Jei manote, kad knygų mugei nurimus, kurį laiką nerasite nieko naujo – tikrai klystate. Leidėjai ir toliau, kartu su pavasariu, budina, pildo vaikų knygų lentynėlę ir dovanoja naujienas.  Šįkart atskirai pristatome ir porą paaugliams skirtų knygų.Bet apie viską iš eilės.

H. Tamm. Nindzė Timis ir pagrobtas juokas/ vertė E. Kmitaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. 184 p.

Labai gražiai išleistas švedų rašytojo kūrinys apie margą ir stebuklingą pasaulį, kuriame dangoraižiai – bambukiniai, paršeliai puikiai išmano matematiką, o katinai laisvai gali tapti nindzėmis ar pilotuotojais. Tai itin paveikus pasakojimas apie keturis draugus, kurie nebegali pakęsti skriaudų savo mieste ir nusprendžia jį apginti. Iš pradžių nuo piktų netikrų policininkų, o vėliau, kaip paaiškėja, nuo siaubingo mėlynojo kiškio, kuris vagia vaikų juoką... Kodėl jam tas juokas reikalingas? Ar pavyks mažiems padarėliams įveikti piktąją magiją įvaldžiusį mėlynąjį triušį ir sugrąžinti vaikų juoką? Žinoma, tam prireiks šiek tiek stebuklų. Bet ryžtas, draugystė ir pasitikėjimas gali nuversti kalnus.

Jau vien knygos pavadinime, man regis, slypi užuomina į garsiąją, klasika tapusią J. Kruss‘o istoriją „Timas Taleris, arba parduotas juokas“. Tiesa, ten Timas pats pardavė savo juoką ir dėl to nuėjo ilgą kelią, prisikentėjo, kol suprato, kad juokas – žmogaus siela, jo gyvybingumas. Taip ir čia galima nujausti, kam piktajam Mėlynajam Kiškiui reikalingas juokas – be jo jis tėra žaislas, mechanizmas, o tam, kad taptų tikras, jis turi turėti sielą. Taigi, ši knyga dar ir gražus pokalbis tarp dviejų skirtingu laikmečiu parašytų knygų, raginančių mus nepamiršti juoktis bei patikėti, kad juokas gyvenimą apdovanoja ryškiausiomis spalvomis.

N. Gaiman. Odas ir Šerkšno milžinai/ vertė E. Ferdmanaitė. – Vilnius: Bonus Animus, 2014. 120 p.

Ši knygelė yra kiek senesnė, tačiau galbūt ir jūs ją būsite pražiūrėję tarp 2014 metais išleistų knygų gausos, o ji tikrai verta dėmesio. Taigi – tai istorija apie magijos kupiną pasaulį, tačiau kiek kitokį – menantį vikingų laikus, todėl itin paslaptingą, mums neįprastą. Tai kelionė milžinų ir dievų žemėn, kurią priverstas įveikti raišas tėčio vikingo netekęs dešimtmetis berniukas Odas. Ta kelionė ne tik padeda žemėn sugrąžinti pavasarį, pergudrauti Šerškno milžiną, pykčiu ir neapykanta užvaldžiusį visą mitinį pasaulį, bet ir pačiam Odui atrasti save – patikėti, kad jis yra stiprus, sumanus ir kad sėkmė yra tavo rankose, jei žinai, kas esi, kokios yra tavo šaknys.

Kelionė į mitologijos pasaulį visada žavi, įtraukia, jei tai yra tikra, jei tai parašyta, sukomponuota sumaniai, be perdėtų dirbtinumų ir pagražinimų. Man ši knyga labiausiai tuo ir patiko – savo paprastu tikrumu. Beje, leidykla ytra išleidusi dar porą šio autoriaus knygų lietuviškai – žvilgtelsim į jas jau kitą mėnesį.

