Tomas Dirgėla

Tomas Dirgėla debiutavo 2012-ųjų metų „Filologijos rudenyje“. Nuo tada seku jo publikacijas, džiaugiausi jo pirmąja knyga „O tempora“. Kai viename interviu rašytojas pasakė, jog nuo šiol rašys tik vaikams, prisipažinsiu, sunerimau. Tomą Dirgėlą mačiau kaip išskirtinį autorių tarp kitų jaunų kūrėjų. Dar labiau sunerimau, perskaičiusi jo pasakos „Apie raganą Šiokiątokią“ ištrauką. Šioje buvo matyti didelė Vytauto V. Landsbergio įtaka, bijojau, kad knyga bus akivaizdus sekimas minėtu rašytoju. Gera patirti išankstinių nuostatų griuvimą. Nors knygoje vaikams „Apie raganą Šiokiątokią“ kartais justi ir nesuvaldytas tekstas, ir nereikalingai užtęstas žaidimas žodžiais, jau matyti, kad rašytojas moka sudominti ir pralinksminti vaiką literatūriškai vertingu tekstu.

Williamo Joyce‘o personažas Morisas Lesmuras sako, kad nereikšmingų kūrinių nebūna. Tomo Dirgėlos pasaka reikšminga kaip mėginimas lietuvių vaikų literatūroje įtvirtinti nonsenso poetiką, kaip jauno žmogaus bandymas kurti vaikams, ir mažiau techniniais dalykais – žaismingos, fantaziją aktyvinančios pasakos dovanojimu vaikams.

Galėčiau mėginti apibendrinti, iš ko atsiranda eilėraštis, tačiau kūryba vaikams man vis dar mįslingas dalykas. Todėl klausiu Tomo Dirgėlos, kaip jis susidomėjo vaikų literatūra, kodėl nusprendė rašyti vaikams, kokį vaikų literatūros vertinimą mato savo aplinkoje.

Tomai, ką tik išleidai vaikams skirtą knygą. Papasakok, kaip atsiradai vaikų literatūroje. Juk nuo įsimintino debiuto 2012-ųjų metų „Filologijos rudenyje“ rašei kiek vyresniam skaitytojui.

Bene prieš šešetą metų, kai pirmakursis pargrįžau savaitgaliui į gimtąjį pajūrį, namuose suradau Rimanto Černiausko „Slieko pasaką“ bei savo mažąją pusseserę. Drauge įveikėm knygą, pasiklausėm bardo Jono Baltoko dainos apie R. Černiausko slieką Zigmutį, ir natūraliai džiugi mažos mergaitės reakcija į knygą bei dainą pagavo ir mane, kažko ir pats visai kitaip pažvelgiau į minėtą knygą ir vaikų knygas apskritai. Vėliau šį tą skolindavausi iš mažosios pusseserės lentynos. Bet staiga gimęs ryšys su vaikų literatūra taip pat greitai ir išgaravo...

Po metų kitų atėjo diena, kai fakulteto (Lituanistikos fakulteto mielajame LEU – Dirg. past.) tvarkaraštyje pasirodė užrašas: „Vaikų literatūra (smagių smagiausia paskaita, kokia tik gali nutikti)“. Gal skliaustuose to užrašo ir nebuvo, bet visai galėjo – dėstytojos Loretos Žvironaitės paskaitos lipdyte prilipdė prie vaikiškos lektūros. Bet vėliau visai ne laiku ir ne vietoje iš maišo išlindo yla ir tarė: „Atleisk, drauguži, bet iš mokslinės pusės vaikų literatūroje tau ne šakočiai, o šakės.“ Aš, žinoma, nieko neatsakiau – dar būtų kas išgirdęs mane šnekant su yla!

Tačiau batsiuvio įrankis apie skaitymo šakes užsiminęs nebuvo, tad drąsiai skaičiau vaikams skirtas knygas ir knygeles. Iš jų galvon lindo visokiausi dalykai (jei skaičiau knygas) ir dalykėliai (jei tai būdavo knygelės).

