Privalomo priešmokyklinio ugdymo tema pakalbinome ir Lietuvos tėvų forumo tarybos narę Jolantą Lipkevičienę. Ji kviečia atkreipti dėmesį į tai, kad pataisas siekiama įvesti kiek skubotai – ypač daug problemų gali kilti didmiesčiuose, kur ir taip daug sunkumų dėl patekimo į grupes. Be to, prie mokyklų įsteigtose priešmokyklinukų grupėse gali būti daugiau orientuojamasi tik į akademinius rodiklius, todėl gali būti sutrikdoma vaiko vaizduotė, kūrybiškumas, laisvas judėjimas. Jolanta Lipkevičienė negaili kritikos šiuo metu mūsų švietimo sistemoje vyraujančiai tendencijai, jog „daugiau lygu daugiau“. Formulė: daugiau laiko praleidžiant prie mokslų, ankstyvas ugdymas, daugiau namų darbų – nepadidina mūsų vaikų sąmoningumo. Ji jį mažina. Šiandien tėvai didžiuojasi, kad jų vaikai gali deklamuoti angliškus eilėraščius ankstyvame amžiuje. Jie nepajėgia suprasti, kokį neigiamą poveikį ir įtaką šis modernus švietimas daro jų vaikams. Lemiamas veiksnys yra tas, kad dabartinė švietimo sistema netinka mokinių charakteriams ugdyti.

Kviečiame susipažinti su kitu požiūriu į privalomąjį priešmokyklinį ugdymą.

Šiuo metu Lietuvoje priešmokyklinis ugdymas nėra privalomas. Nėra net tiksliai apibrėžtas amžius, kada pradėti lankyti mokyklą – pastaruoju metu įsitvirtina praktika, kad vaikai leidžiami į mokyklą nuo 7 m., tačiau yra galimybė eiti ir nuo 6-erių. Kaip manote, kodėl mūsų šalyje nėra apibrėžti tokie dalykai ir ar to reikėtų?

Jau nuo 2015 metų rugsėjo ŠMM, neaptarus su visuomene, yra parengta tvarka dėl privalomo priešmokyklinio ugdymo nuo 6 metų. Kiek mums žinoma, jau yra paskirtas ir finansavimas. Žinant, kad didmiesčiuose trūksta vietų darželiuose, neišsprendžiant visų pirma šios problemos, skubos tvarka priešmokyklinukai stumiami į neparuoštas (žaidimui, poilsiui) šiam amžiaus tarpsniui mokyklų aplinkas.

Anot Dr. Regalena „Reggie“ Melrose, „šiandien dauguma mokyklų sistemų nori, kad vaikai BĖGTŲ, dar jiems nepradėjus nė ropoti“. Ši reakcija pagrįsta giliomis žiniomis, jog kiekvienas vystymosi lygis yra būtinas sekančiam, klojantis nervų sistemos pamatus tam, kas laukia ateityje. Mūsų vaikams reikia daug laiko ir praktikos „marinuotis savo meistriškume“ vienam ar kitam gebėjimui, kiekvienoje savo vystymosi kryžkelėje.

Orientuojantis tik į akademinius rodiklius, sutrikdoma vaiko vaizduotė, kūrybiškumas, laisvas judėjimas. Kiekvienam sveikam žmogaus (ypač, vaiko) augimui, įskaitant akademinius pasiekimus, žaidimas yra neįkainojamas pamatas. Dr. Davidas Elkindas žaidimą apibūdina taip: „Tyriausia žaidimo forma: nenuoseklus, [spontaniškas], iš savimotyvacijos, kūrybingas bei nepriklausomas, kur vaikai išranda savo žaidimus ir netgi savo taisykles“. Šis žaidimo būdas, įspėja jis, sparčiai dingsta iš mūsų namų, mokyklų bei kaimynysčių, taip pareikalaudamas didelių mūsų vaikų sveikatos, gerovės bei pasiekimų kaštų. Begalybė tyrimų įrodė, kad žaidimas kiekviename vystymosi lygyje padidina IQ, socialinę- emocinę veiklą, mokymąsi bei akademinės veiklos rezultatus.

ŠMM siūlo įteisinti pataisas, kad priešmokyklinis ugdymas būtų privalomas ir visiems vaikams užtikrinta teisė į vienodas sąlygas pasirengti mokyklai. Ar reikalinga tai reglamentuoti, kodėl?