R. J. Nabus. Lapiukas Vasaris. Sausainio kerštas. – Vilnius: Mažoji raidė, 2015. 48 p.

Raimondas J. Nabus ne naujokas vaikų literatūroje: per pastaruosius keletą  metų autorius išleido, jei neklystu, bent keturias knygas vaikams, o ši – jau penktoji. Visas ankstesniąsias skaičiau ir jos buvo tikrai įdomios nepakartojamų nuotykių gausa, gebėjimu į juos įtraukti, gyvybingais ir charakteringais dialogais, tačiau „Lapiukas Vasaris“ mane kiek nuvylė savo, kaip čia tiksliau įvardijus, daugybe neaiškių ir nesusijusių detalių, dideliais pykčio pliūpsniais bei visiškai nereikalingu herojų egoizmo demonstravimu.

Bet gal toks ir buvo autoriaus tikslas – hiperbolizuotai vaikams parodyti, kaip negerai būti savanaudžiais, savigyromis? Jei taip, tada truputėlį pritrūko pagrindimo, kodėl tai negerai, nes visą knygą besipykstantys ir besiaiškinantys veikėjai lyg ir nugali blogį, bet tarsi ne patys, o kažkaip atsitiktinai, todėl sunku patikėti, kad tai padės jiems pasikeisti. Tačiau jūs galbūt šį pasakojimą perskaitysite kitaip. Galimybių tam, žinoma, kad yra.

D. Dilytė. Pasakos apie traktorių. – Vilnius: Sofoklis, 2015. 72 p.

D. Dilytė yra garsaus ir populiaraus vadovėlio „Antikinė literatūra“, kurį atmintinai mokėjome studijų metais, autorė. Ir ne tik jo, bet ir kitų daugybės knygų. Prieš keletą metų autorė išbandė ir vaikų rašytojos plunksną. Šią knygą, kaip aiškėja iš dedikacijos, parašyti įkvėpė anūkas Tomas, kurio prašoma autorė šias pasakas ir pasekė. O dabar sudėjo į knygą ir jos gali būti skaitomos daugybei kitų mažų berniukų – ne paslaptis, taip dažnai „pamišusių“ dėl mašinyčių, traktoriukų ir kitos technikos. O šios pasakos turi dar ir aiškų didaktinį, kitaip tariant pamokomąjį tikslą bei pasakoja apie šiais laikais jau primirštų ir nebe visiems vaikams pažįstamų žemės darbų prasmę, tradicijas, papročius.

Pagrindinis knygos veikėjas yra Tomas – didelis traktorių gerbėjas, vairuojantis savo traktorių Trauklį. Čia veikia ir priekaba Kabė, ir kitas traktorius Vilktuvas, ir šienapjovė Aštrūnė ir daugybė kitų – ne tik mašinų, bet ir gyvūnėlių, žvėrelių, paukščių. Dirbdami darbus, jie ne tik patiria nuotykių, bet ir mokosi, sprendžia problemas. Knyga drąsiai gali būti vadinama ir pažintine mokomąja – joje vaikams papasakojama, kaip gaminamos plytos, kaip ariami laukai ir pjaunamas šienas, kaip senovėje buvo kertami rugiai bei kt. Trumputės istorijos turėtų patikti mažiesiems skaitytojams.

E. Parulskis. Žiemos atostogų tankas. – Vilnius: Aukso žuvys, 2015. 48 p.

Ši knyga – tai noras kiek vyresniems vaikams be istorinio patoso ir jiems suprantama kalba papasakoti apie lemtingus sausio 13-osios įvykius. Literatūrinis pasakojimas skaitytojų bendraamžio lūpomis verčia į šį istorijos momentą pažiūrėti ne atsitolinus, ne iš kažkokios su dabartimi nesusijusios distancijos, bet asmeniškai, tarsi tai būtų kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis.

Dešimtmečio Tomo tėčio istorija prasidėjo tada, kai šiam irgi buvo 10 metų. O tuo metu per atostogas pramogų buvo nedaug: su draugais vaikščioti į žaidimų automatų arba videofilmų salonus, makaluotis kieme arba stebėti sovietų kareivius. Kol vaikai stebėjo kareivius, jų tykojo tikri pavojai. O vieną 1991 m. sausio šeštadienį draugų būrelis nusprendė vaikiškus žaidimus paversti veiksmo filmo vertu išpuoliu. Kas tai buvo per išpuolis, iš kur tiek drąsos dešimtmečiams, pasakoja E. Parulskio apsakymas „Žiemos atostogų tankas“.

