Lietuvos Katalikų Bažnyčia kartu su visa lietuvių tauta jau 25 metus žengia nepriklausomybės keliu. Sovietinės okupacijos kentėjimai užgrūdino ir suteikė vertingą patirtį statant laisvą visuomenę. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, pogrindžio Bažnyčios siela sovietmečiu ir laisvę atgavusių tikinčiųjų ganytojas, peržvelgia nueitą kelią, džiaugiasi teigiamais pokyčiais ir neneigia liekančių iššūkių.

Arkivyskupe, pergyvenote sunkų sovietinį laikotarpį, kai Bažnyčia veikė pogrindyje, o dabar stebite jos kelionę nepriklausomybės metais. Koks paveldas ir sukaupta patirtis padėjo žengti pirmuosius žingsnius laisvėje?

Iš tikrųjų atėjome iš labai sunkaus istorinio laikotarpio, kai buvome ne tik okupuoti, bet ir visomis jėgomis stengtasi pavergti mūsų dvasią. Dalis žmonių buvo dvasiškai pavergti ir ištikimai tarnavo okupantui, kitiems, tikriausiai, ne be Dievo pagalbos, pasisekė išsaugoti laisvės siekiančią dvasią. Bažnyčios ir krikščioniškojo tikėjimo pozityvaus vaidmens šiame laikotarpyje tiesiog neįmanoma nematyti. Aš buvau tarp tų, kuriuos tikėjimas gaivino per visą okupacijos laikotarpį. Šį tikėjimą, kaip ir daugelis mūsų tautiečių, nešiausi į kalėjimo kameras, lagerius ir Sibirą. Su šiuo tikėjimu pasitikome ir Lietuvos laisvės rytą.

Žmonės, kurių nesulaužė okupacijos metai, savo dvasinį namą statė ant dviejų kolonų. Jomis buvo Dievas ir Tėvynė. Į Dievą buvo galima atsiremti ir tuomet, kai šalia nebūdavo jokios kitos atramos, o Tėvynė buvo ne tik gimtieji namai, laukai, upės, miškai ir ežerai, bet ir šalia esantys žmonės, kuriuos rišo viena kalba, kultūra ir tikėjimas. Su šiuo dvasiniu kraičiu daugelis lietuvių prieš dvidešimt penkerius metus pradėjo statyti Lietuvą ir Bažnyčią.

Dėl sovietinės okupacijos buvome gana atsilikę nuo Vatikano II Susirinkimo mokymo, ypač kalbant apie liturgiją, pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje. Kiek per šį ketvirtį amžiaus pasikeitė tikinčiųjų sąmoningumas, „raštingumas“ tikėjimo klausimais? Kokiais pasiekimais pastoracinėje srityje džiaugiatės?

Nors neturėjome gero ryšio su Visuotine Bažnyčia, tačiau keletas mūsų atstovų dalyvavo Vatikano II Susirinkime. Tačiau tai, ką parveždavo ir paskleisdavo kunigams, buvo tik trupiniai nuo gausaus Bažnyčios susirinkimo stalo. Turėjome išsivertę į lietuvių kalbą visus Vatikano II susirinkimo nutarimus, bet mažai juos studijavome, galbūt ir todėl, kad ganytojai neragino to daryti. Liturginė reforma vyko lėtai ne tiek dėl sovietinės valdžios trukdymų, kiek dėl tų pačių ganytojų skeptiškumo, kuris kildavo matant neigiamas liturginės reformos pasekmes Vakaruose. Buvo laikomasi taktikos žiūrėti, kaip sekasi vietinėms Bažnyčioms Vakaruose, ir tik po to pamažu pradėta įgyvendinti liturginę reformą. Gal dėl šito atsargumo ir neskubėjimo įvedant Lietuvoje tautinę kalbą ir ordinarinę Mišių liturgiją nebuvo jokio pasipriešinimo.

