovietinį, visus okupacijos metus skambėjusį kiekviename sovietiniame laikraštyje: „lietuviai nacionalistai užsienyje kuria nelegalias organizacijas, yra tarybinės tėvynės išdavikai ir „buržuaziniai emigrantai“. Apie pastaruosius teisingai aprašyta dr. V. Plečkaičio knygoje „Šveicarija, kurios nepažįstame“, 2013.

Po 1950 m. rugpjūčio 20 d. susirinkimo nutarimo KURTI bendruomenę Tarptautinės teisės doktoratą 1933 metais apgynęs Berno universitete diplomatas dr. A. Gerutis ėmėsi rengti Bendruomenės statutus. Statutai 1951 metais buvo išsiuntinėti po visą Šveicariją pasklidusiems lietuviams emigrantams susipažinti, o 1952 m. vasario 17 d. buvo sušauktas lietuvių generalinis susirinkimas, patvirtinti statutai ir nuostatai, kartu su atidaryta sąskaita įregistruoti Kantonaliniame banke, nes ne pelno siekiančioms organizacijoms Šveicarijoje būtina įregistruoti banke savo vardinę sąskaitą, kokia ir buvo ŠLB! (Tik pelno siekiančios organizacijos privalo dar papildomai įsiregistruoti šalies Valstybiniame verslo registre.) Dr. A. Geručio sudaryti statutai išsilaikė 50 metų, ir tik švenčiant 2002 metais ŠLB 50-metį visuotiniame susirinkime statutai buvo šiek tiek papildyti ir Ciuricho Kantonaliniame banke prie Bendruomenės sąskaitos naujai užregistruoti.

Dabartiniams istorikams turėtų kilti klausimai, kodėl nepaisant to, kas buvo lyg ir aiškiai rašoma 1951 metais ŠLŽ 1-ame numeryje apie bendruomenės sukūrimą, oficialia data per 50 metų laikomi 1952-ieji metai. Tai buvo todėl, kad išeiviai, laikydamiesi Šveicarijos vyriausybės nurodymų, jokiu būdu nesijungė prie nelegalios „Lietuvių sąjungos“, o laukė, kol Šveicariją paliks tie, kurie savo nelegalią organizaciją siekė prisidengti bendruomenės vėliava. Visi mokėjo gerai skaityti ŠLŽ 1-ąjį numerį, bet taip pat žinojo, kad tai dezinformacija. ŠLŽ 1-mas numeris buvo išimtas iš visų bendruomenės archyvų, kaip klaidinantis faktas, tačiau 1 egzempliorius liko Romoje dr. S. Lozoraičio asmeninėje bibliotekoje ir buvo atvežtas į Mažvydo bibliotekos archyvus.

TIK šveicarų vyriausybės įstatymams leidus ir oficialiai įsiteisinus ŠLB 1952-ųjų metų įsikūrimo datai – senieji išeiviai su džiaugsmu ėmė skaičiuoti oficialų teisėtą Alpių krašte savo gimimą ir egzistavimą.

N. Prielaida, dr. A. Kušlys, dr. A. Dargužas po kelerius metus yra buvę ŠLB pirmininkais; nuo 1952-ųjų bendruomenės kapelionas kunigas prof. J. Juraitis kiekvieną Vasario 16-ąją laikė už bendruomenę šventas Mišias Šveicarijos bažnyčiose, ir niekas nesuabejojo 1952-ųjų metų įkūrimo datos teisingumu. Deja, pagrindiniai ŠLB įkūrėjai mirę, ir visomis pastangomis siekto garbingai įkurtos bendruomenės vardo, šiandien patys apginti jau negali.

Emigrantai, atvykę į Šveicariją 20 a. pabaigoje ir 21 amžiuje, ŠLB nekūrė, nežino praeities užkulisių, o vadovaudamiesi pavojingu šūkiu „Pasaulį seną išardysim!“, griebėsi koreguoti prieš pusę amžiaus mūsų protėvių teisingai surikiuotus faktus (ir likimus!). Susimąstykime, kas gali atsitikti su svarbiais Tautos archyvais dar po poros dešimtmečių, kai į Šveicariją atvykusiai naujai lietuvių emigrantų kartai staiga vėl nepatiks archyvuose užfiksuoti dalykai ir lengva ranka ims juos perdirbinėti?..

