Tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai" nr. 1.

Lietuvoje kartkartėmis vis atsinaujina diskusija apie tradicinę šeimą. Tikima, kad ji galėtų būti pagrindu visuomenei atsinaujinti, o valstybei – tvirtėti. Būtent į tai, kas vadinama tradicine šeima, žiūrima kaip į vietą, kurioje išsaugomos bei iš kartos į kartą perduodamos vertybės, į kurią remdamasis žmogus lieka tvirtas ir stabilus, nepaisant negandų.

Tačiau Lietuvoje vaikai – vieni nelaimingiausių pasaulyje, daug vaikų ir suaugusiųjų savižudybių. Be to, „iš lietuvių atiminėjami vaikai“ Norvegijoje, gal ir kitose šalyse. Tai taip pat galima vertinti kaip tam tikrą šeimos broką. O galbūt taip yra vien todėl, kad Lietuvoje nepakankamai sukurta tradicinių šeimų, o daugelis yra kitokios.

Labai sunku aptikti apibrėžimus, kas Lietuvoje šiuo metu laikoma tradicine šeima. Daugiausia iki šiol vykusių diskusijų liečia abiejų lyčių atstovų partnerystę (bažnytiškai ir civiliškai neregistruotą santuoką) arba vienos lyties atstovų partnerystę, kuri net drąsiausiose diskusijose nepretenduoja į „tradicinės“ apibrėžimą. Tačiau kokią naują kokybę suteikia bažnyčioje sudaryta santuoka? Juo labiau jei tuokiasi žmonės, kuriems svarbi „tradicija“ ir, žinoma, ceremonijos grožis. Neabejotina, Dievo keliai nežinomi, tačiau be žmonių pastangų jis tegalėtų mažai ką nuveikti.

Tradicinė šeima dažniausiai ir suprantama kaip tėvų pasišventimas, tam tikras aukojimasis, atsisakant individualių malonumų. Socialiniuose tinkluose bendruomenė „Už tradicinę šeimą“ jos modelį įvardija taip: „Vyro ir moters santuokos įsipareigojimu sukuriama šeima yra būtina sąlyga valstybės egzistencijai ir vaikų ugdymui, todėl negali būti devalvuota hedonizmui“. Nesunku pastebėti, kad čia apibrėžimas labai pragmatiškas. Šeima svarbi valstybei, kaip galima spręsti, pirmiausia dėl vaikų ugdymo.

Panaši pragmatinė šeimos samprata įtvirtinta ir Konstitucijoje. Šeima čia nusakoma kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, apibrėžiamos tėvų ir vaikų pareigos: „Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga – auk­lėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“. Nors Konstitucijos apibrėžimas yra tradiciškiausias, jis teapibrėžia tam tikrą turto ir asmens apsaugą. Beje, į akis krenta stoka simetrijos tarp tėvų ir vaikų: vaikams nenumatomos teisės, o tėvams – pareiga gerbti vaikus.

Toks dalykas – neatsitiktinis. Jei trumpai pagalvotume, kokį šeimos modelį Lietuvoje galima pateikti kaip „tradicinį“, atrastume, kad tai kažkas tarp to, ką aprašė Žemaitė ir kas įsivaizduojama kaip moderni smetoninė šeima. Joje esama hierarchijos ir vaid­menų pasidalijimo. Žemaitės „Marčioje“ Katrė patyrė įvairiausių negandų, o galiausiai mirė, nes nesilaikė tradicinio šeimos modelio. Toje šeimoje jis pirmiausia buvo suprantamas hierarchiškai, kaip jaunesnės marčios paklusimas anytai ir jos nustatytai tvarkai. Šeima, kad ir koks piktas jos paveikslas pateiktas, šiuo atveju yra tradicijų perteikimo vieta.

Greta esama ir „tautinės“ šeimos įvaizdžio, kuri ne vien perteikia tradicines vertybes, tačiau ir ugdo vaikus šalies patriotais ir gerais piliečiais, į kuriuos ateityje galės remtis valstybė. Susipratusi šeima tampa besikuriančios tautinės valstybės atrama ir jos progreso varikliu. Tokioje šeimoje reikia daug laiko skirti vaikų ugdymui, kuo užsiima moterys, tam ir skirdamos visą laiką. Be to, tos, kurioms vyrų uždarbis garantuoja gerą pragyvenimą, laiko skiria ir visuomenės ugdymui. Lietuviškame galvojime tradicinės šeimos sąsajos su tautiškumu ir pat­riotiškumu yra labai glaudžios. Todėl neatsitiktinai ir Konstitucijoje pabrėžiama pareiga šeimai vaikus ugdyti ne vien dorais žmonėmis, bet ir ištikimais piliečiais. Neabejotina, kad tam tikras tradicinės šeimos sudievinimas Lietuvoje susijęs būtent su jos kaip tautos ląstelės supratimu. Juo tvirtesnės šeimos, juo tarsi tvirtesnė ir pati tauta, ji pasirengusi visoms negandoms ir pavojams, tai yra tam laikui, kai galbūt (neduokdie) vėl neliks valstybės. Todėl neturėtų stebinti ir Vytauto Landsbergio labai dažnas raginimas saugoti šeimas ar replika „Dėl Dievo, nesiskirkite“ atsakant į klausimą, ko palinkėtų Lietuvai ir lietuviams.