A. Onichimowska. Kur nuėjo sapnas/ vertė A. Baliulienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. 40 p.

Tai jau antroji lenkų rašytojos knyga lietuviškai. Tai užburiantis ir jautrus pasakojimas apie miegą, kuris, ne paslaptis, mažiems vaikams taip dažnai ima ir neateina, arba pabėga, ir tu niekaip jo nerandi.

Knygos herojus mažasis Tomas kartu su savo pliušiniu kiškiu Pilypu ryžtasi žūtbūt jį surasti. Vieną naktį jie išsiruošia į paslaptingą, stebuklingą, pasakišką kelionę... Ar pavyks mažiesiems keliautojams surasti miegą? Pasakojimą jaukiai papildo mėlynos spalvos ir paslapties širma pridengtos K. Lipkos-Sztarbatto iliustracijos.

13 menininkių, kurias dera žinoti/ vertė D. Kižlienė ir T. Čepaitis. – Vilnius: Modernaus meno centras, 2015. 46 p.

Modernaus meno centras tęsia jaunimo meno pažinimą ir šįkart kviečia pažinti 13 didžiųjų menininkių moterų nuo XVI a iki mūsų dienų, kurių darbai ir idėjos buvo labai svarbios meno istorijoje. Pradedant S. Angisola, M. S. Merian, M. Kasat, H. Hech ir baigiant B. Raili ir S. Šerman, gyvenančiomis ir šiuo metu.

Tai tikrai plataus akiračio, labai gražiai ir profesionaliai išleista knyga: manau, ją pastudijuoti tinka ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Ji kontekstuali, informacija sudėliota paveikiai, daug paaiškinimų, informacija apie konkrečią menininkę pateikiama paprastai, pasitelkiant keletą jos nutapytų paveikslų ar sukurtų instaliacijų. Kiekvieno puslapio viršuje rasime to laikmečio skalę bei čia sužymėtus svarbiausius pasaulio įvykius.

Beje, kartu pateikiami ir Lietuvoje įvykę svarbūs istorijos faktai – taip leidžiama susidaryti vaizdą, kas vieno ar kito menininko gyvenimo metu vyko Lietuvoje, kaip ji arti ar toli buvo nuo pasaulio įvykių, kas Lietuvoje kūrė panašiai ar šia kryptimi ir nuorodos į tų kūrėjų darbus, puslapius. Puikus vadovas visiems, ne tik menu besidomintiems, bet ir siekiantiems žinių, ieškantiems įdomių pasakojimų apie svajonių išsipildymą, kūrybos laisvę ir jos kainą.

A. Umbrasienė. Pražydęs kaktusas. – Vilnius: Zoombook, 2015. 24 p.

A. Umbrasienė. Kur slepiasi Jonukas? – Vilnius: Zoombook, 2015. 24 p.

I. Pikutytė. Ro Bo To plieniniame bokšte. – Vilnius: Zoombook, 2015. 24 p.

G. Barauskienė, J. Čekatauskaitė, S. Jakaitė. Ir aš ten buvau... Pasakiški receptai. – Vilnius: Zoombook, 2015. 24 p.

M. Karalius. Išdidžios pirštinės. – Vilnius: Zoombook, 2015. 24 p.

penkios Zoombook knygos

Neatsitiktinai šias penkias knygas pristatau visas kartu. Tai dabar jau ir leidykla tapusios Zoombook tokio paties formato ir tos pačios apimties knygos, išleistos ne tik kaip atskiri skaitiniai vaikams, bet ir kaip pažinties su personalizuotomis pasakų knygomis pradžia. Kas ta personalizuota knyga, paklausite? Tai tokia knyga, kurią galima koreguoti – įkelti nuotraukas į paruoštas vietas, dedikuoti knygą, suteikti herojams vardus, keisti herojų ir kitų detalių spalvą bei formą, keisti knygos pavadinimą ir pan. Pakeitus galimą turinį, knyga spausdinama vienu vieninteliu egzemplioriumi. Taigi, visos šios penkios knygos gali būti personalizuotos. T.y. tapti išskirtinėmis, individualiomis. Ir pasirinkti tikrai yra iš ko. Kiekviena jų pakankamai skirtinga, tačiau turininga, dažnai pamokanti, ugdanti vertybes, draugiškumo jausmą.

