Rašytoja Colleen McCullough

Vienas paskutinių australų rašytojos Colleen McCullough (1937–2015) interviu, duotas „The Courier-Mail“ kultūros žurnalistui.

Radau ją dūmuose paskendusiame kambaryje tyliai sėdinčią tarp paparčių. Tačiau kad patektum į šį kambarį, reikia nuskristi 1476 km nuo Brisbano (arba 14 330 km nuo Niujorko, arba 17 323 nuo Londono) iki mažyčio taškelio Ramiajame vandenyne, vadinamo Norfolko sala.

Artėdamas prie salos – uolingos, stulbinančios savo sodria žaluma ir turistams skirtose brošiūrose vadinamos smaragdu okeano mėlyje – pamažu atpažįstu garsiąsias Norfolko pušis – tūkstančius jų, primenančių gigantiškas iš dangaus paleistas strėles su plunksniškomis užkarpomis.

Nusileidus viename iš dviejų salos pakilimo-nusileidimo takų, reikia pereiti mažytį oro uosto terminalą iki automobilių stovėjimo aikštelės aptrupėjusiu asfaltu. Ten greičiausiai susipažinsite su viešbučio ar namelio, kuriame apsistosite, savininku, pavyzdžiui, Ma Christian – garsiojo „Bounty“ maištininko Fletcherio Christiano proproproanūke. Vis dėlto Norfolko salos gyventojai labiausiai didžiuojasi ne savo istorija, o tuo, kad, kaip teigiama, kvėpuoja švariausiu oru pasaulyje – švaresnį galima rasti tik Antarktidoje.

Išvažiavęs iš Ma svečių namų ir įveikęs vingiuotų keliukų rezginį, piečiau oro uosto takų išvystu Naujosios fermos kelią. Kiek pavažiavęs juo, pro atvirus vartus įsuku į šalutinį keliuką milžiniškų rauvolfijų paunksmėje – arkomis kildamos aukštyn jos suformuoja savotišką tunelį – beje, keliantį ne itin malonius jausmus. Kuo ne Washingtono Irvingo „Legenda apie Snaudžiantį slėnį“? „...šis nuošalus slėnis nuo seno buvo žinomas Snaudžiančio slėnio vardu... Svajingas snaudulys, rodės, pakibo virš šio krašto ir persismelkė į jo atmosferą.“

Pro medžius šmėkščioja pastatų kontūrai ir balti kolonijinio stiliaus žibintai, kol galiausiai išvystu alėją, vedančią į baltą namą su dviejų aukštų bokštu. Atvėręs duris, pro erdvų marmuru išklotą fojė patenku į paparčiais nustatytą kambarį. Ten, po nulinkusiais paparčių lapais, sėdi ji, įsisupusi į žalią šalį ir gaubiama dūmų debesies, – mažesnė, nei įsivaizdavau prisimindamas matytas fotografijas ir televizijas laidas. Ant staliuko matyti knyga, akmeninis rašiklių stovas ir vazelė su dantų krapštukais.

Colleen McCullough – populiariausia ir daugiausiai uždirbanti Australijos rašytoja. 1977 m. pasirodę legendiniai „Erškėčių paukščiai“ pavertė ją viena garsiausių amžiaus rašytojų ir uždirbo jai milijonus. Dabar Colleen – 76-eri, bet jos juokas toks pat galingas ir nuoširdus kaip kadaise – rodos, pūstelėjus stipresniam vėjui, nuskardentų per visą salą iki pat Kingstono... Colė jau daugiau kaip 30 metų gyvena Norfolko saloje, bet dabar jos kūnas ją išduoda – trapūs kaulai, stuburo problemos ir nusilpusios akys įkalino ją namie, viename atokiausių planetos kampelių.

Tačiau žvilgsnis nenumaldomai krypsta į jos veidą – kaip būna akis į akį susidūrus su garsenybe, kurią visas pasaulis jaučiasi pažįstąs jau ne vieną dešimtmetį. Linksmas būdas, humoro jausmas, neeilinis protas, gebėjimas pasijuokti iš savęs ir absurdiškų gyvenimo išdaigų jos veide paliko neišdildomą pėdsaką. Bėgant metams, išmintis ir žinios nugalėjo žavesį ir iškilo į pirmą planą, suteikdamos skausmo paženklintam veidui didybės ir taurumo.

