Pavadinimas: „Nepalūžęs“ („Unbroken“)

Režisierė: Angelina Jolie

Trukmė: 117 min.

Metai: 2014

Vaidina: Jack O\'Connell, Takamasa Ishihara, Domhnall Gleeson etc.

Žanras: karinis

Turbūt ne vienas gyvenime yra patekęs į būseną, kai jautėsi bejėgis, plūduriuojantis valtelėje bekraščiame vandenyne be irklų, apsuptas išalkusių ryklių. Tai momentai, kai negalime padėti sau niekaip kitaip, vien tikėjimu. Tikėjimu, kad kiekvienas vandenynas turi krantus, kiekvienas karas – pabaigą. Louisas Zamperini su dviem kariuomenės draugais iš tiesų praleido ant vandens net 47 dienas nežinodami, ar juos pamatys praskrendantis lėktuvas, ar pro šalį praplauks koks nors laivas. Jie mito žaliomis žuvimis ir gėrė jų vidaus skysčius, tačiau vyrų likimai susiklostė skirtingai. Francis McNamara mirė nesulaukęs, kol japonų karinis laivynas prie Maršalo salų juos paims į nelaisvę. Nepanašu, kad jis mirė nuo maisto medžiagų stygiaus ar ligos. Visi trys jauni vyrai buvo sveiki ir tvirti lakūnai, o ant vandens gyveno vienodomis sąlygomis. Tačiau mirė jo viltis ir tikėjimas, kad gali būti išgelbėtas. Nuo pat pradžių Francis puolė į neviltį kartodamas: „Mes pasmerkti mirti.“ Vyras neišsaugojo tikėjimo, kuris padėjo iki galo ištverti Louisui bei Russellui Phillipsui. Ir mirė.

Labai mėgstu tikrais faktais paremtus meninius filmus. Regis, tokie filmai turi sielą, gyvybę, kurią jiems suteikia vaizduojamos realių žmonių istorijos. „Nepalūžęs“ („Unbroken“) – vienas iš tokių. Jis pasakoja tikrą amerikiečio, olimpinio atleto ir karo lakūno Louiso Zamperini istoriją. Pirmieji kadrai nukelia į veikėjo vaikystę, greičiausiai turėjusią lemtingą įtaką vėlesniam jo likimui. Louisas buvo labai aktyvus vaikas ir vis ko nors prisidirbdavo. Regis, jau pats nebetikėjo, kad iš jo gali išeiti kas nors gero, tačiau, laimė, tuo tikėjo vyresnysis Louiso brolis. Pastarasis pastebėjo jo talentą ir nukreipė broliuko energiją į bėgimą. Deja, kai jau buvo prasimušęs į olimpines aukštumas, užklupo Antrasis pasaulinis karas ir viskas apsivertė – teko pradėti kovoti už tėvynę ir savo gyvybę tiek fronte, tiek patekus į nelaisvę.

Per visą filmą it gyvybės siūlai tęsiasi dvi linijos, dvi atraminės kolonos, kuriomis pasirėmęs Louisas sugeba įveikti visus išbandymus – tai tikėjimas Dievu ir... sportas. Šios dvi – dvasios ir kūno – lavinimo sritys viena kitą papildo. Bėgimas herojui suteikė ne vien stiprius raumenis ir fizinės ištvermės. Sportas išugdė jo charakterį, išmokė nepasiduoti, net kai atrodo, kad nebėra jėgų, o finišas dar toli: „Dar vieną ratą, dar šimtą metrų, dar penkiasdešimt“... Dar viena diena nelaisvėje, dar vienas perneštas krepšys anglių, dar vienas nukęstas pažeminimas. „Kas nepailsdamas kovoja, triumfuoja“; „šlovingas gyvenimas vertas skausmo akimirkos“, – vyresniojo brolio žodžius gerai įsiminė Louisas.

Kiekviena diena belaisvių stovykloje tapo simboliniais ratais stadione finišo link. Šįsyk prizas nebe olimpinis medalis, o paties gyvybė. Mąstant apie dvasinę plotmę ir ryšį tarp herojaus tikėjimo ir sporto, ataidėjo apaštalo Pauliaus žodžiai: Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį (1 Kor 9, 24–25). Šiuo atveju kovojama ne vien už gyvybę, bet ir už atjautą bei žmogiškumą. Karo belaisvių stovykloje Louisas tampa savotišku „atpirkimo ožiu“ – ant jo išliejama visa prižiūrėtojo neapykanta priešų tautai, jam tenka prisiimti ne vien savo, bet ir kitų skausmą. Tuo būdu jis stiprina ir to paties likimo kareivių viltį.

Ši istorija priminė keletą kitų kūrinių: neseniai perskaitytą istorinį romaną „Timbuktu“ ir filmą „Geležinkelininkas“. Minėtoje knygoje autorius Tahiras Shahas pasakoja apie amerikietį Robertą Adamsą ir tai, kaip jis sugebėjo išlikti gyvas, patekęs į maurų vergiją, kai jo laivas sudužo prie Afrikos krantų. Vėliau atsidūręs Londone veikėjas pats pasakoja savo istoriją ir liudija, jog ištverti padėjo tikėjimas Dievu, malda ir troškimas grįžti pas mylimą žmoną.

Tuo tarpu tikrais faktais paremto „Geležinkelininko“ siužetas labai primena aptariamąjį filmą. Jo pagrindinis veikėjas – karo veteranas, išgyvenęs didžiulius kankinimus japonų nelaisvėje. Daugelį metų kankinamas košmariškų prisiminimų ir keršto troškimo, galiausiai Erikas išgyja, pasukęs atleidimo keliu.

Kino juosta „Nepalūžęs“ turi ir keletą silpnybių. Pirmiausia jis gana ilgas (137 min.) ir vietomis pasirodė kiek ištemptas. Labiausiai turbūt prailgo plūduriuoti su herojais atvirame vandenyne. Jeigu norėta perteikti tai, kaip ilgu laukti pagalbos buvo filmo herojams, tai režisierė tikslą pasiekė.

Be kita ko, tai amerikiečių pastatytas filmas apie amerikietį karo herojų. Kino juosta neišvengiamai perteikia JAV pasaulėžiūrą, jų istorijos interpretaciją, kurioje amerikiečiai yra herojai ir aukos, o japonai – beširdžiai barbarai, mėgstantys sadistiškas egzekucijas. Galiausiai, po visų išbandymų, JAV triumfuoja. Pagal šią stilistiką filmą galima palyginti su garsiuoju „Perl Harboru“. Tad filmas turi tam tikrą propagandinį užtaisą.

Nepaisant šių silpnybių, Louiso Zamperini istorija verta dėmesio. Praleidžiant pro akis amerikiečių išaukštinimą, galima pasisemti įkvėpimo iš žmogaus, kritinėmis sąlygomis sugebėjusio išsaugoti žmogiškumą ir tikėjimą.