Kadangi trūksta darželių, pažeidžiamos lygios galimybės ugdytis visiems vaikams. Demokratinėje šalyje kiekvienai brandžiai šeimai reikėtų suteikti laisvę parinkti savo vaikams ugdymo formas pagal šeimos vertybes ir įsitikinimus, o ne varu suvaryti visus vaikus į mokyklas. Yra šeimų, kuriuos pajėgios savo vaikus lavinti pačios, bet švietimo sistema tokią laisvę iš tėvų atima, formuoja tam tikra atotrūkį tarp vaikų ir tėvų.

Kažkada į gimdymo namus buvo vežamos gimdyti tik iš asocialių aplinkų moterys, aristokratės gimdė savo namuose. Na, o dabar į mokyklas varu varomi priešmokyklinukai bus dėl to, kad asocialios aplinkos jų nelavina. Vadinasi, sprendimai priimami visiems vienodai, neatsižvelgiant, kad yra tėvų, kurie socialūs ir nenori vaikų išleisti į atšiaurias mokyklų aplinkas. Ir kur čia demokratija, humanizmas?

Nusikalstama prieš vaikus, kai ŠMM dėmesys skiriamas akademiniams rezultatams, t. y. kairiajam smegenų pusrutuliui lavinti. Tačiau nenaudojamos ir nestimuliuojamos dešiniosios smegenys. Smegenų dešiniojo pusrutulio funkcijos kažkodėl laikomos ne tokiomis svarbiomis vaikų pasiekimams ir galutinei sėkmei. Paradoksas: mokykloje vaikų kūnai skatinami mažiau judėti, o norima, kad smegenys dirbtų daugiau. Atlikti Paulo Ginniso tyrimai parodo, kad 29% mokinių turi regimąją atmintį; 34% mokinių turi girdimąją atmintį, o net 37% mokinių turi kinestetinę atmintį (tai pats lėčiausias įsiminimas, tačiau amžinas. Kūnas prisimena, ką lietė, jautė, kas į jį „įdėta“). O mokinių smegenų pilkosios ląstelės gyvybingos tampa per pertraukas, tuomet vaikai būna atviri mokymuisi.

Kokių pliusų gali turėti vaikai, eidami į mokyklą po priešmokyklinio ugdymo grupės, palyginti su tais, kurie į mokyklą ateina iš namų?

Dr. Davidas Elkindas palygino vaikų, kurie lankė akademinius darželius, rezultatus, su vaikų, lankiusių į žaidimus orientuotus darželius. Paaiškėjo, kad „akademiniai vaikai“ ne geriau skaitė ir mokėjo matematiką, bet labiau nerimavo dėl įvertinimų, buvo mažiau kūrybingi ir turėjo daugiau neigiamų nusistatymų prieš mokyklą nei „žaidimų vaikai“. Tai yra svarbiausias dalykas, kurio mes pasigendame šiandienėje į rezultatus nukreiptoje švietimo  kultūroje. Netikime pedagoginiu mitu, kad „daugiau lygu daugiau“. Formulė: daugiau laiko praleidžiant prie mokslų, ankstyvas ugdymas, daugiau namų darbų – nepadidina mūsų vaikų sąmoningumo. Ji jį mažina! Valandų, skirtų menams, fizinei veiklai gamtoje sumažinimas, skiriant daugiau laiko patalpose skaityti, rašyti, aritmetikai – tai nusikaltimas. Mūsų vaikai persidirba ir vyresnėse klasėse yra šalinami iš mokyklų katastrofiniais tempais ne tik dėlto, kad daugiau nelygu daugiau, bet dėl to, kad tai lygu stabdymui. Smegenys geriausiai veikia tik esant optimaliai sužadinimo būsenai. Vaikai negali dalyvauti, klausyti, apdoroti informacijos, ją atminti ar gerai dirbti, kai yra per mažai ar per daug sužadintos būsenos. Šias būsenas sukelia sukrėtimas. Kai smegenims dar esant nepasiruošus, iš vaikų reikalaujama lankyti tiksliųjų mokslų pamokas ar organizuotus žaidimus (pvz., komandinį sportą), priešlaikinis ir dažnai užsitęsęs jų patiriamas stresas gali staiga uždaryti jų smegenų sistemą, demotyvuoti.

Kaip manote, ar Lietuvoje yra galimybių visiems vaikams užtikrinti priešmokyklinį ugdymą – jau dabar pasigirsta itin aštrių svarstymų, jog nėra tam realių galimybių?

