Šventyklos išvalymas. Mikołaj Haberschrack apie 1460

Morkus pasakoja, kad Jėzus po šio pasveikinimo nuėjo į šventyklą, viską apžiūrėjo ir, kadangi jau buvo vakaras, leidosi į Betaniją, kur tą savaitę gyveno. Kitą dieną Jis vėl pasirodė šventykloje ir ėmė varyti lauk prekiautojus ir pirkėjus: „išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus“ (11, 15).

Jėzus tokį savo poelgį grindžia Izaijo žodžiais, prie kurių priduria Jeremijo žodžius: „Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms! O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“ (Mk 11, 17; plg. Iz 56, 7; Jer 7, 11). Ką jis padarė? Ką norėjo pasakyti?

Egzegetinėje literatūroje ryškios trys didžiosios aiškinimo kryptys, jas glaustai apmąstykime.

Pirmučiausia minėtina tezė, kad prekiautojų išvarymas iš šventyklos nereiškęs kėsinimosi į pačią šventyklą, bet buvęs susijęs su piktnaudžiavimais. Žinoma, prekiautojams užsiimti savo veikla buvo leista žydų valdžios, kuri iš to gaudavo daug pelno. Tad egzistavusios tvarkos požiūriu pinigų keitėjai ir karvelių pardavėjai veikė legaliai; juk ir akivaizdu, kad į šventyklos valiutą keisti įprastines romėnų monetas, kurios dėl imperatoriaus atvaizdo laikytos stabmeldyste, ir siūlyti aukojimui skirtus gyvūnus patogiausia buvo erdviame pagonių prieškiemyje. Tačiau tas šventyklos ir verslo suplakimas neatitiko pagonių prieškiemio šventykloje paskirties.

Jėzus savo poelgiu pasikėsino į šventyklos aristokratijos nustatytą tvarką, tačiau nepažeidė Įstatymo ir Pranašų – priešingai: iš pagrindų supuvusiai, „teise“ virtusiai praktikai Jis priešpriešino pirminę ir tikrąją teisę, Izraelio Dievo teisę. Tik taip galima paaiškinti, kodėl neįsikišo nei šventyklos policija, nei Antonijos pilyje pasirengusi romėnų kohorta. Šventyklos valdžia pasitenkino pasiteiravusi Jėzaus, kokia galia Jis tai darąs.

Šia prasme teisinga pirmiausia Vittorio Messori išsamiai pagrįsta tezė, kad Jėzus, išvarydamas prekiautojus iš šventyklos, elgėsi pagal Įstatymą ir priešinosi piktnaudžiavimui šventykla. Tačiau iš to daryti išvadą, jog Jėzus „iškyla kaip grynas reformuotojas, ginantis žydų šventumo nuostatus“ (taip teigė Eduardas Schweitzeris: cit. pagal Pesch. Markusevangelium II, p. 200), tai nesuprasti vyksmo reikšmės. Jėzus, kaip rodo Jo žodžiai, siekė gilesnių klodų – tiesiog ir dėl to, kad savo poelgiu norėjo įvykdyti Įstatymą ir Pranašus.

Tad prisiartiname prie antrojo, priešingo, aiškinimo – prie vyksmo interpretacijos politinės revoliucijos aspektu. Jau Apšvietos laikotarpiu būta bandymų Jėzų aiškinti kaip politinį maištininką. Tačiau tik dviejų tomų Roberto Eislerio veikale Iesous basileus ou basileusas (Heidelberg, 1926/30), remiantis Naujojo Testamento duomenų visuma, pamėginta nuosekliai parodyti, kad „Jėzus buvo apokaliptinio pobūdžio politinis revoliucionierius, sukėlęs Jeruzalėje maištą, romėnų suimtas ir nuteistas mirti“ (Hengel, War Jesus Revolutionär?, p. 7). Knyga sulaukė milžiniško dėmesio, tačiau ypatingomis ketvirtojo dešimtmečio aplinkybėmis nepadarė ilgalaikio poveikio.

Tik septintajame dešimtmetyje išsirutuliojo dvasinė ir politinė aplinka, kurioje toks požiūris galėjo išskleisti savo ugningąją jėgą. Dabar Jėzaus kaip politinio revoliucionieriaus interpretacijai tariamą mokslinį pagrindą suteikė Samuelis George‘as Frederickas Brandonas veikale Jesus and the Zealots (New York, 1967). Jėzus čia įkeliamas į zelotų sąjūdį, savo bibliniu pagrindu laikiusį kunigą Finehą, Aarono anūką: Finehas ietimi perdūrė vieną su stabmelde susidėjusį izraelitą. „Uolieji“ jį dabar laikė pavyzdžiu, kaip ginti Įstatymą, vienatinio Dievo garbinimą (Sk 25).

