Mano vaikystės ir jaunystės metų epochoje taip ir pasiliko viskas susivieniję pusės amžiaus okupacijos lydinyje, gimtųjų apylinkių neapibrėžto ilgesio virpėjime, atausta vaikiškos patirties graviūromis ir nupiešta pilkuose sovietmečio iškentėjimų atspalviuose.

Gimtinės istorija atmintyje išliko tokia, kokią ją regėjau vaikystėje.

Autentiškos išnykusio kaimo savasties pilnai suvokti niekada nepavyks – ji pokario okupacijoje patirtų traumų, sunaikinusių dalį mano ir kitų, sovietų nužudytų Mokytojų vaikų, dvasinės stiprybės rezultatas.

Gimtinės Atmintis dar vis tebegyva.

Jos prireikia sugrįžimui į TEN, kad ją sustiprintų Davainio ąžuolų stogai ar literatūrinio M. Martinaičio Kukučio Žuveliškių kaimo žvaigždės.

1865–1904 metų datą žinojau dar nelankydama mokyklos. Į lietuvių kalbos studijas Vilniaus universitete atsinešiau iš namų turtingą žemaitišką (raseiniškių) tarmę, kurią branginu iki šiol. Dėl lietuviško žodžio išlikimo aukojosi Knygnešiai, kurie 1869–1990 metais pernešė per sieną apie 4 milijonus lietuviškų spaudinių.

Pagal Česlovą Milošą, „tauta pralaimėjusi istorijoje, dar kartą gimė iš filologijos...“

Šiandien, kai kalnų melodijas groja iš Alpių ledynų krisdami šaltiniai – mano mintys toli žalių miškų ir drėgnų lygumų gelmėse. Atrodo, jog Alpių maumedžiai naktį virpina tik Lietuvos partizanų ir Knygnešių dainas.

Psichologai ir pedagogai aptarinėja, nuo kada vaiko galvoje susiformuoja meilė knygai? Aš gerai žinau, jog meilę knygai paveldėjau iš savo Senelio, eržvilkiškio Knygnešio Martyno Survilos. Knygą pamilau nuo tos dienos, kai raides pradėjau dėlioti į žodžius, o pradėdama sklandžiai skaityti įsitvirtinau ir dar vieną gyvenimo tiesą: lietuviui pavojingiausia yra Meilė Tėvynei. Skaudu, kai toji tiesa galioja iki šių dienų, nors Lietuva jau trečias dešimtmetis yra laisva.

Oskaras Milašius sako, jog kūryba „...kaip upė, nešanti ir trąšų dumblą, ir medžių liekanas, o ne vien aukso grūdelius.“ Meilę Tėvynės žmonėms kaip sugebu išsakau savo knygose: mano vaizduojamų lietuvaičių paveikslai pilnakraujiški, pilni pagarbos Tautai, senam, ligotam, komunistinės santvarkos nuskriaustam, krašto istoriją mylinčiam ir gerbiančiam piliečiui…

Kaip lietuvių literatūros brangintojai ir diplomuotai filologei – man visada buvo svarbi 19-ojo pabaigos ir 20-ojo amžiaus pradžios literatūra.

Spaudos draudimo laikotarpis per šeimoje branginamą Senelio knygnešystės veiklą, anksti sutvirtino mano pilietiškumo pamatus.

Knygos vertė jau vaikystėje tapo mano gyvenimo pagrindu ir tikslu.

Kiekvieną pavasarį pilietiškai susipratusių lietuvių šeimose švenčiama Knygnešio diena, kuri daugeliui pažadina gražių prisiminimų.

Negaliu pamiršti savo pirmojo bandymo rašyti pasakėčias. Mat, labai prie širdies gulėjo vidukliškio Stanevičiaus pasakėčių protingi pamokymai... Parašiusi pasakėčią „Nutikimai lapės oloje“, nusiunčiau į Raseinių rajono laikraštį „Naujas rytas“. Gavau laikraštyje tuo metu korespondentu dirbusio Marcelijaus Martinaičio recenziją: „Rimuoji gerai. Miško vaizdas nutapytas labai gražiai. Tiktai pasakose vilkas būna kvailas – lapė gudri, o ne atvirkščiai...“ 

Supratau, kad kūryboje turi būti sakoma gyvenimo patikrinta tiesa, o ne išgalvota „filosofija“.

Remtis neteisybe rašytojas negali.

Sukau galvą, ką galėčiau pasakyti nemeluodama. Pokaryje mano Talat-Kelpšos kolchoze tiesos niekas nekalbėjo. Atrodė, kad visos pasaulio tiesos privalo būti išverčiamos į melą ir tik tada bus gerai.