Pasveikinęs ją ir išsitraukęs naujausią rašytojos romaną „Saldžiai kartu“, išgirstu homerišką Colės juoką: „Ar galite patikėti, man 76-eri ir aš tai parašiau!“

Colleen McCullough gyvenimą galima būtų padalyti jį dvi dalis: iki žemės drebėjimui prilygstančio „Erškėčių paukščių“ pasirodymo ir po. Tai buvo antroji rašytojos knyga po teigiamų atsiliepimų sulaukusio „Timo“ (1974). Kai Colleen pasiekė žinia apie „Erškėčių paukščių“ sėkmę, ji Londone laukė atsakymo dėl slaugės darbo Šventojo Bartolomėjaus ligoninėje. Paaiškėjo, kad „Erškėčių paukščių“ leidimo minkštais viršeliais teisės JAV buvo parduotos už rekordinę sumą – už 1,9 milijono dolerių. Tuo metu rašytojai buvo 39-eri.

Buvo parduota 3 milijonai knygos egzempliorių kietais viršeliais ir daugiau kaip 30 milijonų minkštais. 1983 m. pagal šį romaną pastatytas mini serialas tapo antru žiūrimiausiu serialu JAV istorijoje po „Roots“. McCullough nuotrauka papuošė žurnalo „Time“ viršelį.

„Tikėjausi, kad pavyks parduoti 10 tūkstančių romano egzempliorių. Parašiusi „Timą“ uždirbau 50 tūkstančių dolerių. Tada tai buvo dideli pinigai. Jie pakeitė mano gyvenimą ir suteikė galimybę mėgautis komfortu. Juk aš buvau vieniša ir neturėjau pinigų. Gyvenau iš to, ką užsidirbdavau. Kadangi „Erškėčių paukščiai“ buvo triskart storesnis romanas už „Timą“, paskaičiavau, kad šįkart galiu uždirbti apie 150 tūkstančių. Jeigu mano lūkesčiai būtų išsipildę, būčiau buvusi visiškai laiminga.“

Ko gero, sagos gerbėjai nė nenutuokia, kad kai kurios siužetinės linijos pasiskolintos iš jos motinos Laurie gyvenimo – iš dalies jos istorija rašytoją įkvėpė sukurti Megę Klieri – „Erškėčių paukščių“ heroję. Kone tris kartas apimančios sagos veiksmas vyksta Drohedoje, milžiniškame avininkystės ūkyje, kur viskas pasikeičia atvykus per daug humaniškam kunigui Ralfui de Brikasarui.

„Erškėčių paukščiuose“ yra ir Colleen McCullough vaikystės atspindžių. Jos vaikystė buvo pasibaisėtina – mergaitė prisikentėjo nuo piktavalių, emociškai nesubrendusių tėvų, kurie niekada nemylėjo savo vaikų ir jais nesirūpino. Jų supratimas apie vaikų auklėjimą šiais laikais būtų kvalifikuojamas kaip smurtas.

Colleen McCullough gimė Velingtone, vakarinėje Naujojo Pietų Velso dalyje, bet visą vaikystę praleido keliaudama iš vienos vietos į kitą paskui tėvus, nesugebančius niekur įleisti šaknų. Šeima buvo priversta keltis ten, kur Colleen tėvas rasdavo darbo – jis versdavosi atsitiktiniais darbais: pjaudavo cukranendres, dirbdavo fermose ir t.t. Blogiausia, kad tėvai be perstojo riedavosi ir mušdavosi. Pasak Colleen, galiausiai kovą laimėjo jos motina – ji išgyveno ilgiau už tėvą...

Pasak šeimos istorijų, mažoji Colleen nesišypsojo iki ketverių metų. „Neįtikėtina, kiek žmonių turi siaubingas motinas. Maniškė buvo tikra pabaisa. Abu tėvai buvo labai griežti – tiesiog bejausmiai. Esu dviejų bejausmių žmonių vaisius. Turėjau mokytis išgyventi. Niekada nejutau tėvų meilės – meilės mūsų šeimoje tiesiog nebuvo. O juk vaikai apie gyvenimą sprendžia iš to, ką mato, taigi, man nė į galvą neateidavo mintis, kad tėvai turėtų mylėti savo vaikus. Gimiau apdovanota neblėstančiu optimizmu ir gyvenimo džiaugsmu. Kas žino, galbūt tai logiška matematinės lygties išdava? Kai krūvon sueina du nepajudinami minusai, gauname vieną didelį pliusą!“