Dar sovietmečiu vyskupijose buvo sukurtos Kunigų tarybos, tačiau apie pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje beveik nebuvo kalbama. Antra vertus, per visą sovietmetį daugelyje parapijų ir šalia jų buvo nemažai pasauliečių, kurie aktyviai veikė kaip Bažnyčios nariai. Jie katechizuodavo vaikus, suburdavo parapijų jaunimą ir reiškėsi net organizuotai, kaip pavyzdžiui, po „Eucharistijos bičiulių“ vėliava. Šių pasauliečių ypač bijojo ir nekentė KGB struktūros.

Atgautoji laisvė sukūrė pakankamai geras sąlygas Bažnyčios veiklai. Labai pozityviu žingsniu laikau tikybos pamokų įvedimą mokyklose, sudarant sąlygas mokiniams gerai susipažinti su tikėjimo ir moralės pagrindais. Teologijos fakultetas ir kitos katalikiškojo švietimo institucijos gana greitai sugebėjo paruošti pakankamai kvalifikuotų tikybos mokytojų, kurie šiuo metu Bažnyčioje atlieka labai svarbų darbą.

Parapijose susikūrusios pasauliečių tarybos tapo gerais pagalbininkais kuriant gyvąją Bažnyčią. Gaila, kad ne visi kunigai jomis pasinaudoja.

Sovietmečiu galėjome naudotis tik rašomomis mašinėlėmis persispausdintomis knygomis, o šiuo metu užėjus į katalikiškus knygynus tiesiog akys raibsta nuo gražiai išleistų ir labai gerų knygų. Sielovados srityje labiausiai džiaugiuosi uoliais idealistais kunigais, katechetais, tikybos mokytojais, kurie savęs netausodami dalijasi tikėjimo turtais su dabartiniu Lietuvos jaunimu. Aišku, labai norėtųsi, kad tokių sielovadininkų ir jų pagalbininkų būtų žymiai daugiau.

Šį nepriklausomybės laikotarpį ženklina viena gana reikšminga data – įstojimas į Europos Sąjungą 2004 m. Kaip vertinote šį Lietuvos žingsnį tuomet ir dabar? Ar Jums tai buvo ilgai lauktas grįžimas į Europos šeimą?

Lietuvos atėjimas į Europos šalių sąjungą buvo labai natūralus Lietuvos kelias, todėl 2004 metais sveikinome šį mūsų tautiečių pasirinkimą; šito tikrai nesigailime ir po vienuolikos metų. Ne Europos Sąjunga kalta, kad kai kurie jos lyderiai bijo net krikščionybės vardo. Kita vertus, jei Lietuva nebūtų įstojusi į Europos Sąjungos tautų šeimą, ar ji būtų buvusi apsaugota nuo visų klaidingų ideologijų, griaunančių šeimą ir net žmogaus prigimtį?

Nereikia puoselėti iliuzijų, kad kada nors Europos Sąjungoje galėsime jaustis kaip mažas vaikas labai gerame vaikų darželyje. Visuomet reikės budėti ir grumtis, kad išsaugotume savo tautinę ir krikščioniškąją tapatybę. Įsijungimas į Europos Sąjungą, o ypač į NATO erdvę, ne tik man, bet, manau, visiems doriems lietuviams buvo ilgai lauktas saugumo garantas. Pastarųjų metų ir mėnesių įvykiai Ukrainoje daug kam atvėrė akis.

Buvote vienas iš pagrindinių Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų ir platintojų. Šiuo metu galime džiaugtis spaudos ir žodžio laisve, tačiau, regis, katalikiška spauda tebėra periferinė ir atsiliekanti nuo komercinių informacijos kanalų. Kokias matytumėte to priežastis? O galbūt pagal Lietuvos mastelius katalikiškos spaudos pakanka?