Štai A. Umbrasienės knygelėse svarbūs maži dalykai: mažas, vis besislapstantis vaikutis ir mažas, niekieno nepastebimas kaktusas. Ar pavyks mažą vaikutį atpratinti slapstytis nuo kitų šeimos narių ir ką reiškia gyventi tėčio ir mamos širdelėse? Ar kukliajam kaktusui nusišypsos sėkmė? I. Pikutytės istorija skirta, sakyčiau, berniukams. Trys bičiuliai robotukai atranda draugystę, be to, mokomi pagalvoti apie šalia esančius. Dar viena knygos mokomoji funkcija – papasakoti apie šiukšles bei koks gali tapti tavo miestas, jei niekas joms nesirūpins ir elgsis neatsakingai. M. Karaliaus istorija taip pat pamokanti – apie tai, kaip svarbu turėti draugų bei juos branginti, o ne bandyti aiškintis ir didžiuotis, kuris esame svarbesnis; istorija papasakota per dviejų pirštinių, susiginčijusių, kuri yra svarbesnė, istoriją, kurią spręsti bando padėti kiti namų daiktai. Man pati jaukiausia ir originaliausia turinio prasme pasirodė „Ir aš ten buvau...“ knygelė. Joje kelios gerai žinomos pasakos pasekamos per... toje pasakoje gaminto patiekalo receptą, kurį čia pat, skaitydami pasaką, galite pasigaminti patys ir realiai įsitikinti, kokie skanūs Raudonkepuraitės paplotėliai, Varlės Karalienės pyragas ar Trijų Meškinų avižinė košė. Labai linksma, originali ir nuotaikinga pasakų interpretacija.

T. Menten. Mumija Dumis ir aukso skarabėjas/ vertė A. Gailius. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. 280 p.

Knygos autorė buvo atvykusi į Vilniaus knygų mugę pati pristatyti šios knygos ir galbūt buvote su ja susitikę ir klausėtės pristatymo. O tiems, kurie nebuvo, noriu papasakoti apie šiuolaikinės nyderlandų rašytojos šmaikščią knygų serijos apie mumiją Dumį pirmąją istoriją lietuviškai.

Pirmoji serijos knyga supažindina su šių dienų pasaulyje prabudusiu mumija Dumiu ir jo draugais, kuriems teks ne tik mokyti draugą orientuotis šiuolaikiniame pasaulyje, bet ir painiotis į kone detektyvinę istoriją, tad nuotykių ir nesusipratimų išvengti tikrai nepavyks. Rašytoja stengiasi pasakoti istorijas kiek įmanoma linksmiau, todėl nenuostabu, kad skaitant  išsprūsta ne vienas juoko pliūpsnis. Tačiau ne mažiau svarbūs ir kiti jausmai, tokie kaip liūdesys ar net skausmas, todėl autorės knyga ir yra įdomi, patraukli – kad ji ne tik linksma, juokinga, bet ir įkvepianti susimąstyti, užjausti. Kaip viename interviu teigia pati rašytoja, jos „knygose suaugusieji yra keisti žmonės. Vaikams tenka susigyventi su tomis keistenybėmis.“ Jų šioje knygoje tikrai nemažai.

