Kaip kalbėti apie pasaulį, kuris bando susinaikinti? Kaip pasakyti, kad reikia gelbėtis, kai niekas netiki mirties realumu? Kaip netapti savo paties simuliacija?

Yolo (ang. „you only live once“) – gan įdomi ir, net galima būtų sakyti, barokiška retorinė figūra. Tačiau kokį turinį ji įgauna šiandien pop „kultūroje“? Gan stulbinančiai atvirkščią – gyveni tik vieną kartą, reiškia, reikia pasilinksminti, reiškia, reikia naikinti. Kaip įvyksta tokio mąsto inversija? Kaip nuolatos kartojant, kad mirtis ištiks, mirtis pamirštama? Šis efektas galėtų būti pavadintas „nujautrinimu“. Ir būtent šį begalo pavojingą reiškinį identifikuoja režisierius Povilas Makauskas. 

Nuo ideologijos nepabėgsi. Bandydamas ją kritikuoti, pats tampi jos dalimi. Kokia išeitis? Spektaklyje „Yolo“ išbandoma ironiška distancija. Tačiau ne tik tai. Pati ironija nekuria prasmių. Ji veikiau yra neigimas par excellence. Ji tegali būti pradiniu išeities tašku. Kaip, atsispiriant nuo tuštumos ir chaoso, pasakyti kažką vertingo? Kaip  išraiškai „yolo“ grąžinti barokišką turinį? 

Atsakymas pateikiamas senas kaip pasaulis – grožiu. Kiekvienas geras menas grįžta prie savo ištakų,  tik naudoja skirtingas priemones. Kaip barokinė bažnyčia ornamentais, taip spektaklis ,,Yolo" projekcijomis pasigirti gali. Kaip mišios savy talpina visas kūrybos formas (muziką, dailę, teatrą, t.t.), taip kompiuterinis žaidimas, naudojamas spektaklyje, savy gali talpinti ritualą, esminę gėrio ir blogio kovą.  Ši distancija yra estetinė. Putino (spektaklyje) pragaras yra ne tik juokingas, bet ir siaubingas. Siaubingas, todėl gražus. Gėris pralaimi prieš blogį, tačiau laimi grožis. Žiūrovui leidžiama išprotėti kartu su aktoriumi kaip senuosiuose ritualuose ar dionisijose. Ir grįžus iš kvaitulio pamatyti kruvinas rankas.

Blogiausia, kas gali ištikti – moralinis vidurys. Kai tampame tokie abejingi, jog nebepajėgiame atskirti. Tam reikalingi tokie spektakliai, kurie nedaro kompromisų. Kurie tiesiog išrėkia į veidą – gyveni tik vieną kartą.