Ką naujo Chiaros Lubich charizma suteikė mūsų laikams? Ar realu, kad dvasinės įžvalgos gali sužadinti realių pokyčių visuomenėje? Tai tik keletas klausimų, kuriuos britų žurnalistė Sandra Hoggett uždavė Chiarai Lubich per interviu, kuris buvo nufilmuotas 2002 metais Rocca di Papa (Romoje), Fokoliarų įkūrėjos namuose. Siūlome jo ištrauką. Šnekamoji kalba šiek tiek pataisyta, tačiau išlaikomas nuoširdaus bendravimo stilius.

Kai kalbėjote apie savo pirmąsias naujas įžvalgas, kurios neprieštaravo Bažnyčios tradicijai, pridūrėte, kad Šventoji Dvasia į žemę atnešė kažką naujo. Ką būtent?

Daugybę naujų dalykų! Pavyzdžiui, būdą, kaip gyventi krikščionybe. Iki šiol, per šiuos 2000 metų, krikščionybe buvo gyvenama daugiausia asmeniškai, kiekvienas ėjo pas Dievą vienas. Štai kodėl tie, kurie tikrai norėjo tapti šventi, ieškodavo vienatvės su Dievu. Todėl stodavo, pavyzdžiui, į vienuolyną, kuriame buvo grotos, atskiriančios nuo kitų, vienatvė, tyla ir panašūs dalykai. Jie padėdavo, kol siela išsižadėdavo savęs, apsimarindavo, tapdavo pilna Dievo ir pasiekdavo Dievą.

Pas mus taip nėra. Mes pasiekiame Dievą mylėdami brolį. Kai jis atsiliepia mylėdamas savo ruožtu, kartu einame pas Dievą. Štai dėl ko mums nebūtina pasitraukti į vienuolyną, broliai yra aplink mus; nereikia mums abito kaip vienuoliams, – rengiamės kaip visi, pasaulietiškai; mums svarbi ne tyla, o žodis; ne vienatvė, o bendravimas. Viskas kitaip. Tik tiek, kad ir šis kelias, kuris vadinamas „bendruomeniniu“ – kitas labiau asmeniniu – taip pat pagimdo šventuosius.

Tai šiuolaikiškas dvasingumas, pritaikytas dabarčiai – komandinio darbo laikams, o čia tampame šventi komandoje – ko ankščiau nebuvo.

Bet ne vien tai yra nauja, gimsta ir nauja teologija, paaiškina daugybę mažai žinomų dalykų, juos išvysto, veda prie naujos askezės. Žinoma, pirmiausia reikia išsižadėti savęs, tačiau meilė veda vis toliau, bet tai jau mistika… Labiau panašu į pirmuosius krikščionis, kurie buvo vienos širdies ir vienos sielos, mylėjo vieni kitus, dažnai priimdavo Eucharistiją, klausydavo Žodžio, taip ir mes gyvenime remiamės Evangelija. Tikrai labai panašu į pirmuosius krikščionis, tačiau tam reikia grįžti 2000 metų atgal.

Jūsų judėjimas gimė pasaulio ir Bažnyčios krizės metu; krizės, kuriai judėjimas duoda savo atsakymą. Kodėl, jūsų manymu, ši krizė?

Jūsų išvada, mano galva, yra teisinga. Dar gerai nesimato naujų jėgų, kurias sužadino Dievas. Visada taip nutinka istorijoje: Bažnyčia visada gyvena pasaulyje, todėl patiria ir jo poveikį. Įsismelkia netikros vertybės, iškyla neigiamų dalykų ir ji nusilpsta. Bet štai karkartėmis amžių bėgyje Šventoji Dvasia pažadina judėjimų, kurie sugrąžina žmones atgal prie Evangelijos, prie Evangelijos autentiškumo ir radikalumo.

Taip buvo nuo pat pradžių, dar šv. Bazilijaus laikais, taip buvo su šv. Ambraziejumi, su šv. Augustinu, šv. Benediktu, o ypač vėliau su šv. Pranciškumi. Per juos Šventoji Dvasia sužadina visos krikščionybės atnaujinimą. Taip kilo daugybė judėjimų ir daugybė dvasingumų – Šventosios Dvasios veikimas, ištaisant žmonių klaidas.