P. L. Travers. Merė Popins atidaro duris/ vertė A. Mardosaitė. – Vilnius: Garnelis, 2015. 272 p.

Ta jau trečioji pasakojimo apie nuostabią, nors gal kiek ir keistoką auklę Merę Popins ir jos nuotykius Vyšnių gatvėje su šauniuoju penketuku, dalis. Vakaro dangų skrodžiant raketoms ir fejerverkams, Merė Popins vėl atvyksta pas vaikus ir prasideda nauji netikėtumai. Niekas nežino, iš kur ji ateina ir niekas neatspės, kada bei kur ji išeina, tačiau laikas, praleistas su ja Benksų vaikams tampa vientisu stebuklu ir svarbiausia gyvenimo dovana, kurią jie iš jos gavo ir kuri pasiliks amžinai.

Priminsiu, kad pirmą kartą pasaulyje istorijos apie šauniąją auklę pasirodė dar 1934 m., o lietuviškai su šia knyga susipažinome 1970-aisiais. Istorija ši tikrai sudėtingesnė ir įdomesnė nei rodoma filmukuose ar adaptuotuose filmuose vaikams. Pagavesnė, žinoma, daugiau vietos interpretacijai, savo įsivaizdavimui.

Savo išmone ir stebuklingais gebėjimai Merė Popins ne kartą priverčia išplėsti akis, prisijuokti iki negalėjimo, moko pažinti pasaulį, ne smerkti, o atrasti.

KNYGOS PAAUGLIAMS

A. Pitcher. Paukščių mergaitė/ vertė L. Navickaitė – Vilnius: Manoknyga.lt, 2015. 272 p.

Alisai tik penkiolika, ji niekuo nesiskirtų nuo kitų tavo bendraamžių – jeigu ne paslaptis, kuri yra tokia siaubinga, jog mergaitė jaučiasi negalinti jos papasakoti net artimiausiam draugui, šeimai ar prisipažinti per išpažintį kunigui. Ji nusprendžia atlikti savo išpažintį tik vienam žmogui, kuris yra... mirties bausme nuteistas kalinys. Kodėl Alisa pasirinko šį žmogų, kodėl tik jam gali žingsnis po žingsnio atverti savo istoriją – sumišusią su išdavyste, kalte ir tikrąja meile.

Knyga sukomponuota kaip laiškų serija – laikas po laiko rašydama laiškus, Alisa sudėlioja visą ją palaužusios istorijos mozaiką. Man ši knyga pasirodė labai stipri, kaip kaltės jausmo analizė, visų šio jausmų pusių atskleidimas, išgyvenimas, pasitelkiant ne tik pačios patirtį, bet ir bandant įsijausti į greit mirties bausmę išgyvensiančio nusikaltėlio kailį. Žinoma, ši knyga taip pat gali būti kaip puiki atrama paaugliui bandant perduoti supratimą, kaip svarbu tikėti, kad išeitis yra. Kartais tai užtrunka, kaip ir didžiausių širdies žaizdų gijimas.

Leidėjai nurodo, kad knyga skirta 10-16 m. amžiaus skaitytojams.

M. Dobele. Neteisingo gyvenimo mokykla/ vertė G. Šlapelytė. – Vilnius: Dominicus lituanus, 2015. 112 p.

Devynios istorijos apie paauglės Mėtos gyvenimą. Tai ne išgalvotų problemų ir rožinių princesių knyga, o pasakojimas apie Latvijos kaimo tikrovę. Mėtos gyvenime svarbią vietą užima santykiai su motina, pasikeitę po tėvo netekties, draugai. Mergaitė siekia pritapti prie bendraamžių, patiria pirmąsias jausmų audras, paauglišką neigimą. Mėtos gyvenimo „fasadas“ – geri pažymiai ir gana normalios mergaitės statusas mokykloje – slepia sudėtingą vidinį pasaulį, kovą su savo egoizmu, baimėmis ir prietarais, o jos jausmai ir atradimai susipina (dar dažniau – susiduria) su aplinkos primetamais stereotipais. Beje, labai paveikios ir įdomios šios knygos iliustracijos – saviti koliažai, šiuolaikiškai, kartais kiek su ironija atspindintys paauglio pasaulio įvairovę bei sudėtingumą.

Už šią knygą autorė apdovanota Latvijos rašytojų sąjungos Metų literatūros premija.