Lietuviškos šeimos tradiciškumo sąsajos su tautiškumu paaiškina ir labai aštrų nusiteikimą prieš part­nerystes, o juo labiau – tos pačios lyties narių partnerystes. Tautinė tradicinė šeima nėra joks asmeninis reikalas. Sudaryti santuoką nėra žmogaus teisė. Toks žingsnis tampa žmogaus pareiga, nes to nepadaręs jis iš karto tampa nevisaverčiu tautos atstovu. Jis neatsisako dalies savo individualybės tautos labui. Vadinasi, yra nepatriotiškas ir veikiausiai nedoras. Kur jau ten tos pačios lyties žmonių partnerystės.

Tradicinės šeimos sukeliamų diskusijų audrų nepaaiškinsime, jei pražiūrėsime šį jos idėjoje įsišaknijusį tautiškumo momentą. Šeima yra daugiau nei individas ar dviejų individų sąjunga: ji yra idėja, kuriai šie individai savo sąjungą privalo pašvęsti. Idėjinis reikalavimas tradicinei (tautinei) šeimai yra stipresnis, nei galėtume tikėtis iš Dievo. Abipusis pasižadėjimas Dievo akivaizdoje vis dėlto reiškia bendrą žmogišką įsipareigojimą, numatantį žmogiškąjį tobulėjimą. Tačiau Lietuvoje tradicinei šeimai keliami pat­riotinio tautiškumo reikalavimai yra supainiojami ar suplakami su Dievo žmogui skiriamais darbais ir išbandymais. Toks tradiciškumas, į kurio apsaugą aktyviai įsijungia ir valstybė, neabejotinai yra pavojingiausias šeimai.

Todėl nėra atsitiktinumas, kad tam tikras „patriotizmo“ momentas buvo matyti ir pernai Bažnyčioms jungtinai minint ir švenčiant Šeimos metus. Šeima krikščionims iš tiesų yra svarbi, tačiau ne taip, kaip ji svarbi tautai ar valstybei. Šeimos metams skirtuose aptarimuose ar diskusijose dažniausiai nepavykdavo išgirsti aiškių atsakymų apie tai, kodėl tokia svarbi šeima. Vien deklaruojama jos svarba. Paaiškinimuose tarsi išnykdavo mintis apie žmogų ir jo žmogiškėjimo ar dievėjimo kelius. Susidarydavo vaizdas, kad šeima tarsi priešpriešinama atskiram žmogui. Buvo pasisakymų, sugestijuojančių, kad ne šeimoje gyvenantis žmogus negali būti visaverčiu, bent jau tokiu mastu kaip gyvenantis šeimoje, kad jis tarsi susiduriąs su mažesniais iššūkiais ar nuo jų bėgąs. Nebent jam tą žmogiškąjį vertumą suteiktų bendruomeninė veikla, tarsi šeimos pakaitalas: rūpinimasis kitais stokojančiais, našlaičiais ar panašiai. Galbūt kas užginčys, tačiau visi šeimos metai buvo lydimi (abejotina, ar tikrai krikščioniškos) minties, kad šeimos buvimas tarsi ir svarbesnis už žmogaus buvimą, o šeimos gerovė – už žmogaus gerovę, ir kad šios dvi gerovės tarsi menkai dera.

Realybė yra ta, kad dauguma žmonių yra gimę ir išaugę sovietinėse šeimose, ant kurių modelio šiuo metu klojasi tradicinės šeimos idėja. Lietuva pateko į sovietinę valstybę tada kai joje jau buvo praūžusios visiško šeimos sunaikinimo audros. Tačiau šeima buvo reabilituota su tam tikra sąlyga. Ji buvo svarbi, nes ją pasitelkusi valstybė galėjo kontroliuoti ir mobilizuoti žmones socializmo ar komunizmo statybai. Jos buvimas buvo pripažintas ir todėl, kad išardytų šeimų visuomenė pradėjo laukėti. Tačiau sovietmetis visiškai iškreipė šeimos vidaus santykius, tada tapo nebesvarbus žmogaus orumas ir individualybės ugdymas.