Colleen kaip įmanydama globojo jautrųjį Carlą – 14 mėnesių jaunesnį brolį – ir saugojo jį nuo šeimos barnių. Jiedu augo kaip tikri dvyniai. „Carlas buvo tylesnis ir dvasingesnis nei aš. Jis tikrai tikėjo Dievą ir norėjo tapti kunigu, bet motina nebūtų leidusi. Jis buvo šviesiaplaukis, mėlynakis, tobulo profilio vyras. Gražus fiziškai ir nepaprastai protingas. Dar jis buvo tikras atletas. Bet mano tėvas jį laikė ištižėliu, iki šiol nesuprantu kodėl...“

Colleen buvo talentinga ir mėgstama tiek mokytojų, tiek vaikų – nesvarbu, kokioje mokykloje atsidurdavo. Paauglystėje ji prirašė šimtus istorijų, bet paskui išryškėjo jos gabumai mokslui. Colleen norėjo tapti gydytoja, bet negalėjo rinktis šios profesijos dėl itin jautrios odos ir alergijos dezinfekciniam muilui. „Kaip paaiškėjo, aš tiesiog negalėjau plautis rankų...“

Tada Colleen pasirinko neurologijos studijas, paskui dirbo Londone ir Sidnėjuje. 1965 m. Kretoje gelbėdamas dvi turistes nuskendo jos brolis Carlas. Nelaimė įvyko Graikijoje, bet Jimas McCullough atsisakė mokėti už sūnaus kūno pargabenimą į Australiją. Colleen iki šiol gedi Carlo ir įamžino šią tragediją „Erškėčių paukščiuose“ – Megės Klieri sūnus Denas taip pat žūsta gelbėdamas skęstančius žmones Graikijoje.

Vis dar neatsipeikėjusi po brolio mirties Colleen priėmė pasiūlymą dirbti Jeilio universitete Niu Heivene, Konektikuto valstijoje. Ten, stebėdama, kaip už lango sninga, ji sėdo rašyti epo apie Australijos godas – potvynius, gaisrus, nepriteklius ir... muses – vildamasi, kad tokiu būdu pavyks papildyti savo pajamas.

„Juk neprieštarausite, jei užsirūkysiu?“ – sukrizena Colleen ir prisidega dar vieną cigaretę. Ji prisimena, kaip išgarsėjo. Tuo metu ji buvo gerbiama neuromokslininkė. Jai patiko gyventi Niu Heivene, patiko tenykštis intelektualinis klimatas. Colleen McCullough visada reikėjo iššūkių ir Niu Heivene jų netrūko. Bet staiga viskas pasikeitė it trenkus žaibui.

„Visiems parūpo: ar aš ne per daug turtinga gyventi savo galva, ar netapsiu lengvu grobiu. Iki šiol negaliu atsistebėti, kaip pasikeitė mano senieji draugai. Aš nepasikeičiau, pasikeitė jie. Staiga mano pinigai tapo jų rūpesčiu. Tai buvo keista. Tas rūpestis dėl mano pinigų ir apskritai knygos sėkmė tarsi pamainė mano leidėją ir draugus. Bet ne mane. Kai turi tokius tėvus, gali ištverti viską. Tai nesunku. Pridėjusi ranką prie širdies galiu pasakyti, kad esu turbūt vienintelis žmogus, kurio nepakeitė „Erškėčių paukščiai“.

Po dvejus metus trukusios reklaminės kampanijos C. McCullough reikėjo vietos, kur galėtų pasislėpti nuo ją užgriuvusios šlovės. Ji pajuto, kad norėtų būti arčiau Australijos ir savo giminaičių, net ir motinos. „Ir vis dėlto jaučiau, kad negalėsiu gyventi su ja Australijoje. Tiesiog negalėsiu.“

Tuomet jai buvo pasiūlyta alternatyva – Norfolko sala, kur galėtų ramiai gyventi ir kur būtų paisoma jos privatumo. Ji žinojo, kad saloje tėra du tūkstančiai gyventojų, ten net durų niekas nerakina. Pasirodė, kad Norfolkas – tikras mokesčių rojus. Tiesa, jos gyventojai pasakytų, kad uoste iškraunamų prekių kaina savaime yra pakankamas mokestis. (Colleen McCullough iki šiol moka didelius mokesčius už pajamas, gaunamas iš JAV.) Ji atvyko į salą 1980 m., nė neapžiūrėjusi perkamos nuosavybės, ir liko visam laikui. „Gyvenau viena nuo 18 metų. Neplanavau tekėti, taigi, rūmai man buvo nereikalingi. Gal todėl man taip patiko tas mažas Naujosios Anglijos stiliaus namukas, apkaltas dailylentėmis.“