Mano gimtąjame, stribų su šautuvais suvarytame – kolchoze pirmininkai keitėsi kasmet, ir niekas nesvarstė, ar jie geri, ar ne, o jų tiesiog masiškai nekentė: komunistai, raudonieji, partizanų žudikai – žodžiu, didžiausi Tautos priešai... Negražių epitetų kiek nori! - tačiau tik patyliukais...  

Iš buvusių dešimčių mano pažintų pirmininkų labiausiai teigiamai įsiminė raseiniškis Pečkaitis: draugiškas, su visais mandagiai pajuokaudavo, ne girtuokis, ne bedievis, ne keikūnas, tvarkingas, judrus, vis pagirdavo mano kasas ir darbštumą, nes Mamai uždirbti metų „vargadienių“ privalomą normą į lauko darbus vasarą dažniausiai eidavau aš.

Kadangi kolchoze dirbti buvo nesunku: poilsio pertraukos būdavo ilgesnės, negu dirbdavome – vis nešdavaus skaityti kokią lietuvišką knygą. Kol kiti rūko, geria samagoną, vakarykščias pagirias nuvydami porą valandų pavėsyje knarkia arba lošia kortomis, aš skaitau.

Prisimenu, buvo pats ankstyvos vasaros darbymetis kolchozo laukuose.. Aš sėdžiu po gluosniu ir skaitau šviežią T. Tilvyčio poemą „Usnynę“. Šis konjunktūriškai perdėtos meninės vertės kūrinys savo tikrumu, mielai valstietišku surimavimu man labai prie širdies. Vėliau poetas Justinas Marcinkevičius apie „Usnynę“ pasakys, kad tai „tradicinis mūsų kaimo ir buities“ kūrinys... Mokausi Kalnujų septynmetės mokyklos mokytojos Stasės Mačiulienės užduotus penkis „Usnynės“ stulpelius atmintinai, tvirtai nutarusi išmokti ne penkis, o visą dešimtį – tada penketukas garantuotas. O man tik vieni juokai tokį linksmą sklandų eiliavimą įveikti.

Šviežiai nušienauto kluono pievute atmina dviratį pirmininkas Pečkaitis, prieina prie manęs po gluosniu skaitančios, paima knygą ir sako:

- Gerai, kad myli lietuvišką poeziją. Mūsų Tilvytis puikus poetas!

- Aš ne tik skaitau, bet ir atmintinai mokausi. Man patinka: „Usnynės baloj pirmos varlės griežia. Į dirvą byra avižos ir miežiai“... - padeklamuoju pirmininkui kelis išmoktus stulpelius.

Pečkaitis paglostė mano galvą ir pagyrė. Užaugsi protinga lietuvaitė. Gal mokytoja būsi... Taip ir nukrito ant mano galvos toji pirmininko išburta  lemtis – net 28 metus Lietuvoje buvau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja...

Rimtos ir žemiškos M. Martinaičio pastabos tikrai mane pastūmėjo naujam mąstymui. Žinoma, niekam to nesakiau, nes visas savo nesėkmes norėjau pergyventi viena, ir kaip Senelis-Knygnešys, kuris kuprinėje slėpė uždraustas knygas – aš visas „literatūrines paslaptis“ slėpiau giliai širdyje.

...Iš buvusių Senelio bendražygių slapta skaitomų prisiminimų sapnuose mačiau kelius, kuriais pėsčias, basas, nuskauduliuotomis kojomis, ar važiuotas su daraša kumelike knygnešys Martynas Survila keliaudavo ir kokie pavojai jį lydėdavo. Studijuodama universitete, archyvuose suradau daug mamos vaikystėje papasakotų patvirtinimų apie kelis Senelio areštus prie Prūsijos sienos.

Kai viską permąstydavau – kiekvienos į mano rankas paimtos knygos vertė kelis sprindžius paaugdavo.

