Knygos  „Mėgintuvėlis kariuomenėje“ autoriai šioje knygų mugėje dalyvavo pirmąkart, tad pasiteiravome Renatos, kokį įspūdį ši mugė jai paliko: „Malonu buvo sutikti draugus ir susipažinti su žmonėmis. Masinių renginių nelabai mėgstu, bet visada žaviuosi, kad kažkas sugeba užvesti varikliuką, kad visa Lietuva suvažiuotų.

Labai prajuokino berniukas, kuriam taip patiko iš mūsų autografus gauti, kad visas likusias knygas, kurias jis įsigijo, tarp jų ir „Aviuką Šoną“, nusprendė mums duoti pasirašyti. Ir nelabai suprato, kodėl aš jos nepasirašau.“

Pirmoji knyga „Mėgintuvėlio kelionės“ sulaukė didelio pasisekimo vos pasirodžiusi, tad ar leisti „Mėgintuvėlį kariuomenėje“, abejonių nekilo. Planuojama ir daugiau istorijų apie šį personažą ir jo atradimus. Lietuvoje visiškai naujas formatas vienija literatūrinį pasakojimą, žinias ir įtraukiančius eksperimentus. Tai ne tik pasakojimas, bet ir enciklopedija. Ir, iš dalies, žaidybinė knyga, užimtumo priemonė.

Pati Renata yra chemijos mokslų daktarė ir chemijos mokytoja, kartu su vyru organizuojanti chemijos vakarėlius. Kadangi pati augina sūnų, visas idėjas iškart gali patikrinti – ar jos tikrai domina vaikus, ar temos suprantamos, bandymai veiksmingi ir įtraukiantys.

Jūsų sūnus, augdamas tokioje aplinkoje, turbūt svajoja tapti išradėju?

Jis jau išradėjas, konstruktorius ir LEGO genijus. Taip pats save apibūdina. O mes labai džiaugiamės, nes jis tikrai moka draugus užkrėsti LEGO, kiauras dienas kažką konstruoja. Mes skatiname sūnų būti kūrybiškam, jis net pasakas padeda mums kurti.

Kaip atsiranda naujas eksperimentas? Beskaitant atitinkamą literatūrą? O gal pirma mintis gimsta galvoje, ir jau tada tikrinate realias galimybes?

Ieškau literatūros, o tada bandau supaprastinti eksperimentus, kad skaitytojas galėtų juos atlikti namų sąlygomis. Aš juos tiesiog tobulinu.

Mugėje, pasakojant apie Mėgintuvėlio knygas, neretai tekdavo išvysti neramius tėvų veidus. Ar nebus pernelyg pavojinga užsiimti knygoje aprašomais eksperimentais? Tačiau autoriai saugumo nepamiršo. Visi eksperimentai turi saugumo nurodymus: kada dėvėti pirštines, apsauginius akinius. Jau knygos pradžioje įspėjama, kad atliekant bandymus reikalinga suaugusiojo priežiūra. Eksperimentai parinkti taip, kad net namų sąlygomis nebūtų pavojingi sveikatai ir gyvybei.

Su eksperimentais susiduriate turbūt kasdien... Yra buvę nelaimingų nutikimų?

Esu pakankamai atsargi, o ir pavojingų eksperimentų nelabai mėgstu daryti, todėl didelių nelaimių neturėjau.

Antroji knyga ypatinga tuo, kad joje nemažai žinių apie Lietuvos karo akademiją, kareivių kasdienybę, Lietuvos gynybą, nepriklausomybę, netgi pateikiama Morzės abėcėlė. Per Mėgintuvėlio ir jo draugės Kolbutės nuotykius vaikui pateikiama istorinė informacija, ugdanti patriotiškumą.

Pirmoji knyga tokia švelni: apie keliones, kristalus ir spalvotas gėles... Antrosios tema visiškai kitokia – kariuomenė. Kaip taip nutiko?

Pirmosios knygelės iniciatorius ir idėjų autorius buvau aš, tačiau kai vyras pamatė, kad chemijos mokslų virusas įtraukė visą šeimą ir net jį patį, nusprendė, kad reikia sūnui parašyti „tėčio ir sūnaus“ pasaką apie kariuomenę. Šioje pasakoje skatinamas patriotiškumas atskleidžiant svarbius Lietuvai istorinius įvykius. Ir visa tai pateikiama žaismingai, su pasakojimais bei eksperimentais.

Iš kur žinios apie Karo akademiją?

Labai paprasta – mano vyras yra karininkas. Jis baigė Karo akademiją, šiuo metu ten ir tarnauja.

Turbūt ir Jūs patys esate patriotai?

Mes labai mylime Lietuvą, mums čia gera. Stengiamės šią meilę Lietuvai perduoti ir sūnui.

Karo tema visuomet buvo gana atsargiai sutinkama. Tačiau nereikėtų manyti, kad vaikams ji turi būti nepasiekiama. Beprasmis smurtas, kurio kupina televizija ir kinas, tikrai gali paveikti vaikus. „Mėgintuvėlis kariuomenėje“ savo nuotaika ir informacija jokiu būdu neskatina agresijos ir neragina kariauti. Krašto apsauga yra ne mažiau verta dėmesio nei policijos ar gaisrininkų darbas. Apie šią veiklą vaikai taip pat turi teisę turėti tikrų žinių – kaip ir apie kitas profesijas.

Ar susiduriate su nuomone, kad vaikams nelabai tinka tokios temos kaip karas?

Manau, netinkamų temų vaikams nėra, juk tai yra gyvenimas, kuriam mes stengiamės juos paruošti. Tiesiog turbūt reikėtų formuoti pažiūras, kas yra gerai, o kas blogai.

Kaip ir visada, svarbiausia – kaip, kokiu kampu pateikiama informacija. Jei ji kruopščiai atrinkta, patikrinta, patraukliai pateikta, tuomet ir daro teigiamą poveikį, skatina mąstyti, domėtis, klausti. Toks yra ir knygos autorių tikslas – sudominti mokslu. Vaikų versti mokytis nevalia, verčiau sudominti, nes mokslas gali būti įdomus žaidimas.