2015-ųjų sausio 31-ąją Betliejaus vienuolyne (Šiaurės Airija) Viktoro Franklio institutas Airijoje ir Thomo Mertono draugija kvietė į vienos dienos seminarą „Tiriant prasmę su Thomu Mertonu ir Viktoru Frankliu“ (Exploring meaning with Thomas Merton and Viktor Frankl). Pasak vieno iš susitikimų organizatoriaus dr. Scotto Peddie, trapistų vienuolis (1915–1968) buvo paveiktas austrų neurologo, psichiatro, filosofo, logoterapijos ir egzistencinės analizės kūrėjo Viktoro E. Franklio (1905–1997) veikalų ir dažnai cituodavo Žmogus ieško prasmės (1977) ištraukas. Peddie, pristatydamas seminarą, atkreipia dėmesį į koncentracijos stovykloje logoterapiją radusio, praktiškai pritaikiusio gydytojo bei kontempliatyvaus vienuolio įžvalgų apie sėkmės siekį, prasmę bei meilę panašumų. Dėmesio centre atsiduria konkrečiu laikotarpiu gyvenantis asmuo, jo tapatybės, individualios prasmės gyventi, kentėti, veikti refleksija.

Nejučia prisimenu, jog 2005-aisiais Vokietijoje jau rengtos rekolekcijos tema Ką Thomas Mertonas ir Viktoras E. Franklis reiškia modernaus pasaulio vyrui bei moteriai? (What Do Thomas Merton and Viktor E. Frankl Mean to Modern Men and Women?). Pasaulis, tiek Frankliui, tiek Mertonui buvęs ir iššūkiu ir būdu atrasti atsakingu buvimu grįstą asmens tapatybę, šiandien vėl kviečiamas ir kviečia svarstyti. Gyvenimo prasmės, prasmingo gyvenimo paieškos vis dar reikšmingos – įvairiuose diskursuose ir skirtingu laiku. Vienareikšmių atsakymų, kurių, apeliuojant į Mertono žodžius, vengta Airijoje, vengsiu ir aš. Pirmiausia verčiu jau po Mertono mirties išleisto esė rinkinio Thomas Mertonas: dvasinis vadovas (Thomas Merton: Spiritual Master, 1992) bei Žmogus ieško prasmės puslapius.

Užrašyta patirtis kaip tikslas ir prasmė

Šiuos du autorius siejanti paralelė – užrašyta patirtis. Vienuolio dienoraštinio žurnalo rinkinio sudarytojai rašo, jog „Mertonas tapo vienuoliu rašydamas apie tapimą juo [...] Rašė apie tylą, kad nutiltų. Rašė apie savo pasimetimą tam, kad Dievas greitai jį atrastų“[1]. Rašymas – būdas formuoti, atpažinti ir kurti savo gyvenimą: patirtis atrenkama, tekstai keičiasi. Pastarųjų taisymai kartais atliki redaktorių, o kartais – paties savo tekstus medituojančio ir perrašančio Mertono iniciatyva. Tekstu fiksuota patirtis leidžia stebėti, kaip pirma Septynaukščiame kalne (1948) išreikštą norą atsiriboti nuo pasaulio, kurį paliko, ilgainiui keičia susirūpinusio ir vienuomenę mylinčio vienuolio laikysena. Toks – į savąsias tapatybės (gyvenimo prasmės) paieškas bei pasaulį – nukreiptas buvimas atpažįstamas ir V. E. Franklio atsiminimuose iš koncentracijos stovyklų.

Pirmasis Žmogus ieško prasmės leidimas pasirodė 1946-aisiais (tuometinis pavadinimas – Psichologas išgyvena koncentracijos stovyklą). Knygos pradžioje, fiksuodamas pirmąsias pastabas, Franklis atkreipia dėmesį į stebinčiojo bei dalyvaujančiojo problematiką. Norint atlikti mokslinį tyrimą, reikalinga distancija – stovyklos kalinys tampa pašaliečiu. Jei žvelgiama per daug subjektyviai, vaizdas iškreipiamas. Tačiau šis iškreipimas neišvengiamas, o autoriui „svarbu atsisakyti asmeniškumo ten, kur įmanoma, o prireikus nepristigti drąsos ir aprašyti asmeninį gyvenimą“[2]. Rašydamas apie savo patirtį, jis jau liudija logoterapijos teorijos ir taikymo priklausomybę – esame kviečiami atsakomybei, kai mūsų gyvenimo prasmė priklauso ne nuo sąlygų, bet nuo asmeninio pasirinkimo ir veikimo. Manyčiau, jog Mertonui (taip pat ir Frankliui) žodis tampa būdu išmokti ir mokyti. Išmokti – pirmiausia pažinti save ir taikyti pačiam, mokyti – suprasti, jog net ir atsidūręs už spygliuotos vielos (ar vienuolyno sienų) ar iš jos ištrūkęs, vis tiek esi pasaulyje ir su pasauliu.