Konkrečiai zelotų sąjūdis save kildino iš brolių Makabėjų tėvo Matatijo iniciatyvos: atsikirsdamas į mėginimą visiškai ištirpdyti Izraelį vieningoje helenistinėje kultūroje ir taip atimti iš jo religinę tapatybę, šis išpažino: „Karaliaus įsakams nepaklusime, nuo religijos nei į dešinę, nei į kairę nesuksime“ (1 Mak 2, 22). Šiais žodžiais prasidėjo sukilimas prieš helenistinę diktatūrą. (...)

Banga revoliucijos teologijų, kurios, remdamosi zelotiniu Jėzaus aiškinimu, bandė įteisinti smurtą kaip priemonę geresniam pasauliui – „Karalystei“ statydinti, dabar jau atlėgusi. Prieš mūsų akis nūnai yra drastiškai iškilę žiaurūs religiškai motyvuoto smurto padariniai. Smurtu Dievo Karalystė, žmoniškumo karalystė nestatydinama. Priešingai, tai mėgstamas Antikristo įrankis, kad ir kokio religinio idealizmo tas smurtas būtų įkvėptas. Jis tarnauja ne žmoniškumui, bet nežmoniškumui.

Smurtu Dievo Karalystė, žmoniškumo karalystė nestatydinama. Priešingai, tai mėgstamas Antikristo įrankis. 

Tačiau kaip su Jėzumi? Ar Jis buvo zelotas? Ar prekiautojų išvarymas iš šventyklos buvo politinės revoliucijos pradžia? Kaip matėme pirmoje šio veikalo dalyje, tam iš pagrindų priešinga visa Jėzaus veikla ir žinia – pradedant gundymais dykumoje, krikštu Jordane, Kalno pamokslu ir baigiant palyginimu apie pasaulio teismą (Mt 25) bei atsakymu į Petro išpažinimą.

Ne, smurtinė pervarta, kitų žudymas Dievo vardu jam buvo svetima. Jo „uolumas“ dėl Dievo Karalystės visiškai kitoks. Nežinome, ką tiksliai piligrimai įsivaizdavo per Jėzaus „sodinimą į sostą“ kalbėdami apie „besiartinančią mūsų tėvo Dovydo karalystę“. Tačiau tai, ką pats galvojo ir ko troško, Jėzus labai aiškiai parodė savo veiksmais ir pranašiškais žodžiais, į kurių kontekstą save įkėlė.

Žinoma, asilaitis Dovydo laikais žymėjo jo karalystę; Zacharijas, vadovaudamasis šia tradicija, irgi leidžia naujam taikos karaliui įjoti į Šventąjį Miestą ant asilaičio. Tačiau Zacharijo ir juolab Jėzaus laikais galingųjų galios simboliu jau buvo tapęs žirgas, o asilas virtęs vargšų galviju ir visiškai kitokios karalystės įvaizdžiu. (...)

Zacharijo knygoje Jėzus surado ne tik ant asilaičio atvykstančio taikos karaliaus įvaizdį, bet ir regėjimą apie nužudytą piemenį, išgelbėjantį savo mirtimi, bei perdurtojo, į kurį visi žvelgs, įvaizdį. Dar vienas didžiulis kontekstas, kuriame Jis matė savo veiklą, yra kenčiančio Dievo tarno, pasiaukojamai atiduodančio savo gyvybę už daugelį ir taip atnešančio išganymą, regėjimas (plg. Iz 52, 13–53, 12). Šios vėlyvosios pranašystės yra aiškinamasis raktas, kuriuo Jėzus atveria Senąjį Testamentą; po Velykų, jomis remiantis, Jis pats taps raktu naujaip perskaityti Įstatymą ir Pranašus.

Pereikime dabar prie žodžių, kuriais Jėzus pats aiškina prekiautojų išvarymo iš šventyklos veiksmą. Iš pradžių laikykimės Morkaus evangelijos, su kuria, nepaisant nedidelių variacijų, sutampa Mato ir Luko evangelijos. Morkus mums praneša, kad po išvarymo akto Jėzus „mokė“. Šio „mokymo“ esmė sutraukta į Jėzaus žodžius: „Argi neparašyta: mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms! O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“ (11, 17). Šioje Jėzaus „mokymo“ santraukoje – kaip jau matėme – susiliejo dviejų pranašų pasakymai.