Prievarta viskas įmanoma. Bet bus nusižengta LR Konstitucijai, kuri tėvams suteikia teisę, lygiavertėmis sąlygomis su valstybinėmis įstaigomis, nevaržomai  rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus (LR Konstitucijos 26 str.) parenkant iš daugelio alternatyvų savo vaikams ugdymo įstaigą. Esant labai siaurai švietimo alternatyvų pasiūlai, valstybinių mokyklų monopolis tikrai netenkina savo ugdymo kokybe išsilavinusių tėvų. Ir šeimose toks ŠMM skubotas sprendimas sukuria papildomų įtampų, ragina tėvus išvažiuoti iš Lietuvos dėl vaikų gerovės.

Nemažai tėvų skundžiasi nenorintys leisti savo vaikų į priešmokyklines grupes, kurios būtų steigiamos prie mokyklų. Neva vaikams ten nėra tokių sąlygų kaip darželio grupėse susikaupti, pailsėti ir pan. Ką manote apie tai?

Kadangi šis priešmokyklinio ugdymo klausimas sprendžiamas skubos tvarka, tai akivaizdu, kad mokyklų aplinka vaikams nesuteiks tokių sąlygų kaip darželio grupėse žaisti, susikaupti, pailsėti ir pan. Mokyklose trūksta edukacinių aplinkų visiems moksleiviams, nes kol kas mažiau gilinamasi į turinį ir procesus, sureikšminami akademiniai rodikliai. Mokyklos vis dar yra panašios į kalėjimus: ilgi koridoriai ir šonuose kameros...

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie daugiau laiko praleidžia ankstyvojo ugdymo įstaigose, geriau pasirengia pradiniam ugdymui ir jiems jis geriau sekasi, vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Ką manote apie priešmokyklinio ugdymo įtaką vėlesniam mokymuisi?

Yra įvairių tyrimų ir labai skirtingai veikiančių vaikų. Pagal neuromokslą, niekas labiau nestimuliuoja ir nerezonuoja dešiniųjų smegenų, niekas geriau mūsų nepalaiko optimalioje sužadinimo būsenoje kaip gamta. Tik esant optimalios sužadinimo būsenos, kai susirūpinimas nėra nei per didelis, nei per mažas, įmanoma mokytis ir teisingai elgtis. Gamta labai gražiai tą būseną sužadina.

Remdamasi daugelio metų tyrimais, Dr. Eeva Karjalainen apibendrino, jog natūralios žalios dekoracijos mažina stresą, pagerina nuotaiką, mažina pyktį ir agresiją, padidina visapusę laimę ir netgi stiprina mūsų imuninę sistemą. Šiandien esame pedagoginės sistemos liudytojai, jog gamta – tai pagrindinis priešnuodis prieš streso, sukrėtimų, persidirbimo ir iškritimų iš mokyklų padidėjimą. Per mažas bendravimas su gamta yra taip paplitęs ir sukelia tokią žalingą būseną smegenims, kad net turime jam vardą: „Gamtos stokos sutrikimas“. Dr. Karjalainen teigia, jog „po stresinių ar daug dėmesio reikalaujančių situacijų“ miesto aplinkoje mes taip gerai neatsigauname, kaip būdami gamtoje. Kai susiduriame su gamta, mūsų kraujo spaudimas, širdies ritmas, raumenų įtampa ir streso hormonų lygis krinta daug greičiau, negu mums esant mieste.

Šnekant apie vaikus, jau žinoma, jog hyperaktyvumo simptomai mažėja jiems suteikiant galimybę žaisti žalioje aplinkoje. Hiperaktyvių vaikų mokyklose vis daugėja, o jiems galinčių padėti, juos suprasti, vis mažėja.

Socialinė ir emocinė vaiko branda yra vieni svarbiausių kriterijų, vertinant vaiko pasiruošimą mokyklai. Kaip priešmokyklinis ugdymas tai gali paveikti?

Ne priešmokyklinis ugdymas, bet brandūs mokytojai patys pasiekę aukštą socialinės emocinės brandos koeficientą gali sukurti vaikams sveiką mikroklimatą mokykloje ir ugdyti socialinę emocinę vaiko brandą. Bet tam paruoštų mokytojų yra labai mažai. Universitetai, kiek mums žinoma, ir dabar ruošdami mokytojus nepateikia jiems tinkamų metodų, įrankių ugdyti socialinį emocinį raštingumą. Vaikų jausmai ir patirtys mažai kam yra įdomūs.

Gal turite pavyzdžių, kaip yra kitose Europos ar pasaulio šalyse ir iš kokių pavyzdžių Lietuva galėtų pasimokyti šiame kelyje (į privalomo ugdymo įteisinimą)?