Colleen išgarsėjus, jos motina Laurie kiek pavėluotai ėmė skirti dukrai dėmesį. „Staiga ji tapo pasaulio karaliene. Mano motina maudėsi šlovėje taip, kaip man nė nebūtų šovę į galvą. O taip, ji tikrai mėgavosi tuo. Nė nenumaniau apie tai... Spėju, vaikas niekada nesusimąsto apie tai, kad tėvai gali turėti svajonių. Mano šlovė ir pinigai suteikė jai galimybę gyventi taip, kaip ji svajojo.  Baisiausia, kad tam ji jau buvo per sena – tai buvo didžiausia jos tragedija...“

Colleen McCullough dažnai kviesdavo motiną į knygų pristatymus ir banketus Australijoje. „Ji žemindavo mane netgi tada. Tyčia apsirengdavo nudrengtais skarmalais, užsikabindavo seną aplamdytą plastikinę rankinę ir ateidavo į mano garbei surengtus priėmimus. Tada atsistodavo kur nors kampe ir kaskart, kai pro šalį eidavo kokia miela ponia, prisistatydavo: „Aš – Colleen McCullough motina!“

O tada, 1984-aisiais, vėl trenkė žaibas. Vieną gražią dieną Norfolko gyventojas Ricas Robinsonas – aukštas vyras didelėmis rankomis, taip pat turintis „Bounty“ maištininkų kraujo – tapydamas C. McCullough namą išgirdo jos užkrečiamą juoką...

Tais pačiais metais jiedu susituokė. Colleen surado vienintelį vyrą, už kurio norėjo ištekėti. Ir tai nutiko pačiame pasaulio pakrašty – miniatiūrinėje Norfolko salytėje. „Neįtikėtina, ar ne?“ – purto galvą Colleen McCullough...

Paparčių oranžerijoje temsta. Lauke įsisiautėja smarkus vėjas. Klausant jo ūžavimo, apima jausmas, kad kažkur visai šalia riaumoja reaktyvinio lėktuvo variklis. Prie invalido vėžimėlio prirakinta McCullough akivaizdžiai mėgaujasi audra: „Dievinu vėją...“

Pasirodžius naujausiai Colleen McCullough knygai „Saldžiai kartu“ – istorinei sagai apie Australiją ir nesutramdomas Latimerių seseris – rašytoja įniko skaityti „Antonijų ir Kleopatrą“ – paskutinę savo septynių tomų ciklo apie Romą dalį.

„Skaitau savo knygą... Kodėl? Nes man nuobodu. Be to, norėjau paskaityti gerą knygą,“ – sukikena rašytoja.

Šis monumentalus ciklas buvo pripažintas visame pasaulyje, Senovės Romos specialistai šlovino rašytojos kruopštumą ir tikslumą, nuo jų neatsiliko ir pasaulio galingieji – įskaitant buvusį Australijos užsienio reikalų ministrą Bobą Carrą ir JAV politiką, istoriką bei rašytoją Newtą Gingrichą. Būtent šiuo savo kūriniu Colleen McCullough labiausiai didžiuojasi.

„Niekas iki tol nebuvo parašęs rimto romano apie Cezarį. Po teisybei, niekas net nebuvo parašęs rimtos knygos apie romėnus. Netrukus ir aš supratau kodėl – baugino vien mintis apie tai, kokių teks imtis tyrimų...“

Knygos apie Romą jai dovanojo šį tą nauja – jos gerbėjų būrį papildė milijonai vyrų. 2000-aisiais už savo septynių dalių Romos epą ji buvo apdovanota prestižine „Scanno“ premija. Jos laureatais yra tapę tokie rašytojai kaip Mario Vargas Llosa, Saulas Bellow, Johnas Updikeʼas, José Saramago, Goreʼas Vidalis ir t. t.