Pirmiausia tai universalistinis pranašo Izaijo regėjimas (56, 7), kuriuo nuvokiama ateitis, kai visos tautos Dievo namuose garbins Viešpatį kaip vienatinį Dievą. Šventyklos struktūroje yra milžiniškas pagonių prieškiemis, kuriame visa vyksta, atvira erdvė, kviečianti visą pasaulį čia melstis vienatiniam Dievui. Jėzaus veiksmais pabrėžiamas šis Izraelio tikėjime gyvavusio lūkesčio vidinis atvirumas. Net jei Jėzus savo veiklą sąmoningai apriboja Izraeliu, Jam visada būdinga universalistinė tendencija taip atverti Izraelį, kad jo Dieve visi galėtų įžvelgti viso pasaulio vieną bendrą Dievą. Į klausimą, ką Jėzus davė žmonijai, pirmojoje dalyje atsakėme – tautoms atnešė Dievą (p. 55). Anot jo paties žodžių, kaip tik toksai yra ir pagrindinis prekiautojų išvarymo iš šventyklos siekis: pašalinti tai, kas trukdo pažinti ir garbinti visų Dievą, taigi atverti erdvę bendram garbinimui.

Ta pačia linkme kreipia nedidelė Jono pateikiama scena apie „Verbų sekmadienį“. (…) Evangelistas praneša, kad tarp piligrimų buvo ir graikų, „atėjusių per šventes Dievo pagarbinti“ (Jn 12, 20). Šie graikai kreipiasi į „Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos“, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ (12, 21). (...) Į graikų piligrimų grupės troškimą susitikti Jėzus atsako pranašyste apie kančią, savo artimą mirtį paaiškindamas kaip „pašlovinimą“ – pašlovinimą, kuris duos gausių vaisių. Ką tai reiškia?

Svarbus ne tos valandos išorinis Jėzaus ir graikų susitikimas. Bus kitas, daug gilesnis susitikimas. Taip, graikai Jį „pamatys“: Jis ateis pas juos per kryžių. Ateis kaip apmiręs kviečio grūdas ir tarp jų subrandins vaisių. Jie pamatys Jo „šlovę“: nukryžiuotame Jėzuje atras tikrąjį Dievą, kurio ieškojo savo mitais ir filosofija. Visuotinumas, apie kurį kalbama Izaijo žodžiais (56, 7), atgręžiamas į kryžiaus šviesą: žvelgdamos į kryžių, tautos pažins vieną Dievą; Sūnuje atpažins Tėvą ir per tai vienatinį Dievą, apsireiškusį degančiame krūme.

Grįžkime prie prekiautojų išvarymo iš šventyklos. Čia universalistinis Izaijo pažadas sujungtas su žodžiais iš Jeremijo knygos (plg. 7, 11): „Jūs pavertėte mano namus plėšikų lindyne.“ Šioje vietoje iš anksto nusakykime esmę: Jeremijas aistringai gina kulto ir gyvenimo Dievo teisume vienybę, kovoja su tikėjimo politizavimu, kai manoma, jog Dievas bet kuriuo atveju turįs apsaugoti savo šventyklą, kad kultas nepražūtų. Tačiau šventyklos, virtusios „plėšikų lindyne“, Dievas nesaugo.

Jėzus aiškiai mano, kad kulto ir verslo mišinys, prieš kurį jis stoja, naujaip atspindi Jeremijo laikų situaciją. Šiuo požiūriu Jo žodžiai ir poelgis yra įspėjimas, kuriame remiantis Jeremiju jau galima išgirsti ir nuorodą į šios šventyklos žlugimą. Tačiau kaip Jeremijas, lygiai taip ir Jėzus nėra šventyklos griovėjas: į tuos ir tai, kas iš tikrųjų griauna šventyklą, abu rodo savo kančia.

Tokį prekiautojų išvarymo iš šventyklos aiškinimą dar labiau išryškina Jėzaus žodžiai, šiame kontekste perteikiami tik Jono, tačiau Mato ir Morkaus evangelijose iškreiptomis formomis pakartojami melagingų liudytojų lūpomis per Jėzaus teismą. Kad tie žodžiai kyla iš Jėzaus, neabejotina, lygiai kaip akivaizdu ir tai, jog jie priklauso prekiautojų išvarymo iš šventyklos kontekstui.

Morkaus evangelijoje melagingas liudytojas teigia girdėjęs Jėzų pareiškiant: „Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo“ (Mk 14, 58). „Liudytojas“, matyt, yra gana arti Jėzaus žodžių, bet klaidingai perteikia esminį momentą: ne Jėzus griauna šventyklą, bet tie, kurie paverčia ją plėšikų lindyne, išstato ją sugriovimui, kaip Jeremijo laikais.