Mūsų laikmečiu – nors tai dar nėra plačiai žinoma – yra šimtai, man atrodo 300 mažų ar didelių Šventosios Dvasios sužadintų judėjimų, tarp jų ir mūsų, kuris nori krikščionišką gyvenimą sugrąžinti prie Evangelijos autentiškumo.

Mums Evangelija yra įstatymas. Per šiuos judėjimus šiandien gimsta didelė viltis. Bažnyčia tikisi naujo pavasario. Popiežius kalba apie naują Bažnyčios pavasarį dėka šių judėjimų. (...)

Esame pasauliečiai, todėl esame įpareigoti nešti Evangeliją į pasaulį. Pati bažnytinė hierarchija to nepajėgia padaryti, nes ji turi rūpintis sakramentais, padedančiais Bažnyčios gyvenime, religiniu ugdymu, vadovavimu Bažnyčiai. Malonę nešti Evangeliją į pasaulį turi pasauliečiai.

Pradžioje aš su savo bendražygiais nešdavau šią dvasią, o tarp mūsų pasauliečių buvo dirbančių politikoje, mene, kultūroje, psichologijoje, pedagogikoje. Tam tikru momentu jie patys pajuto, kad, gyvenant Evangelija, visai kas kita būti mokytoju, gydytoju, politiku. Jie patys pradėjo susitikti tarpusavyje ir panoro sukurti tokius centrus kaip psichologų, teologų, filosofų… Mes tai mielai rėmėme, ir dabar ne vienas pasakoja apie pokyčius savo darbe.

Pavyzdžiui, gydytojo ir ligonio santykis. Paprastai matoma liga, o ne artimas. Motinos santykis su sergančiu savo vaiku kitoks nei gydytojo. Tačiau mūsų gydytojai visada stengiasi matyti pirmiausia artimą, draugą, tik paskui patologinį atvejį.

Taip pat ir mokykloje: paprastai mokytojai dėsto kaip įprasta; tuo tarpu mūsų mokytojai pirmiausia yra tų vaikų motinos, tėvai, broliai, tampa draugais, galbūt žaidžia su jais, daro tai, kas juos džiugina, tada vaikai atsiliepia kitaip. Keičiasi visas pasaulis.

Pakalbėkime apie naujos politinės tvarkos idėją, kur meilė motyvuoja viską. Ar tikrai manote, jog galima pasiūlyti ją šiandienos pasauliui?

Absoliučiai. Jau taip ir vyksta. Pradėjome Neapolyje, bet iš ten idėja pasklido visur, kur yra mūsų politikų.

Brolybė nėra vien krikščioniška idėja, tai yra taip pat ir šiandienos pasaulio poreikis. Pavyzdžiui, Naujieji laikai, t. y. lūžis tarp seno ir naujo, prasidėjo su Prancūzijos revoliucija. Prancūzijos revoliucija skelbė brolybę, lygybę ir laisvę. Laisvė pasaulyje pakankamai pažengusi, bent jau pas mus, Vakaruose, nes daug kur veikia demokratija. Taip pat ir lygybė – nebėra vergų, bent ne pas mus. Tačiau brolybė!..

Pati Prancūzijos revoliucija pamynė brolybės principą, žudė žmones. Savo ideologija kai ką pasiekė, tačiau nedaug. Todėl ir politikoje jaučiamas šios pamatinės ašies – brolybės – stygius. Jei ji būtų, tuomet ir lygybė būtų labiau įgyvendinta, pilnesnė, O laisvė? Žinot, šeimoje visi esame laisvi, nes ten mus jungia meilės saitai.

Tad, kartoju, brolybė nėra vien Dievo planas žmonijai – visi broliai ir vienas Tėvas, bet tai yra laikmečio poreikis.