Ir štai sykį lygiai kaip Ericho Kestnerio paklausė jo būsima leidėja, taip ir Vytautas V. Landsbergis manęs pasiteiravo, ar nesu bandęs rašyti vaikams. Rimčiau mėginęs lyg ir nebuvau, tad kodėl gi nepabandžius, pagalvojau. Štai iš to bandymo ir gimė šiokia tokia ragana, pavadinta šiokiu tokiu Šiokiostokios vardu.

Vytautas V. Landsbergis, kaip suprantu, tam tikra prasme buvo tavo mokytojas? Tavo knygoje tęsiama lietuvių vaikų literatūroje jo įtvirtinta nonsenso poetika.

Kas tiesa, tas ne melas – žengiant pirmus žingsnius kažkokių įtakų išvengti sunkoka. O dar sunkiau lyg niekur nieko prasilenkti su Rudnosiuku ar pro vieną ausį įsileidus kokias obuolių pasakas jas tuojau pat išleisti pro kitą. Neišleidau, štai – ir įkvėpė! Sykį su nonsensu susibičiuliavus, ne taip lengva imti ir atsibičiuliauti...

Vytautas palietė mane tiek vaikų literatūroje, tiek ir daug platesniuose aruoduose. Labai tuo džiaugiuosi!

Turi daugiau tokių tvirtų autoritetų? Nebūtinai kalbant apie vaikų literatūrą, bet apskritai apie asmenybės brendimą.

Dar vieno kito būta... Žmona, pavyzdžiui. Tačiau veik iš kiekvieno bičiulio ar pažįstamo yra ko pasimokyti, belieka nepatingėti tuos spindulius sugerti. O paskui bandyti jais šviesti atgal ar kitiems. Tie kiti – dar kitiems. Ir tokia pasaka be galo. Gal autoritetu kaip tik šitaip naudotis ir reikia – gautą patirtį dalijantis su kitais.

Iš savo vaikų literatūros paskaitų pamenu dėstytojo K. Urbos pastabą, jog rašyti vaikams visada yra sąmoningas sprendimas ir svarbi misija. Ar sutiktum su tuo? Ar rašymas vaikams turi savo specifiką?

Kas be ko! Sena tiesa, jog pažintis su knyga prasideda vaikystėje, tad, manau, svarbu, ar tuo metu jaunasis skaitytojas laiką leidžia su bent kiek atsakingai autoriaus kurptu veikalu.

Gal vaikų literatūrą dėl rašymo specifikos reikėtų tarsi atskirti, bet labai atsargiai, taip vos vos. Tačiau – kartu ir palikti prie suaugusiųjų, prie bendrosios literatūros, kad vaikų knygos būtų lygiai taip pat vertinamos, lygiai taip pat skaitomos, kad žodis „vaikų“ būtų tariamas su kaži kokia pagarba.

Galų gale, juk gera vaikiška knyga yra pats tikriausias bendravimo su vaikais vadovas. Mokėsi bendrauti su vaiku, mokėsi ir su bet kuriuo dar ne vaiku.

Kurią knygą rašyti buvo sunkiau – „O tempora“ ar „Apie raganą Šiokiątokią“?

Pirmosios turinyje susivienijo jau anksčiau rašytos bei vienur, kitur ar vientur publikuotos trumposios dramos, tad palinkęs prie stalo pastarąsias rašiau kaip atskirus kūrinėlius. O štai tamstą Šiokiątokią pasaulin vedžiau iš anksto ją dėdamas tarp knygos viršelių.

Gal visgi kiek sunkiau ėjosi su antrąja, tačiau tą „sunkiau“ tarsteliu kuo geriausia prasme – tatai buvo tiesiog smagi patirtis, kurią, viliuosi, dar pavykspajusti ne sykį.

Man regis, knygoje apie Šiokiątokią liko daug to Tomo Dirgėlos, su kuriuo buvo galima susipažinti skaitant „O tempora“. Turiu omeny pasaką, kurioje kalbi apie poeziją, keletą kitų pasakų arba atskirų pastebėjimų. Už vaikams rašančiojo plunksnos šelmiškai šypsosi mūsų, vyresniųjų, poziciją vertinantis ir pakritikuojantis Tomas Dirgėla. Sąmoningai rašei taip, kad skaityti būtų įdomu ne tik vaikui, bet ir tėvams, seneliams, vyresniesiems broliams ar seserims, kurie atveda vaiką į pasakos pasaulį? Kiek apskritai yra tomų dirgėlų? Skaitant interviu su tavimi rodosi, kad turi daug alter ego.