Latimerių dvynės į jos mintis ėmė belstis 2012-aisiais – ir niekaip nenorėjo pasitraukti. Pasak Colleen McCullough, „Saldžiai kartu“ ji rašė norėdama nuvyti nuobodulį ir pasidaryti sau pramogą. Pasakojimo apie Edą, Greisę, Hederą ir Kitę – keturias žavingas, intriguojančias, užsispyrusias, tiesmukas, protingas ir kartu pažeidžiamas seseris – veiksmas vyksta 3-ajame XX a. dešimtmetyje išgalvotame Korundos miestelyje. Puslapis po puslapio skaitytojui prieš akis veriasi stipri seserų draugystė, jų išdaigos, meilės romanai, darbas ir svajonės šalyje, atsidūrusioje ties ekonominės krizės bedugne.

Rašydama romaną „Saldžiai kartu“ C. McCullough pasitelkė visas savo kaip rašytojos stiprybes – skaitytojo laukia meistriškai sukurti personažų charakteriai, daugybė greitai besiplėtojančių siužetinių linijų, šiltas, žodingas pasakojimas, aštrūs ir kartais nevaldomą juoką keliantys dialogai. Jos knyga – tai savotiška meditacija apie meilę, mūsų priimamus sprendimus ir jų pasekmes. Ko gero, Colleen McCullough agentė Georginos Capel buvo teisi: „Colleen supranta, kas yra meilė, ką reiškia mylėti ir būti mylimam, ir ji gali tai perteikti geriau nei kuris kitas man žinomas autorius. Būtent čia slypi jos sėkmės paslaptis. Jos siela – nepaprasta, tokią turėtų turėti visi neblėstančią šlovę pelnę rašytojai.

Leidyklos „Harper Collins“ atstovybės Sidnėjuje direktorė Shona Martin sako vos neiškritusi iš lovos, kai sužinojo, jog Colleen parašė didžiulę istorinę sagą apie Australiją ir keturias seseris. „Negalėjau tuo patikėti. O paskui perskaičiau rankraštį ir tiesiog įsimylėjau šią istoriją. Colleen yra tarsi švyturys, rodantis mums, ko gali pasiekti australų rašytojai pasaulyje, ir metams bėgant jos meistriškumas tik didėja.“

Skaitant „Saldžiai kartu“ neapleidžia keistas jaukumo pojūtis – rodos, Colleen McCullough grįžo namo. „Šis romanas gimė netikėtai, tarsi būtų atkeliavęs iš nebūties. Galbūt, kai tau 76-eri, gyvenimas toks ir yra. Taip atrodo, nes kitą dieną tavęs jau gali nebebūti,“ – sako McCullough.

Ji sako norėjusi parašyti apie provincijos ligoninę, slauges, draugystę, seserų meilę ir, žinoma, apie vyrus – meilužius ir sutuoktinius, kurie įsisuka į seserų orbitą. Yra vos keletas rašytojų, prilygstančių jai humoro jausmu ir gebėjimu taikliai perteikti pasipūtusių vyrų tuštybę bei egoizmą.

„Manęs neapleido mintis, kad turiu parašyti dar vieną knygą,“ – sako McCullough, užsitraukdama cigaretę ir išpūsdama dūmus tiesiai į paparčių tankmę. „Tiesa, neįsivaizdavau, apie ką ji turėtų būti. Taip man laužant galvą, iš pasąmonės gelmių iškilo idėja: „O ką, jei parašyčiau knygą apie dvi poras dvynių?“ Suprantate, po „Erškėčių paukščių“ sėkmės ilgą laiką – kokius dvidešimt, ne, trisdešimt metų – buvau spaudžiama rašyti knygą apie moteris. O aš nenorėjau rašyti „Erškėčių paukščių“ tęsinio. Knyga taip sukonstruota, kad jokių „Erškėčių paukščių vaikų“ ir negalėjo būti. Tikrai.“

„Erškėčių paukščiai“ – kūrinys, kuris ją sukūrė. Pirmuosius jo rankraščius Colleen iki šiol saugo milžiniškoje pašiūrėje, kurią vadina Šunų rūmais (šuns būda šio statinio niekaip nepavadinsi – per didelis). Bet per 36-erius metus ji nė karto nepavartė puslapių, pelniusių jai pasaulinę šlovę – nė nežvilgtelėjo į juos. „Negaliu. Bet kurią kitą savo knygą – taip, tik ne „Erškėčių paukščius“.“

Kodėl?