Apie šią brolybės dvasią kalbėjau Romos parlamente, buvau pakviesta ir į Čekiją, Slovakiją, Slovėniją. Pavyzdžiui, Austrijoje, Insbruke, kur vyko didžiulis renginys, kalbėjau beveik tūkstančiui Europos miestų merų ir administracijos darbuotojų. Dalyvavo ir Austrijos Respublikos prezidentas. Kalbėjau daugiau nei valandą apie tai, kaip gimė Europa, apie šventuosius Europos įkūrėjus, apie visus Popiežiaus paskirtus jos globėjus ir padėjau jiems suprasti, kad mūsų šaknys yra krikščioniškos.

Paskui apžvelgiau istoriją, tokią įvairialypę, kaip Europa susiformavo, nes mano tema buvo pavadinta „Suteikti Europai sielą“. Taip išryškėjo, kad ta siela – tai brolybė. Ši mano kalba susilaukė neįtikėtino atgarsio, dar ir dabar tenka ją kartoti. Nors nesu politikė, tačiau jie nori, kad kalbėčiau apie brolybę, kad ši krikščioniška Europos siela skintųsi kelią.

Politikai paaiškina, kaip galima tai įgyvendinti. Jie klausia: kas yra mūsų priešas politikoje? Dažnai priešas yra žmogus iš kitos partijos, bet mes turime mylėti ir jį, nes, jei ši partija egzistuoja, vadinasi, buvo priežasčių, dėl kurių ji gimė. Tad mūsų miestui reikia tiek mano, tiek ir jos įnašo.

Be abejonės, jūs darote nuostabių dalykų, tačiau visi žinome, kad politika visada bus nešvari. Visada bus politikų, apimtų godumo, egoizmo, valdžios troškimo. Kaip manote, ką daryti tokiu atveju?

Mes visada stengėmės žiūrėti pirmiausia į save, ne į kitus. Šis judėjimas gimė dėl mūsų atsivertimo, nesiekiant, kad kiti atsiverstų. Yra žinoma, jog meilė užkrečia, taip gimė ir naujas pasaulis. Mūsų dabar yra maždaug 10 milijonų, kaip matėme iš paskutinių skaičių, ir visi tuo gyvena. Ten, kur dabar esame, anksčiau to gyvenimo nebuvo, o dabar yra. Pamažu, pamažu augame, o kur dar visa sklaida per komunikacijos priemones, jos neįmanoma įvertinti. Tad sklaida yra stipri.

Jei turime galimybių, išsakome savo mintis, taip pat ir kitaip galvojantiems. O jeigu tokios galimybės nėra, skleidžiame gėrį, per daug neteisdami, nors ir pastebime, kad daroma didelių klaidų.

Taip. Kol kas toliau skleidžiame brolybę, ten, kur galime.

Norėčiau pakalbėti apie „Bendrystės ekonomikos projektą“. Jis mane žavi. Jis yra radikalus ir turi pasisekimą.

Pirmiausia reikėtų pasigilinti į tai, kaip jis gimė. Tai padės geriau suprasti projektą.

Pasidalinimas gėrybėmis mūsų judėjime vykdomas pasauliniu mastu. Mes, fokoliarai, atiduodame viską, net surašome testamentą tiek turimam, tiek būsimam turtui... nes atiduodame viską. Kiti, turintys šeimas ir t. t., atiduoda tai, ką turi viršaus, tačiau visi, visi, visi, kažką duoda; vyrauja visuotinis pasidalinimas gėrybėmis.

Kelis kartus lankiausi Brazilijoje, bet kartą teko kiek ilgiau apsistoti San Paulo mieste. Ten man ir padarė didelį įspūdį – buvo 1991 m. – visi tie dangoraižiai, tiesiog dangoraižių miškas, pastatytų kaip papuolė... O aplinkui, kaip sakė kard. Arnsas: tarsi „Erškėčių vainikas“ – visos tos lūšnos. Ten ir pajutau tą skirtumą tarp turtingųjų ir vargšų. Tokia yra vargšų istorija, jie visada yra prispausti, o turtingieji visada... jiems miręs vienas iš jų atstoja 100 tų kitų, – bet juk tai neteisinga. Šiame pasaulyje visi esame lygūs.