Rašiau taip, kaip tuo metu sekėsi, kažkiek sąmoningai, o kažkiek nelabai (klavišus tik spaudai, o parašęs užmeti žvilgsnį – aha, gal ir visai nieko pastraipą pirštai suspaudaliojo). Matyt, dar patsai neturiu tiek patirties, kad gebėčiau parašyti vien vaikui įdomią knygą, skirtą kuriai vienai amžiaus grupei. Žinoma, visai smagu, kai veikalas skirtas skaitytojams nuo septynerių iki šimto vienuolikos metų (berods šitoks seniausio gyventojo pas mus amžius), tačiau vienam vietose knyga galbūt pasirodys nesuprantama, kitam atvirkščiai – per daug naivi. Universalumas turi ir savų minusų. Bet tenka nugirsti, jog gera vaikiška knyga turi būti įdomi ir suaugusiajam.

Plika akimi matomų tomų dirgėlų iš viso yra lygiai du – nei mažiau, nei daugiau. Apie antrąjį sužinojau veik prieš metus – prieš pusmaratonio startą užsuku prie organizatorių palapinės pasižymėti, jog atvykau, o man tik lepteli: „Kad jūs jau pasižymėjot.“ Netrukus išsiaiškinom, kad pirmiau priėjo mano bendravardis-bendrapavardis, metais kitais vyrėlesnis.

O toliau iš tų dviejų imame vieną – kad ir maniškį. Pastarasis Tomas Dirgėla skaidosi dar į keletą – vieną dieną jam atrodo vienaip, antrą dieną taip, kaip atrodys poryt, o poryt jau atrodo kaip vakar. O gal, jei šitaip nevyktų, nieko tas Dirgėla ir nesukurtų...

Ragana (nors sunku ją vadinti ragana, Šiokiatokia greičiau raganaitė, raganiukė) draugauja su O. Proislerio „Raganiuke“?

Šiokiatokia nesikiša į mano reikalus, tad ir aš iš mandagumo nekišu nosies į josios. Nors kur čia, atrodytų, nedraugaus – abi iš to paties raganiško molio drėbtos!

Tik štai, Proislerio raganiukė gimė iš autoriaus noro parodyti savo dukrai, jog piktų raganų nebūna. O Šiokiatokia gimė norėdama nors kažkaip prisidėti prie savo į Raudonąją pasakų veikėjų knygą įrašytos giminės, kuri pamažu nyksta, išsaugojimo – tad ir bando išgyventi, prisitaikydama prie šių dienų.

Ragana – nykstantis personažas, o pasaka neatrodo nunykęs žanras?

Žinau tiek vaikų, tiek suaugusiųjų, šiais esą visai nepasakiškais laikais nepamirštančių minėto žanro. O ir pats turiu nemažai rinkinių, dažną vakarą iš kurio paskaitinėju ir paskui smagiai sau lukštenu. Su pasakomis bandau supažindinti ir sūnelį – kolei kas, atrodytų, jam įdomu tik dėl intonacijų, tačiau kai nusišypso ar nustemba kaip tik laiku ir vietoje, imu galvoti visai kitaip.

Yra dar ir kitas būdas sužinoti, nyksta pasakos, ar ne: jei aplink daug surūgusių veidų, vis kartojančių, kaip viskas blogai, kaip negerai, kaip žiemą sninga dvi dienas iš eilės – pasakos, matyt, tik renka dulkes kažkur giliai lentynose. O kai veidai aplink švyti, suradę būdą savo košei išsrėbti, duoti patarimą kitam ar jos apskritai neprisivirti, pasakos, galima manyti, gyvos. Kaip tik tų švytinčių aplink lyg ir daugiau.