Pasaulis jau senokai žavisi Pietų Korėjos ir Suomijos moksleivių pasiekimais, o jų septintokai, palyginti su kitų valstybių bendraamžiais, turi mažiausiai pamokų per dieną (A. Piličiauskas, 2008 m.). Vadinasi, kuo mažiau mokosi, tuo geresnių rezultatų pasiekia. Hipotetinė išvada akivaizdi: mažesnis pamokų skaičius teigiamai veikia civilizuotos valstybės mokinių bendrąjį išprūsimą.

Tad ne visada anksčiau ir daugiau duoda ilgalaikėje perspektyvoje gerų rezultatų.

Švietimo įstaigos turėtų įdiegti mokiniams meilę artimui ir mokyti gerųjų savybių. Padėti vaikui tapti tokia asmenybe, kuri pati norėtų tobulėti, pati norėtų prisidėti prie gyvenimo gražinimo, savo krašto, savo bendruomenės, visuomenės kūrimo. Išsilavinimas turi suteikti šventų savybių – gerą charakterį, ištikimybę tiesai, atsidavimą, drausmę ir pareigos jausmą, o ne tik ,,pripompuoti“ į vaikų galvas sausų žinių.

Mokslas yra nauda, galia, šviesa. Tačiau mokslas gali būti ir pavojus. Šventi dalykai piktiems tikslams irgi gali būti naudojami. Mokslo turėti ir išmintingu būti yra skirtingi dalykai (paskaitykite Vydūną).

Kelia nerimą, kad šiandien švietimo įstaigos paverstos fabrikais, gaminančiais „laipsnių turėtojus“. Šiandien tėvai didžiuojasi, kad jų vaikai gali deklamuoti angliškus eilėraščius ankstyvame amžiuje. Jie nepajėgia suprasti, kokį neigiamą poveikį ir įtaką šis modernus švietimas daro jų vaikams. Lemiamas veiksnys yra tas, kad dabartinė švietimo sistema netinka mokinių charakteriams ugdyti, pats laikas tėvams atmerkti akis ir pamatyti tikrąją padėtį. Tik tada, kai bus tinkama švietimo sistema, visuomenė tobulės ir vaikams bus gera eiti į mokyklas.

Kaip manote, ar tai nėra skubotas sprendimas, nepasirengus jo įgyvendinimui?

Skuboti sprendimai gali sužaloti jaunuomenės gyvenimus, tad reikia būti atsargesniems. Lietuva aiškinosi Pasiekimų tyrimų organizacijai, kodėl apklausus mokinius nerasta nei laimės, nei rezultato? Nors visi švietimo darbuotojai vis sako: ,,testai, testai, bus tuoj rezultatas...“ Ir mums Lietuvoje buvo palinkėta išvengti visuotino testavimo ir mokymosi atmintinai be prasmės. Buvo pasiūlyta labiausiai branginti klausimus:

Ką patiria vaikai, būdami mokykloje?

Ką veikia suaugusieji, kad vaikai tai patirtų?

Kokia rezultatų pasiekimų kaina?

Ką patiria vaikai, siekdami rezultatų?

Kodėl nesvarbu, ką tu patiri, bet duok rezultatą?

Šie visi klausimai labai glaudžiai susiję su socialiniu emociniu ugdymu. Ar yra mokyklose erdvės šiems klausimams ir atsakymams, paklauskime savęs patys. O jei to trūksta, tai kaip tai staiga atsiras ir bus prieinama mūsų priešmokyklinukams?..

Kaip manote, ar tėvai patys gali tinkamai vaikus paruošti mokyklai?

Manau, kad ne visi tėvai gali savo vaikus paruošti mokyklai. Bet tokių tėvų , kurie puikiai gali pasirūpinti savo vaikų lavinimu, tikrai yra. Ir dar kas čia per užmačia, kad mums, tėvams, reikia vaikus ruošti darželiui, mokyklai, universitetui? Juk vaikus reikia ruošti gyvenimui, o jei dar tiksliau – tai ugdyti pačiu gyvenimu. Juk vaikai ne tik ruošiasi gyvenimui, bet jau gyvena. Tad reikia vaikų gyvenimus praturtinti atitinkama gyvenimo patirtimi. Mokyklose daug nenatūralių gyvenimo sąlygų, vaikai sugraduoti pagal amžiaus grupes, sėdi kaip autobusuose vieni kitiems už nugarų, susiduria su linijiniu mokymosi būdu, užmigdomos vaikų iniciatyvos.

Kalbino Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė