Vilnietę literatūrologę Viktoriją Šeiną, kaip ji pati sako, su Kaunu neturinčią jokių biografinių saitų, laikinoji sostinė buvo patraukusi ir įtraukusi daugiau nei dvejus metus. Tiek laiko ji rengė monografiją „Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje“, kurią neseniai išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Išbandymą laikinąja sostine, dažnai tekdavusį tarpukario Kauno romanų ir poemų herojams, atrodo, teko patirti bei sėkmingai išlaikyti ir pačiai Viktorijai. Tad su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininke V. Šeina kalbamės apie literatūrinį miestą bei jo vaizdinius tarpukariu ir vėliau.

Viktorija, monografijos „Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje“ įvade rašai, kad „tyrimo objektas yra laikinoji sostinė – ne istorinis tarpukario Kaunas, bet literatūrinis jo antrininkas, sukonstruotas pagal savitus meninio pasaulio principus“. Visgi ar taip jau labai skiriasi literatūrinis ir „ore sklandantis“ mitas (mitas, šiaip ar taip, yra pasakojimas), gal jie veikia vienas kitą, randasi vienas iš kito?

Rašydama apie literatūrinę laikinąją sostinę kaip istorinio tarpukario Kauno antrininkę turėjau omenyje, kad negalima tiesiogiai tapatinti realaus, tikrovėje egzistuojančio miesto su rašytojo sukurtu jo paveikslu. Mat jis visada yra perlaužtas per individualios sąmonės prizmę, čia svarbų vaidmenį atlieka autoriaus vaizduotė, jo vertybių sistema ir pasaulėvaizdis.

Klausimas, ar literatūrinis miestas atitinka visuomenėje susiformavusį jo vaizdinį, mano tyrime nebuvo keliamas. Visuomenės nuomonę tiria sociologai, tačiau jie tegali nustatyti jos požiūrį į vieną ar kitą istorinį kultūrinį fenomeną. O kaip sužinoti, ką apie tarpukario Kauną galvojo jo amžininkai? Čia lieka remtis tų laikų periodika, laiškais, dienoraščiais arba vėliau rašytais atsiminimais.

Kita alternatyva – grožiniai kūriniai. Atrodytų, kad jie yra mažiau patikimi nei dokumentiniai tekstai, juk tai konkretaus rašytojo vaizduotės perkurta tikrovė. Vis dėlto literatūros tekste įsispaudžia ne tik individualaus kūrėjo pasaulėvoka, joje ryškius pėdsakus palieka ir konkretaus laikotarpio kolektyvinė sąmonė. Tai suprantama – bet kuris rašytojas yra savo meto sociumo dalis, jis negali visiškai išvengti dominuojančių pažiūrų, nuomonių ir nuostatų įtakos.

Žinoma, visuomenė nėra vienalytė, joje vienu metu gali koegzistuoti skirtingos ar net kardinaliai priešingos nuomonės. Todėl ir konkretaus laiko literatūroje kuris nors tikrovės reiškinys gali pasirodyti skirtingais pavidalais. Siekdama įvairialypiame tarpukario Kauną reflektuojančių grožinių kūrinių masyve užčiuopti ir išryškinti literatūrinės laikinosios sostinės specifiką lemiančius dėsningumus, savo tyrime sąmoningai susitelkiau ties tekstais, kuriuose nuo empirinės tikrovės atsiplėšiama pereinant prie pačią miesto esmę, jo unikalumą perteikiančio apibendrinimo.

Mitas bendriausia prasme yra pasaulio tvarkos apmąstymas. Pasitelkdamas simbolius rašytojas į sąmonės lygmenį gali iškelti reiškinius, kurie iki tol nesukonkretintų nuojautų, jausenų pavidalu glūdėjo kolektyvinėje ir individualioje pasąmonėje. Taigi literatūrinę laikinosios sostinės refleksiją suvokiu kaip šio specifinio kultūros fenomeno įsisąmoninimo aktą, atskleidžiantį konkretaus meto lietuvių visuomenei būdingą kolektyvinę savimonę ir istorinės atminties būklę.

Grįžkime prie klausimo apie literatūrinio mito santykį su visuomenėje įsigalėjusiu vaizdiniu – manyčiau, Tu labai taikliai įvardijai abipusę jų sąveiką. Nėra abejonės, kad rašytojui daro įtaką visuomenės nuomonė, bet lygiai taip pat akivaizdu, jog pripažinimą įgiję, populiarūs literatūros kūriniai veikia visuomenės nuostatas. Pavyzdžiui, toks kanoninis lietuvių literatūros tekstas kaip Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ neabejotinai turi poveikį šiuolaikinių mokinių įsivaizdavimui, kas buvo laikinoji sostinė. Arba Vytauto Sirijos Giros romanas „Raudonmedžio rojus“, o juo labiau jo ekranizacija, vėlyvuoju sovietmečiu buvo svarbus tarpukario Kauno kolektyvinės atminties veiksnys.

Koks Kaunas atsiskleidžia tyrinėjant tarpukariu parašytus tekstus? Kurios jo vietos, kokie visuomeninio gyvenimo įvykiai ypač mitologizuojami?

Ko gero, ryškiausias tarpukario laikotarpio literatūrinės Kauno refleksijos bruožas yra socia­linis kriticizmas. Jį lėmė istorinės ir politinės situacijos padiktuotas lūkesčių horizontas: į Kauną dėta daug vilčių, jis turėjo pavaduoti Vilnių, atitikti susikurtą valstybės sostinės idealą, todėl ir jo trūkumai – visuomeniniai gyvenimo prieštaravimai, agrarinės ir moderniosios vartotojiškosios kultūros susidūrimas, tradicinių vertybių devalvacija – buvo itin kritiškai vertinami tiek visuomeniniame, tiek literatūriniame diskurse. Pamažu visuomeninė ir kultūrinė laikinosios sostinės ir visos tarpukario Lietuvos problemika įgijo metmenis mitologizuotos istorijos apie pražūtingą Miestą, kuris individo gyvenimo kelyje, jo tapatybės paieškose pasirodo kaip lemtingas išbandymas.

Sparčiai modernėjanti tarpukario Kauno visuomeninė terpė vaizduota(si) kaip literatūrinį herojų sučiupę spąstai ar įtraukiantis liūnas. Šiuos simbolinius įvaizdžius padiktavo XX a. 3-4 dešimtmečių lietuvių kultūrai būdingas polinkis gyvenamojo meto tikrovę – prasisiekėliško laikinosios sostinės elito savanaudiškumą, moralinį pakrikimą – priešinti „Aušros gadynės“ visuomenininkų idealizmui.

Į klausimą apie intensyviausiai mitologizuotas konkrečias Kauno vietas atsakyčiau taip: simboliniam miesto įvaizdžių laukui kurti bene daugiausia naudotasi landšaftine ir architektūrine Kauno specifika. Turiu omenyje centrinės miesto dalies išsidėstymą upių slėnyje ir žemaūgę jos architektūrą (XIX a. antroje pusėje pradėjus statyti gynybinius įtvirtinimus, vadinamuosius Kauno fortus, imta riboti centrinės miesto dalies pastatų aukštingumą). Šie būdingi Kauno bruožai literatūroje panaudoti kuriant simbolines dvasinės pakalnės, nuopuolio reikšmes.

Ar Kauno vaizdavimas tarpukario ir vėlesnėje grožinėje literatūroje labai skyrėsi nuo tikrojo gyvenimo laikinojoje sostinėje, paliudyto, sakysim, prisiminimuose, publicistikoje?

Na, pirmiausia turiu pabrėžti, kad sąmoningai vengiu tokių apibrėžimų kaip tikras miesto gyvenimas. Miestas – labai sudėtingas, nuolat kintantis socialinis reiškinys. Kas gali pasakyti, kad žino, koks yra tikras Vilniaus arba Klaipėdos gyvenimas? Mums prieinamas tik vienoks ar kitoks socialinės aplinkos ir kitų veiksnių nulemtas žiūros kampas, neįmanoma apimti ar aprašyti viso miesto gyvenimo. Todėl bet koks žvilgsnis į miestą yra šališkas. Net ir publicistai ar memuaristai nėra visiškai objektyvūs. Ypač keblu lyginti laikinosios sostinės laikų grožinius tekstus su vėliau, tarkim, išeivijoje rašytais atsiminimais. Jų autorių santykį su tarpukario Kaunu koregavo vėlesnės gyvenimiškos patirtys, politiniai, istoriniai procesai ir jų vertinimas.

Koks Kauno ir kaimo, Kauno ir kitų miestų santykis tavo tyrinėtuose kūriniuose?

Nepriklausomybės laikų literatūroje laikinoji sostinė dažniausiai demonizuota kaip dvasinio nuosmukio erdvė priešpriešinant ją sodžiui, kuris valstietiškos kilmės tarpukario inteligentijai virto tradicines vertybes, etnines šaknis įkūnijančiu prarastuoju rojumi. Mano nuomone, visai to meto lietuvių kultūrai būdingas kaimo idealizavimas išreiškia tapatybės virsmo ir kultūrinės sąmonės ginties procesus, būdingus staigų modernizacijos šuolį patiriančio krašto visuomenei. Reikia nepamiršti, kad dauguma anuometinių Kauno lietuvių – atvykėliai iš kaimo. Tarpukario lietuvių sąmonėje tebebuvo giliai įsišaknijęs, sunkiai įveikiamas pasaulėvaizdžio dalijimas į namus (kaimą) ir pasaulį (miestą).

Mąstymo struktūros keičiasi gerokai lėčiau už gyvenimo (ekonominius, socialinius, kultūrinius) procesus. Prireikė laiko, kol lietuvio sąmonėje miestas ėmė funkcionuoti kaip vidinė jo pasaulėvaizdžio erdvė. Literatūrinėje laikinosios sostinės refleksijoje tai pirmiausia pasirodė išeivių kauniečių Juliaus Kaupo ir Birutės Pūkelevičiūtės prozoje.

Kas slypi po sąvoka „Kauno romanas“? Tai lyg savotiška klišė, sovietmečiu netgi išėjo taip pavadintas A. Bieliausko kūrinys. Ar esama labiau ir mažiau „kaunietiškų“ žanrų?

Aš šią sąvoką vartoju kaip patogesnį, trumpesnį sinonimą pavadinti laikinosios sostinės patirtis reflektuojantį tarpukario laikų romaną. Nepriklausomybės dešimtmečių sandūroje tokie kūriniai pasipylė kaip iš gausybės rago. Nežinau, ar jų autorius paskatino „Altorių šešėly“ sėkmė (nors trečioji šio romano dalis, kurioje ir pasirodo laikinoji sostinė, tradiciškai laikoma silpniausia), ar tiesiog į literatūrą atėjo jauna, iš kaimo į Kauną atkakusi inteligentijos karta, kuriai magėjo aprašyti savo patirtį. Be romano, kitas populiarus žanras buvo Kauno poema: ilgas eiliuotas (paprastai satyrinis) pasakojimas apie iš kaimo į laikinąją sostinę atvykusį jaunuolį (retsykiais – jauną moterį), ieškantį savo vietos socialinių kontrastų kupiname didmiestyje.

Tikriausiai būtų galima teigti, kad tarpukario Kauno mito nebūtų be tarpukario Vilniaus mito ir atvirkščiai. Ar, rašydama apie laikinosios sostinės vaizdinius, pasakojimus, autorius, podraug jautei ir okupuotosios sostinės buvimą, alsavimą? Yra ir toks amžinos Vilniaus ir Kauno nesantaikos, konkurencijos mitas. Kokią abiejų sostinių dialogo galimybę siūlo tarpukario literatūra?

Istorinės sostinės netektis tarpukario lietuvių visuomenės išgyventa kaip kolektyvinė skriauda. Vilnius ir anksčiau atliko svarbų vaidmenį kuriantis tautinei savimonei, tačiau tarpukariu jo simbolinė reikšmė dar labiau išaugo. Literatūroje susiformavo atskiras patriotinės poezijos žanras – eilėraščiai apie Vilnių. Dalis jų virto dainomis, maršais ir himnais (Fausto Kiršos „Vilniun trauk“, Kazio Binkio „Vilniaus maršas“, „Geležinio Vilko maršas“ ir kt.). Tekstų apie Vilnių gausa visus pranoko L. Gira ir Petras Vaičiūnas, pastarasis išleido atskirą eilėraščių rinkinėlį „Amžiais už Vilnių dės galvą lietuvis!“ (1928), kuriame išspausdintas ir anuomet populiariausia patriotine daina tapęs eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim“. 1932 m. pasirodžiusi iliustruota Vilniaus poezijos antologija „Mūsų Vilniaus poezija“vaizdžiai atskleidžia šio miesto sakralizacijos mastą tarpukario Lietuvoje.

Galima išskirti dvi Vilniaus simbolinės reikšmės įsisąmoninimo plotmes: pilietinę (ir tautinę) bei religinę. Pirmoji aktualizuojama poetizuojant istorinius ikiunijinės LDK simbolius – pirmiausia Gedimino pilį, antroji – krikščioniškuosius simbolius: Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos kultą, šv. Kazimierą, Vilniaus Kalvarijas ir katedrą. Patriotinėje Vilniaus poezijoje ryškiai pasirodo Vilniaus kaip švento miesto, kaip Lietuvos Jeruzalės vaizdinija.

Kauno vaizdinys kultūrinėje tarpukario sąmonėje kūrėsi kaip mitologizuotas Vilniaus antimodelis. Laikinosios sostinės statusas suteikė miestui erzaco, netikrumo, nepakankamumo konotacijas. Prie apmaudo dėl Vilniaus praradimo dar pridėkime nusivylimą, kilus pirmiems nepriklausomybės metų sunkumams, vis labiau ryškėjant socialiniam susiskaldymui, prakutus miestietijos ekonominiam atotrūkiui nuo atsilikusio kaimo, ir taps aišku, kodėl laikinoji sostinė tarpukario kolektyvinėje sąmonėje virto visų socialinių ir dvasinių blogybių šaltiniu.

Tavo minima neva amžina dviejų didžiųjų Lietuvos miestų konkurencija man atrodo gerokai išpūsta, perdėta. Tarpukariu Kaunas iš tikrųjų buvo atsidūręs istorinės sostinės šešėlyje, mat laikinosios sostinės statusas užkodavo šių dviejų miestų tarpusavio įtampą. Bet šiandien situacija yra visiškai kita.

Kaip kito Kauno vaizdavimas lietuvių literatūroje? Kokios pastebimos ryškiausios laikinosios sostinės mito transformacijos?

Tyrinėjau ne Kauno, bet laikinosios sostinės literatūrinį mitą, tad tik apie jo raidą ir galėčiau išsamiau kalbėti. Po 1940 m. išeivijoje literatūrinė tarpukario Kauno mitokūra radikaliai pakeitė kryptį. Šiuo laikotarpiu socialinės-kultūrinės nepriklausomybės laikotarpio prieštaros pasitraukė į antrą planą, o laikinosios sostinės pasakojimas lemtingai susipynė su jos reprezentuotos valstybės likimo refleksija.

Kadangi Kauno kaip laikinosios sostinės gyvavimo metai sutapo su nepriklausomybės dvidešimtmečiu, kolektyvinėje išeivijos sąmonėje tarpukario Kaunas virto Lietuvos Respublikos ikona, metoniminiu jos erdvėlaikiu. Visą tarpukarį kaip socialinės, moralinės krizės erdvinė metafora vaizduota laikinoji sostinė išeivių kūryboje įgavo ryškių aukso amžiaus mito bruožų. Žvelgiant iš karo, pokario sumaišties ir okupacijos sutemų perspektyvos, „Kauno era“ atsidūrė nesugrąžinamos idealizuotos praeities paradigmoje. Simboliniame miesto vaizdinyje šiuo laikotarpiu įsitvirtino pavasario, jaunystės, ryto, saulės ir prisikėlimo topika, pasitelkta kurti pakirdusios laisvai gyventi jaunos, veiklios ir ambicingos šalies sostinės mitui.

Kitokią prasmę įgauna ir tarpukario Kauno įvaizdį lemtingai paženklinęs laikinumas. Nepriklausomybės laikotarpiu laikinosios sostinės statusas žymėjo erzacinį šio miesto vaidmenį šalies gyvenime, Kaunui buvo prikišamas miesčioniškumas, profaniškumas, mitogeninė bejėgystė. Po 1940 m. nepriklausomos Lietuvos sostinės laikinumas perkoduotas praradimo traumos padiktuota trapumo reikšme. Iš laiko ir nuotolio perspektyvos trumpaamžė laikinosios sostinės era imta regėti kaip gležnas pavasario žiedas, sutraiškytas brutalios istorijos vikšrų (Birutės Pūkelevičiūtės romane „Aštuoni lapai“).

Gretinant sovietmečio ir egzodo literatūrinį laikinosios sostinės mitą, ryškėja skirtingi istorinės atminties atrankos principai: kas šiapus geležinės uždangos nutylima, retušuojama, tas kitapus iškeliama į kolektyvinės tarpukario Lietuvos istorinių procesų atminties centrą. Išeivijoje klostėsi idealizuotas, politines ir socialines prieštaras redukuojantis laikinosios sostinės pasakojimas, o sovietinėje Lietuvoje priešingai – tarpukario Kauno, kaip ir viso nepriklausomos Lietuvos laikotarpio, atmintis ideologiškai demonizuota į pirmą planą iškeliant buržuazinės santvarkos ir autoritarinio režimo ydas.

Marksistinės istoriosofijos požiūriu, darbo klasės išnaudojimu paremta buržuazinė santvarka neturi istorinės perspektyvos, ją neišvengiamai pakeisianti pažangesnė komunistinė visuomenės sankloda. Atitinkamai ir literatūrinė laikinosios sostinės mitokūra sovietme­čiu rėmėsi eschatologiniu siužetu, o tarpukario Kaunas vaizduotas kaip žlungančios buržuazijos scenovaizdis: turtingiesiems – „raudonmedžio rojus“, vargšams – socialinis pragaras.

Vienas iš privalomų sovietinio laikotarpio „buržuazinio Kauno“ motyvų – vilties kibirkštį niūriai tarpukario tikrovei teikiantis socialistinio pogrindžio heroizavimas. Nepriklausomybės laikotarpiu laikinosios sostinės mitą generavusią idealizuotos praeities (atgimimo laikų) ir dabarties nuopuolio priešpriešą sovietmečiu pakeitė socialistinio realizmo principus atitinkanti ideologinė opozicija tarp buržuazinės Lietuvos sutemų ir „socializmo aušros“.

Pagal privalomą marksistinį istorijos sampratos modelį konstruojamoje sovietmečio literatūrinėje laikinosios sostinės refleksijoje išsiskiria Sirijos Giros romanai, kuriuose ryškios pastangos laviruoti tarp politinės konjunktūros nulemto pabrėžtinai negatyvaus nepriklausomos Lietuvos vertinimo ir pastangų sugrąžinti į kolektyvinę atmintį tarpukario Kauną kaip unikalų Lietuvos kultūros fenomeną, perteikti anuometį miesto pulsą, jo spalvų, kvapų ir skonių paletę.

Posovietiniu laikotarpiu lietuvių visuomenei teko iš naujo susikurti istorinį pasakojimą, kuris sumegztų chronologiškai nutolusią tarpukario Lietuvos Respubliką su teisine prasme jos įpėdine tapusia 1990 m. atkurta valstybe. Laikinoji sostinė kaip „smetoninės Lietuvos“ reprezentacija šiuo tarpsniu tapo viena svarbių kolektyvinės atminties vietų. Literatūriniam tarpukario Kauno pasakojimui XX-XXI a. sandūroje neaktuali kaimo ir miesto ar buržuazinės ir socialistinės ideologijų priešprieša. Šiuolaikinį literatūrinį laikinosios sostinės mitą generuoja nepriklausomybės ir sovietų okupacijos opozicija: sparčiai modernėjanti, vakarietiškai orientuota tarpukario Kauno kultūra, kūrybinis laikinosios sostinės menininkų ir intelektualų proveržis priešinamas kultūriniam, intelektualiniam ir dvasiniam totalitarinės sistemos sąstingiui (ryškiausiai matyti Marko Zingerio romane „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“).