Katalikiškų komunikavimo priemonių tema yra labai plati ir neįmanoma trumpai apibrėžti, kuo galime būti patenkinti, o kur reikia liūdėti. Prisimenu Nepriklausomybės pradžią, kai išėjo pirmasis „Katalikų pasaulio“ numeris. Nors tiražas buvo didžiulis – apie 70 000, daugeliui atrodė, kad jis per mažas. Šiandien „Artuma“ džiaugiasi turėdama 12000 tiražą.

Katalikiškiems leidiniams konkuruoti su komerciniais beveik neįmanoma. Komerciniai leidiniai, siekdami didesnių tiražų, nesibodi net amoralių dalykų ir pigių sensacijų – viso to, kas gali patraukti žmogaus dėmesį. Katalikiškos komunikavimo priemonės tokios „laisvės“ negali sau leisti, todėl pasmerkia save tam tikrai vegetacijai. Vertybiniai leidiniai privalo būti dotuojami, tačiau Bažnyčios Lietuvoje finansinės galimybės yra gana ribotos. Reikėtų labai didelio kunigų ir pasauliečių sąmoningumo, kad tiražai pasiektų bet 30 000 ribą. Labiausiai apmaudu, kad neturime solidaus katalikiško dienraščio ir nežinau, ar artimoje ateityje jį turėsime. Šiuo metu plačiai diskutuojame, kam reikėtų teikti pirmenybę: popieriniam ar internetiniam komunikavimui.

Okupacijos metais Bažnyčia buvo tautos balsas, stipriausiai palaikė lietuvybę, aktyviai priešinosi režimui. Tikėjimas buvo neatsiejamas nuo pilietiškumo ir aktyvios veiklos visuomenėje. Dabar vakarietiškas sekuliarizmas nori uždaryti tikinčiuosius koplyčiose ir kritikuoja bet kokį tikinčiųjų ar Bažnyčios autoritetų bandymą ginti savo poziciją aktualiais klausimais. Kaip perskaityti šiuos laiko ženklus ir persiorientuoti naujame kontekste?

Kai lyginu sovietmetį ir dabartinio karingo sekuliarizmo pastangas Bažnyčios žmonių atžvilgiu, matau visišką panašumą. Ir anuomet, ir dabar kunigus norima uždaryti zakristijose ir klebonijose. Gaila, kad kai kurie kunigai lengvai šiam spaudimui pasiduoda. Panašiai norima „atskirti“ Bažnyčią nuo Valstybės. Ačiū Dievui, Lietuva, sudarydama tris sutartis su Šventuoju Sostu, pasirinko protingą atskyrimo kelią. Bažnyčia ir Valstybė veikia savarankiškai, bet bendradarbiauja visuomenės gėriui. Reikia tik šio kelio laikytis. Aš viliuosi, kad nepaisant visų nedraugiškų pastangų Bažnyčią izoliuoti nuo visuomenės, šito padaryti nepavyks panašiai, kaip nepavyko ir per penkiasdešimt sovietinės priespaudos metų.

Kuo, Jūsų nuomone, savita Lietuvos Bažnyčios istorinė patirtis gali praturtinti Visuotinę Bažnyčią?

Žmonės, perėję priespaudos ir kančios mokyklą, paprastai būna įžvalgesni ir atsparesni. Todėl šiandien mes, Lietuvos katalikai, už daug ką galime Dievui tik dėkoti. Priespauda buvo lazda su dviem galais: vienas mus mušė, o kitas mokė ir grūdino. Šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II vadovavimas Visuotinei Bažnyčiai griūnant totalitaristinėms sistemoms buvo didelė Dievo dovana. O jis juk buvo atėjęs iš sunkios sovietinės tikrovės, kurią pažino ne iš knygų. Tokie žmonės lengvai atskiria grūdus nuo pelų, tiesą nuo melo – visa tai, kas žmogų augina ir kas jį luošina. Tik, duok Dieve, kad to, ką anuomet išmokome ir pažinome, neužmirštume, neiššvaistytume, o perduotume kitiems, kurie šios patirties neturi.