Jono evangelijoje tikrieji Jėzaus žodžiai skamba taip: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu“ (2, 19). Šiais žodžiais Jėzus atsakė į žydų valdžios reikalavimą duoti ženklą, kuriuo Jis įrodytų turįs teisę atlikti tokį aktą kaip prekiautojų išvarymas iš šventyklos. Jo „ženklas“ yra kryžius ir prisikėlimas. Kryžius ir prisikėlimas įrodo Jo teisę atkurti tikrąjį kultą. Jėzus pateisina save savo kančia – Izraeliui ir pasauliui duodamu Jonos ženklu.

Tačiau šiems žodžiams būdinga dar gilesnė prasmė. Jonas pagrįstai sako, kad mokiniai tik po prisikėlimo – Šventosios Dvasios apšviestoje mokinių bendruomenės, Bažnyčios, atmintyje – suvokė visą tų žodžių gelmę.

Jėzaus atmetimas, Jo nukryžiavimas sykiu reiškia šios šventyklos pabaigą. Šventyklos laikas praėjo. Ateina naujas kultas ne žmogaus rankų darbo šventyklos pavidalu. Ši šventykla yra Jo kūnas – Prisikėlusysis, suburiantis ir suvienijantis tautas savo Kūno ir Kraujo sakramente. Jis pats yra naujoji žmonijos šventykla. Jėzaus nukryžiavimas sykiu yra senosios šventyklos nugriovimas. Jo prisikėlimas duoda pradžią naujam Dievo garbinimo būdui – garbinimui ne ant to ar ano kalno, bet „dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 23).

Jėzaus nukryžiavimas sykiu yra senosios šventyklos nugriovimas.


Tad ką pasakyti apie Jėzaus zelos? Jonas – kaip tik prekiautojų išvarymo iš šventyklos kontekste – dovanojo mums brangius žodžius, kuriais tiksliai ir nuodugniai atsakoma į šį klausimą. Jis mums sako, kad mokiniai, Jėzui varant prekiautojus iš šventyklos, prisiminė, jog parašyta: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane“ (2, 17). Tai žodžiai iš didžiosios, 69-osios, psalmės apie kančią. Maldininką gyvenimas pagal Dievo žodį įstumia į atskirtį, tampa šaltiniu skausmo, kurį kelia jį apgulę jo nekenčiantys žmonės: „Gelbėk mane, Dieve, nes vandenys kaklą man siekia... Juk dėl tavęs kentėjau užgaulę... Juk uolumas tavo Namams lyg ugnis manyje liepsnoja...“ (Ps 69, 2.8.10).

Mokinių atmintis kenčiančiame teisiajame įžvelgė Jėzų: uolumas dėl Dievo namų veda Jį į kančią, ant kryžiaus. Tai esminė pervarta, Jėzaus suteikta uolumo – zelos – temai. Uolumą, troškusį tarnauti Dievui smurtu, Jis perkeitė į kryžiaus uolumą, taip galutinai įtvirtindamas tikrojo uolumo – save dovanojančios meilės uolumo – matą. Į tokį uolumą privalu orientuotis krikščioniui; šitai yra autentiškas atsakymas į klausimą dėl Jėzaus „zelotizmo“.

Tokį aiškinimą dar kartą patvirtina du nedideli epizodai, kuriais Matas užbaigia pasakojimą apie prekiautojų išvarymą iš šventyklos.

„Šventykloje susirinko prie jo aklų ir raišų, ir jis išgydė juos“ (21, 14). Prekybai galvijais ir pinigų verslui Jėzus priešpriešina savo gydantį gerumą. Tai tikrasis šventyklos išvalymas. Jėzus ateina ne kaip griovėjas, ateina ne su maištininko kalaviju. Jis ateina su gydymo dovana. Atsigręžia į tuos, kurie dėl savo silpnumo yra nustumti į gyvenimo ir visuomenės pakraštį. Jis parodo Dievą kaip mylintį, o Jo galią kaip meilės galią.

Prie visa to tada dera ir tai, kad vaikai pakartoja „Osana“ šūksnį, kurį atmeta didieji (Mt 21, 15). Iš „mažutėlių“ Jis visada sulauks gyriaus (plg. Ps 8, 3) – iš tų, kurie gali regėti tyra bei neužsklęsta širdimi ir yra atviri jo gerumui.

Taip šiuose dviejuose nedideliuose įvykiuose jau rodosi nauja šventykla, kurios pastatydinti Jis atėjo.