Moteris buvo „išlaisvinta“ iš šeimos darbui pilną darbo dieną. Visi darbai, kuriuos tradicinėje šeimoje vykdė moteris, turėjo būti „suišorinti“, steigiant tam skirtas paslaugų įmones. Buvo manoma, kad jai nereikės gaminti namuose, nes visi šeimos nariai valgys specialiose valgyklose. Jai nereikės skalbti, nes tai atliks gyventojų aptarnavimo kombinatai. Jai nereikės prižiūrėti vaikų, nes tai darys lopšeliai-darželiai ir mokyklos. Tokioje šeimoje tėvai turi prižiūrėti vienas kitą ir vaikus tuo metu, kai yra laisvi nuo darbo ir visuomeninės veiklos.

Valstybė buvo pernelyg neefektyvi, kad tai įgyvendintų, priešinosi veikiausiai ir tradicinė šeimos samprata. Tad moteris dirbo pilną darbo dieną, tačiau taip pat užsiėmė namų ruoša, valgio gaminimu, vis stokojančiu produktų parūpinimu, vaikų priežiūra ir vyro kontrole, kad jis neimtų gerti ir parneštų šeimai bent dalį savo atlyginimo. Vyro vaidmuo tokioje šeimoje buvo ypač menkas. Pirmiausia buvo svarbu, kad vyras nemaišytų šeimos funkcionavimui: netriukšmautų, nemuštų žmonos, negąsdintų vaikų ir elgtųsi kiek galima tyliau. Kai kurie vyrai būdavo net naudingi šeimoje, nes gebėdavo pataisyti buitinius prietaisus ar pakabinti nukritusius užuolaidų karnizus, suremontuoti spynas.

Sovietinė šeima sunaikino vyro orumą, nes jis prarado tradicinius vaid­menis: būti šeimos maitintoju, atsakingu už visuomeninius reikalus, reikšti autoritetą šeimai. Tačiau labai retas įgijo ir naujų: užsiimti vaikų priežiūra ir ugdymu, namų ruoša, gaminti valgį šeimai. Ši šeima sunaikino ir moters orumą, nes ji buvo įsukta į nesibaigiančių alinančių darbų sūkurį. Ji nesaugojo ir vaikų orumo, nes jie, tėvams neturint laiko ir atsakomybės, buvo palikti visuomenės (mokyklos) kontrolei ir priežiūrai.

Valstybė tokią šeimą toleravo, nes ji papildė jos funkcijas, buvo pagalbininkas prižiūrint ir auginant vaikus, veikė kaip mažiau kainuojanti rūpinimosi vaikais vieta nei valstybinė prieglauda. Šeima padėjo valstybei, kontroliuodama ir prilaikydama nuo visiškos moralinės degradacijos šeimos narius. Buvo aišku, kad vyras, gyvenantis ne šeimoje, veikiausiai degraduotų, nes nebūtų kam jį prižiūrėti. Sovietinė šeima buvo valstybės ląstelė, kontrolės ir disciplinavimo elementas. Tėvai buvo atsakingi už tai, kad vaikai augtų tokie, kokių jų nori valstybė ir visuomenė. Todėl neturėtų stebinti lietuviškuose troleibusuose bei autobusuose pasitaikančios pagyvenusios moterys, kurioms staiga užkliūva jaunimo ir nejaunimo elgesys, paskatinantis tam, kas vadintina „atsakomybės agresija“.

Regis, nuo tų laikų praėjo nemažai laiko, o ir ne visos tarybinės šeimos buvo stipriai deformuotos. Tačiau dabartinė tradicinės šeimos ar šeimos kaip vertybės idėja šeimos „nepaleidžia“, nesuteikia jai laisvės gyvuoti anapus pasišventimo aukštesniam valstybiniam, visuomeniniam ar tautiniam tikslui. Ji nepaliekama ramybėje, jai nesuteikiamas laikas ir laisvė atgauti orumą. Tai yra – tapti kūriniu, kuriame ne perduodamos ar puoselėjamos „tradicijos“, o randasi vien artimų žmonių sukuriamos sąlygos augti žmogaus saviveretei, jam tobulėti kaip asmenybei, atrasti tvirtus pagrindus, kurie padėtų atsilaikyti prieš neretai gniuždantį visuomenės, valstybės ar net tautos poveikį.

 

Naujasis židinys