Nuvykusi į mūsų judėjimo miestelį sužinojau, kad daugelis lūšnynuose gyvenančių žmonių yra pažinę Evangeliją ir norėtų būti mūsų draugais, tačiau gyvena didžiuliame skurde. Tada pasakiau: reikia kažką daryti – Judėjime juk dalinamės ne tik gėrybėmis, bet ir poreikiais.

Turėjau kalbėti 3–4 tūkstančiams brazilų, tad pasakiau: ar jaučiatės pajėgūs sukurti naujas įmones? Kreipiausi tik į specialistus, verslininkus bei jų bendradarbius, tai turėjo būti įmonės veikiančios pagal dabartinę rinkos sistemą. Skyrėsi tik įmonės valdymas ir pajamų paskirstymas.

Šios įmonės turėjo gauti pelną, kurį reikėjo paskirstyti į tris dalis: vieną dalį skirti įmonės tolimesnei plėtrai; kitą – skirti struktūroms, ugdančioms žmonėms davimo kultūrą, nes visi esame egoistai, susidedantys viską į savo kišenes; trečiąją dalį skirti tiesiogiai vargšams.

Sulaukiau visuotinio entuziazmo, nes brazilai – geri, dosnūs žmonės. Taip ir gimė pirmosios įmonės. Dabar yra apie 800 tokių įmonių, įsikūrusių Brazilijoje, Argentinoje, taip pat ir Europoje bei Azijoje.

Tai yra neeilinis, nuostabus dalykas, nes tos įmonės gyvuoja. Net ir tuomet, kai nesiseka... Kai kilo stipri ekonominė krizė, įmonės buvo uždaromos viena po kitos, mūsų įmonės išliko. Nes turime ypatingą akcininką – Dievą Tėvą, kuris, esant sunkumams savo Apvaizda visada pasirūpina: galbūt šiek tiek pinigais, galbūt ypatinga produkcija, sėkmingos produkcijos idėjomis...

Buvau pakviesta į Europos Parlamentą kalbėti apie Bendrystės ekonomiką aukščiausiu lygiu, dalyvaujant ekonomikos pasaulio autoritetams, Nobelio premijos laureatams. Pamenu, kaip visi kalbėjo apie ekonomikos suirutę, apie skolas, o aš papasakojau apie Bendrystės ekonomiką: kalbėjau dvylika minučių. Pabaigoje vienas organizatorių pasakė: „Girdėjote? Problematika yra aiški, tačiau ateitis yra čia.“ Taip ir pasakė.

Jūs pasakėte, kad visi esame egoistai. Žinoma, esame žmonės. Man patinka galvoti apie save kaip apie dosnų žmogų, tačiau kartais atpažįstu savyje egoistą. Ir jums taip būna? Kaip tai įveikiate?

Taip, iš pradžių tai sunkoka, tačiau pamažu tampa įpročiu, nes dorybė – tai geras įprotis. Bet iš pradžių buvo ir taip, kaip sakote…

Tačiau yra toks dalykas, kuris suteikia ir didelę pusiausvyrą – Evangelijoje pasakyta: mylėk artimą kaip save patį. Matas esi tu. Tai, kas yra gerai tau: gerai turėti tris drabužius, gerai turėti vieną paltą, gerai... taip galvodamas apie kitą, savęs nenuskriausi. Šv. Paulius sako: „Nenoriu palikti jūsų skurde, kad kiti praturtėtų; noriu lygybės.“ Todėl tai nėra sudėtinga. Meilė padeda padėti kitiems, padeda negalvoti apie save. Tačiau Evangelija iš esmės padeda išlaikyti pusiausvyrą. Tu esi toks pats kūrinys, kaip ir kiti, o Dievas nori pasirūpinti ir vienu, ir kitu.

Parengta pagal DVD „Face to face - Chiara Lubich and Sandra Hoggett“ (Charisma Productions UK)