Vienas poetas, neatmenu pavardės, yra sakęs, jog proza – geriausia tvarka išdėlioti žodžiai, o poezija – geriausi žodžiai geriausia tvarka. Ar kalbant apie žanrus vaikų literatūroje kurį nors išskirtum kaip pranašesnį? Man visgi atrodo, kad pasakų, ar bent tiesaus įvardijimo, jog ši knyga – pasaka, dabar trūksta...

Man pranašiausias iš visų vaikų literatūros (ir ne tik) žanrų – įdomi ir kokybiška knyga. O ar pastaroji bus eiliuota ar prozuota, tai jau antraeiliai dalykėliai.

Nemanai, kad užsiimti vaikų literatūra yra truputėlį nerimta? Pažįstu žmonių, kurie tave skatintų imtis, jų žodžiais tariant – prasmingesnės veiklos nei rašymas, juo labiau – nei pasakų rašymas.

Pasakose esti toks trečias brolis – taip pat nerimtas, kvaileliu šaukiamas. Bet žiū, kas dedasi paskui, kaip dažniausiai tokios pasakos baigiasi! Palaikau pasakos pusę. Tad ir nieko čia blogo, jei kas nors kuriantį vaikams palaikys kokiu trečiuoju broliu.

Dėl dar vienos priežasties gali būti pavadintas balta varna: jauni žmonės retai kuria vaikams. Ar Šiokiatokia nenutolino tavęs nuo rašančių bendraamžių?

Čia išėjo visai įdomiai: atitoldamas nuo rašančių bendraamžių, priartėjau prie skaitančių bendraminčių – vaikų.

Bandau prisiminti tavo amžiaus žmonių, rašančių vaikams. Sąmonėje išnyra tik Urtės Uliūnės pavardė. Atrodo, jauni žmonės nelabai linkę kurti vaikams. Įdomu, kodėl: ar kūryboje vaikams per mažai erdvės saviraiškai, ar per daug atsakomybės, ar yra dar kokių nors priežasčių?

Negaliu kalbėti už visus jaunuosius kūrėjus, gal reikėtų klausti jų.

Nors tų priežasčių gali būti pačių įvairiausių. Pagrindinė, matyt, dėl tos nelemtos etiketės apie vaikų literatūros „nerimtumą“ ne tik skaitymo, bet ir rašymo prasme. O kaip čia dabar atrodysi, nerimtas būdamas...

Dabar patvirtintum viename interviu ištartus žodžius, jog nuo šiol rašysi tik vaikams?

Mielai patvirtinčiau, tikrai! Bet bus matyt, kaip Laima lems su savo mūziškom patarėjom rašytojų kūrybinio likimo klausimais.

Kokių knygų šiuo metu kantriai arba su nekantra lauki?

Būtų labai smagu sulaukti panašių veikalų, kaip kadaise Vinco Aurylos sudarytų lietuvių vaikų poezijos ar prozos antologijų. Naujosios galėtų apimti naujausiąją mūsų vaikų literatūrą.

O ne tik mano, bet, spėju, ir Tamstos bei daugelio kitų svajonė – mūsų vaikų literatūros istorija, parašyta žvelgiant iš šiandienos perspektyvos.

Tad pasakų prisiskaitęs, pasakiškų dalykėlių ir laukiu.

Pabaigai, jei kartais šio pokalbio skaitytojas pasijuto nuviltas Rasos Milerytės klausimų arba Tomo Dirgėlos atsakymų, kviečiu pasidalinti kokiu nors tau patinkančiu vaikišku eilėraščiu ar eilėraščio posmu, nuskaidrinsiančiu nuvilto skaitytojo dieną.

Labai smagiai Gedimino ir Ainiaus Storpirščių atliekama „Vaikų žemė“, raštelėta Justino Marcinkevičiaus. Paskutinė pora eilučių – bene teisybių teisybė.

Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia,
nesvarstydami – kodėl ir kam.
Jeigu šita žemė kam priklauso,
tai pirmiausia, žinoma, vaikams.

Mes gi esam tie, kurie jų laukia,
laukdavo ir lauks visais laikais.
Tik su jais mes esame suaugę,
o vieni mes irgi kaip vaikai.

Kalbino Rasa Milerytė