Savosios tapatybės paieškos: iš pasaulio į pasaulį

1941-aisiais pakliuvęs tarp naujųjų savo laisvės sienų, Mertonas iš tiesų palieka pasaulį. Tačiau 1948-aisiais autobiografijoje fiksuotą radikalų jo neigimą ilgainiui keičia rūpinimasis juo. Pakitusi laikysena, žinoma, skatina svarstyti to priežastis. Čia kaip vieni galimų kyla svarstymai: vienuolis savo tapatybę atrado Dievo perkeistoje tikrovėje, todėl jo buvimas pasaulyje buvo atsakantis ir dalyvaujantis. Pasak Mertono, „pasaulis yra „problema“ tiek, kiek kiekvienas jame yra problema sau pačiam“[3]. Vadinasi, mūsų gyvenimas priklauso nuo mūsų tapatybės – ją turime atrasti, ji nėra ribojama vienuolyno sienų. „Vienuoliai turi žinoti, kas yra gyvenimo prasmė, ir ypač jis turi žinoti, kokia jo paties gyvenimo prasmė[4] – sako savo novicijams Mertonas. Ši prasmė, žinoma, asmeniška, individuali. Kontempliatyvi malda, jo manymu, nėra vienuolių prerogatyva – tai raktas kiekvieno mūsų būčiai suprasti, todėl savosios būties šaknų Mertonas ragina ieškoti meldžiantis. Maldos problematika, žinoma, atveria pasaulio poreikių, kenčiančių užtarimo ir Dievo veikimo diskursus. Tačiau blogio savyje ieškoma pirmiau nei kituose, o Dievo veiksmai – ne lydinti sėkmė, bet pirmiausia Jis pats ir Jame atsiverianti tapatybės bei pasaulio tikrovė.

Viktoro E. Franklio prasmės filosofija šiame – žmogaus tapatybės, pasirinkimo ir atsako pasauliui – kontekste taip pat pasirodo per santykį. Pirmiausia – kaip laisvė nuo mirties atsitiktinumo (neva rodančio gyvenimo koncentracijos stovykloje beprasmybę). Pasauliui, kuris susitraukęs, nutrūkęs, staiga vėl prasiskverbia pro vielos tvorą, reikia tiek kenčiant, tiek prisimenant kančias prasmę išgyvenančio žmogaus:

Mes gavome pažinti žmogų kaip galbūt jo nepažino jokia kita karta iki šiol. Tad kas yra žmogus? Žmogus – tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra. Tai būtybė, išradusi dujų kameras, bet kartu tai būtybė, drąsiai  ėjusi į tas kameras su malda lūpose[5].

Sprendžiantis buvimas neneigia gyvenimo aplinkybių, bet nėra nulemtas atsitiktinumų. Žmogus pats renkasi, kuo jam būti smurto, kančios akivaizdoje. Jis renkasi prasmingai gyventi aukojantis vien dėl vilties, gyvenimo kam galimybės. Toks gyvenimas nesibaigia išėjus iš koncentracijos stovyklos. Atvirkščiai, kaip tik tuomet, matyt, ir kyla didžiausias pavojus: „niekas neturi teisės elgtis neteisingai, net ir tas, kuris pats neteisybę patyrė“[6], – prisimindamas jau išsilaisvinusio iš stovyklos draugo poelgį (elgesio, kuris teisinamas sava patirtimi, teisinimą), rašo Franklis. Vadinasi, tiek stovykloje, tiek išsilaisvinus iš jos svarbiausiu lieka žmogaus pasirinkimas prasmingai būti. Protestuodamas ne keiti aplinkybes, bet suteiki viskam, kas vyksta, prasmę – keiti save.

Kelios įžvalgos pabaigai

Pirma, tiek T. Mertonui, tiek V. Frankliui svarbu reflektuoti savąją patirtį. Refleksija – tai grįžimas prie to, ką patiri, veiksmų permąstymas ir persvarstymas, perkeičiantis patirtį. Taigi – lyg pastanga kurti prasmingą (net pastebint jo beprasmybę) gyvenimą. Rašytojas savos patirties bei kuriamo teksto atžvilgiu turi užimti tam tikrą laikyseną. Ši laikysena – ne kas kita, kaip atsakingas (ir prasmingas) buvimas. Nors abiejų laisvę ribojo vienuolyno ar stovyklos taisyklės (t. p. pasaulis, kurio neišvengsi), čia jie rado nuolatinį poreikį suprasti savo gyvenimo bei pasaulio įvykių prasmę. Šios prasmės vienuoliui nesuteikia abitas, kaliniui – jo uniforma. Priimant aplinkybes ir jų įtaką tau pačiam bei pasauliui, reikia išeiti už konkrečios erdvės, spontaniškų (įprastų, nulemtų) kankintojo, karo, kančios, aukos, smurto vertinimų. Ne pasiduoti pasaulio beprasmybei, bet atsakyti jam. Mūsų atsakymas prasideda tuomet, kai Dievo tikrovėje pažįstame save, kai svarbiausia mums tampa galimybė rinktis, kokį gyvenimą ir kaip norime gyventi.


[1] Ed. Patrick Hart, Jonathan Montaldo, The Intimate Merton: His Life from His Journals, San Francisco: HarperOne, 2001, vii.

[2] Viktor E. Frankl, Žmogus ieško prasmės, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1997, 14.

[3] Thomas Merton, “Contemplation in a World of Action”, ed. Lawrence S. Cunningham, Thomas Merton: Spiritual Master, Mahwah: Paulist Press, 1992, 378.

[4] Ed. Patrick F. O’Connell, Thomas Merton, Monastic Observances: Initiation Into the Monastic Tradition 5, Collegevile: Liturgical Press, 2010, 78.

[5] Frankl, 1997, 84.

[6] Ten pat, 88.