Atskleisk savo pačios ryšį su tyrinėtu miestu, tiksliau, jo literatūriniu antrininku. Ar, pati būdama vilnietė, nuvykusi į Kauną jautiesi jaukiai?

Būdingas klausimas, kurio sulaukdavau bičiuliams ar kolegoms sužinojus, kokią temą tyrinėju: „tai tu esi kaunietė?“ arba „o kaip esi susijusi su Kaunu?“ Atsakymas vienareikšmis – neturiu jokių biografinių saitų su šiuo miestu. Nė neplanavau tyrinėti literatūrinio laikinosios sostinės mito; galima sakyti, ne aš pasirinkau Kauną, o jis mane.

Viskas prasidėjo nuo to, kad sumaniau ištirti lietuvių urbanistinės literatūros ištakas. Kada lietuvių literatūroje pasirodo modernusis miestas? Kokiais įvaizdžiais joje skleidžiasi ankstyvosios urbanistinės patirtys? Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus „nukeliavau“ į XX a. pradžią, kai pasirodė ankstyviausi didmiesčio patirtis reflektuojantys lietuvių literatūros tekstai (Jono Biliūno, Juliaus Janonio, Igno Šeiniaus, Kleopo Jurgelionio ir kt.). Tačiau jie buvo sporadiški: šiuo laikotarpiu dar nejusta stiprios urbanizmo įtakos lietuvių kultūrai, nes Lietuvoje stigo didmiesčių, o lietuvių miestietijos procentas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje buvo labai nedidelis.

Trečiajame dešimtmetyje lietuvių literatūros miestėjimą intensyvino individualios, dažnai epizodinės vakarietiškojo urbanizmo patirtys, susijusios su nepriklausomybės metais prasidėjusiomis dažnesnėmis nei iki tol lietuvių literatų kelionėmis ir studijomis užsienio universitetuose. Visgi ankstyvųjų urbanistinių lietuvių literatūros tekstų visuma mano sąmonėje klostėsi į pabirų Vakarų Europos ir Rusijos imperijos miestų inspi­ruotų įspūdžių mozaiką, kurioje sunku buvo įžvelgti bendrumų, galinčių formuoti bent kiek aiškesnę konkretaus miesto prasmių visumą.

Tik XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje į lietuvių literatūrą veržliu srautu įsiveržus Kauno romanams, novelėms, poemoms, pirmą kartą mūsų literatūros istorijoje ėmė ryškėti konkretaus miesto literatūrinio mito kūrimosi procesas. Susidarė apibrėžtas simbolinių šio miesto prasmių laukas, specifinė kaunietiška topika, charakteringi tipažai, bendro siužeto punktyras. Tuomet, atmetusi visus ligtolinius ieškojimus, susitelkiau prie šio mane labai suintrigavusio objekto.

Daugiau nei dvejus metus, praleistus rengiant knygą, jaučiausi savotiškai užvaldyta laikinosios sostinės. Tad dabar jau negalėčiau pasakyti, kad manęs su Kaunu niekas nesieja. Tyrinėdama literatūrinį laikinosios sostinės mitą nejučia tapau kaunofile. Man rūpi šiandienos Kauno urbanistiniai pokyčiai, nervinuosi pamačiusi šaltibarščių spalva perdažytą tarpukario laikų Žaliakalnio vilą, kaskart nusimenu eidama apleista Kauko alėja ar žvelgdama į nykstančią Vizbaro pilaitę. Šiandien Kaunas man tapęs toks pat savas kaip ir gimtasis Vilnius.

Kalbėjosi Aušra Gudavičiūtė