„Geras klausimas. Matyt, tiesiog nenoriu.“

Kaip paaiškėja, C. McCullough namo bokšte įrengtas liftas. Tai vienintelis liftas visoje saloje. Jis užkelia rašytoją tiesiai į jos studiją – ankštą kambarėlį, dekoruotą alyvinės spalvos apmušalais. Didžiąją jo dalį užima trijų dalių stalas, prie kurio ji darbuojasi it kapitonas ant gigantiško okeaninio tanklaivio tiltelio. Rašytoja gali judėti su specialia vaikštyne, bet pirmenybę ji teikia invalido vežimėliui – taip jai mažiau skauda.

C. McCullough vis dar dirba su senutėle elektrine IBM rašomąja mašinėle – tokia griozdiška ir kampuota, kad, rodos, jau seniai turėjo atsidurti technologijų muziejuje. Užtat ji naudoja itin kokybišką kreminį popierių, itin malonų liesti. „Esu popieriaus snobė...“ – pripažįsta rašytoja. Ant mašinėlės, tarsi saugodama klaviatūrą, supasi mažytė romėnų kareivio figūrėlė.

„Nebeturiu jėgų. Bjauru būti 76-erių – tai tiesiog siaubinga. Pastaraisiais metais turėjau rimtų problemų su sveikata – per priešpaskutines Kalėdas ir per praėjusias Kalėdas mane ištiko kamieninis insultas – t. y. kraujas išsiliejo ne smegenų žievėje ar požievyje, o smegenų kamiene. Dovanų gavau tremorą ir dar keletą nemalonių dalykėlių – pavyzdžiui, man dabar sunku rašyti ranka.

Tas kelias valandas, kurias praleidome šnekučiuodamiesi, ji vis apmaudžiai pliaukštelėdavo sau per kaktą, bandydama prisiminti vardus bei datas, keiksnodama savo atmintį: „Nagi, Cole...“ Skausmas jau seniai tapo jos nuolatiniu kompanionu. „Taip, kūnas mane išduoda. Stengiuosi to neparodyti Ricui – aš ne iš tų žmonių, kurie skundžiasi. Bet jis iš tų, kurie girdi aimanas...“

Vis dėlto ji nebijo mirties. „Nenoriu mirti rytoj, bet ta diena vis tiek ateis, ir aš mirsiu,“ – dalykiškai, tarsi konstatuodama faktą, sako rašytoja. „Netikiu, kad egzistuoja gyvenimas po mirties. Aš, kaip ir Cezaris tikiu, kad tai amžinas miegas. Kitų logiškų variantų tiesiog nėra. O bijoti amžino miego nėra prasmės – vis tiek tada jau nieko nejausi.

Colleen galvoje jau sukasi idėjos naujam detektyvui apie kapitoną Karmainą Delmoniką. O kas po to? „Nepuoselėju didelių planų, nes nėra nieko labiau erzinančio, nei ištiesti kojas vos įpusėjus knygą. Turiu tą padaryti tarp knygų,“ – griausmingai nusijuokia.

Netrukus tenka atsisveikinti su Collen McCullough – reikia skubėti į oro uostą, kad spėčiau į lėktuvą, mat iš šio žavingo gamtos kampelio tėra vos du skrydžiai per savaitę į Brisbaną... Oro uoste, išvykimo salėje, pastebiu vidutinio amžiaus moterį, skaitančią Colleen McCullough romaną „Morgano kelias“.  Gerbėjai... Taip, jie iki šiol atvyksta į Norfolko salą, tikėdamiesi pasišnekėti su moterimi, kuri parašė „Erškėčių paukščius“. Jie zuja pirmyn atgal Naujosios fermos keliu ieškodami rauvolfijų alėjos.

Lėktuvui kylant virš besikryžiuojančių takų, pagalvoju apie Colę – juk ji visiškai šalia, savo baltutėliame name: galbūt sėdi bokšte, savo karališko purpuro studijoje, ir skaudamais pirštais tarškina mašinėlės klavišus stebima mažojo romėnų centuriono.

Bet iš tikrųjų ji visai ne Norfolko saloje – galbūt šią akimirką ji stovi priešais Koliziejų arba klampoja per sniegą Konektikute, bandydama išsiaiškinti, kas 7-ojo dešimtmečio pabaigoje įvykdė žmogžudystę, pasitelkdamas nuodingus žuvies fugu išskiriamus toksinus. O gal ji kažkur Naujajame Pietų Velse, apimtame Didžiosios depresijos, pasipuošusi žavia varpo formos skrybėlaite skuba į pasimatymą su nauju gerbėju ir spėlioja, ką apie tai pasakytų jos seserys...

 Parengė Jūratė Dzermeikaitė