Paklausinėjome kelių dar gyvų šveicarų, ilgamečių ŠLB draugų, ką jie mano apie istorinių archyvų ištaisymus? Šveicarai gerai prisiminė pokarį, buvo sukrėsti tokiu mūsų naujųjų emigrantų elgesiu ir ištaisymą vienbalsiai pavadino istorijos falsifikavimu (Geschichts-Fälschungen). Šveicarų ir savo nuomonę išreiškė šveicarė Ruth Hofer-Dargužienė savo laiške, rašytame 2014 m. gruodžio 20 d.:

„ …Mano vyras Vaclovas Dargužas per 60 metų buvo aktyvus ir intensyviai dirbo 1952 metais įteisinant ŠLB. Man padedant, ypatingai kontaktavo su Šveicarijos vyriausybe. Didelė parama, kuriant LB buvo sulaukta iš lietuvių emigrantų: dr. A. Geručio, dr. P. Radvilos, dr. A. Kušlio, prof. J. Juraičio, dr. J. Steponavičiaus, prof. G. Stanulio, Juzės Katilūtės ir kt. Jų gilų patriotišką užsiangažavimą ir pasiaukojimą prisimenu su didele pagarba.

Korektūros, pataisant ŠLB įkūrimo datą mane labai nuvilia ir šokiruoja. Man nesuprantama, kad šiame šimtmetyje gali dar atsirasti tokie istoriniai klastojimai…

2003 metais nuo Lietuvos R. Vyriausybės man buvo paskirtas aukštas apdovanojimas (medalis J.S.) už mano nuolatinę pagalbą puoselėjant Šveicarijoje lietuvišką veiklą. Tą apdovanojimą išdidžiai vertinu ir branginu…“ (laiškas sutrumpintai išverstas iš vokiečių kalbos, J. S.)

Archyvuose yra dr. A. Geručio žmonos Elenos Gerutienės atsiminimai:

„Mano vyrui dr. A. Geručiui teko panaudoti visus savo diplomatinius sugebėjimus, kad Šveicarijoje kuriama Lietuvių bendruomenė būtų teisiškai garbinga... Kokia pagarba ir meilė Tėvynei, kokios gilaus lietuviško dvasingumo investicijos buvo įdėtos mūsų kartos lietuvių į legalios ŠLB įkūrimą 1952 metais, kad bendruomene galėtų didžiuotis kitos, atvykstančios į Šveicariją kartos...“

Kadangi, tik 1952-aisiais metais ŠLB buvo įkurta teisiškai išlaikiusi savo tautinio ir pilietinio orumo pavyzdį – savavališkas įkūrimo datos sugrąžinimas į 1950-uosius yra bejausmis protėvių palikimo pomirtinis išniekinimas. Išeiviams, kūrusiems Šveicarijoje bendruomenę, mes, naujieji emigrantai, daug skolingi. Žiaurioje karo pabėgėlių padėties realybėje jie gelbėjosi iš padėties, ieškodami nišos ir nekaltos situacijos, kurioje galėtų išsigelbėti save, savo talentą ir savo tautos garbę. Jų tikslas buvo susikurti sau oficialias sąlygas gyventi ir dirbti, neišduodant savo sąžinės, ir svetimame krašte išlikti nepažeidžiamiems.

Jaunųjų emigrantų aktyvumas sugriauti tai, kas dorai sukurta: atsakomybės prieš laiką ir prieš žmogų nepaisymas. Išeivių lietuviško dvasingumo patirtis ir pilietiškas orumas svetimoje šalyje išsaugant tautos garbę nuo ŠLB gimimo nusipelnė tik brangaus įvertinimo.

Jokia alternatyva, joks moralizavimas šiuo atveju negali įtvirtinti kitokios moralės, kaip tą, kuri vienintelė tikra, oficiali ir prasminga daugiau negu pusę amžiaus išliko pozityvios ir reikšmingos ŠLB veiklos istorijoje.