Savo bendraamžius kaimynės našlės Puidokienės berniukus: Untį ir Donių mokydavau „Knygnešių žaidimų“. Išliko nepamirštos mano „režisūros“ ir neįprastų žodžių įsisavinimo pamokos... Lietuviškos spaudos persekiotojų vardus: ispravninkai, pristovai, uriadninkai, žandarai – išmokau pati ir išmokiau savo žaidimų kolegas. Žinojome, kad tai buvo nedidelio proto kvaileliai, menkų sugebėjimų, nesuprantą lietuviškos kalbos ir dideli Tėvynės priešai – maskoliukai

Žaisdami „Knygnešius“, tokį žandarą turėdavome kuo nors papirkti. Visada pikčiausią pristovą suvaidindavo Untis. Jis, išsidrožęs iš alksnio šakos šautuvą, mudviem su Doniumi, einantiems per mūsų užbrėžtą sutartinį rubežių rėkdavo: „stoj strieliajų!“ – stok šaunu! Tada mudu su Doniumi nešamų knygų terbeles apkabinę krisdavom į smilgas, o Untis, nutaisęs baisią, grėsmingą miną, įremdavo mums į nugaras savo iš alksnio šakos išsidrožtą „šautuvą“ ir kiek mokėjo rusiškų keiksmažodžių rėkdavo, kol drebėdami iš baimės jam atiduodavome kelias sutaupytas, iš anksto į kišenes įsidėtas apdulkėjusias „bombonkes“, kurios tuojau pat pradingdavo Unčio burnoje, ir jis mus paleisdavo, prieš tai išspardęs mums užpakalius...

Prie visos mano knygų skaitymų platesnės veiklos, mokantis Raseinių vidurinėje mokykloje (ji dabar patriotų raseiniškių džiaugsmui pavadinta disidento Viktoro Petkaus vardu ), prisidėjo ir mano sugebėjimai raiškiai deklamuoti lietuvių poetų eilėraščius.

Raseinių vidurinė mokykla direktoriaus Kazimiero  Žemaitaičio laikais išgarsėjo metiniais raiškiojo skaitymo konkursais.

Vėlai rudenį, kai nudirbti lauko darbai, atliktos talkos rajono kolchozuose, mokykloje prasidėdavo raiškiojo skaitymo karštligė; pirmas etapas – klasėse, paskui nugalėtojai deklamuodavo kelių paralelinių klasių laimėtojų grupėse, o pabaigoje visos mokyklos mastu – iškilmingas dekamuotojų vakaras, į kurį atvykavo autoritetinga komisija: Kauno dramos teatro aktoriai.

Į mano biografiją įsirašė 1958 metų Mokyklos raiškiojo skaitymo konkursas, kuriame aš laimėjau pirmąją vietą. Tos šlovės, jog komisijos pirmininkas L. Zelčius, nariai: Gabrėnas ir A. Mackevičius man paskyrė absoliutų didįjį pirmąjį prizą, išskyrus mane, niekas lyg ir nepastebėjo. Mat, pavyduolis mandrapypkis paralelinės klasės vienuoliktokas Pijoraitis, deklamavęs konkurse kartu su manimi, visiems aiškino, jog jis padeklamavo už mane daug geriau, ir jam artistų komisija visai neteisingai paskyrė 2 vietą. Visi tikėjo Pijoraičio, o ne mano „šlove“. Tas įvykis tik sustiprino mano likimo užkodavimo tvirtumą, nes mano išsakytas Macevičiaus eilėraščio tekstas apie marčią keistai išdeklamavo mano ir mano kartos moterų tolimesnės ateities realybę...

Atvykus į Šveicariją artimiau susipažinau su filosofo A. Maceinos moksliniais darbais, kuriuose jis yra parašęs: „Dabartis yra praeities ir ateities susitikimas, kurio erdvė yra patsai mūsų būvis: mes buvojame iš praeities į ateitį. Užtai ir negalime kurti ateities taip, tarsi neturėtume praeities. Norėdami žinoti, kur einame, turime žinoti, iš kur atėjome.“

Visa tai man anksti aiškiausiai papasakojo senoji lietuvių literatūra.

Kai tik Kalnujuose įsikūrė biblioteka – tapau nuolatine jos skaitytoja. Kelis metus joje dirbusi bibliotekos vedėja Genutė Valinčiūtė tapo geriausia mano drauge todėl, kad labai mokėdavo parinkti man patinkamas knygas.

Naujų knygų nusipirkti atveždavo ir į Dirmauskio paštą. Ištroškusi naujovių, ten klampodavau net gilią žiemą.

...Nuo laiptukų į Dirmauskio pašto šlaitą sniegas nukastas, pakopos pelenais pabarstytos, o vis tiek labai slidu. Atramų jokių nėra. Tik sumosavau lyg gandras sparnais rankomis, kurių vienoje laikiau ką tik nupirktą Ievos Simonaitytės „Aukštųjų Šimonių likimą“ ir skaudžiai dribau skersai laiptelių ant nugaros. Knyga iš inercijos nuskrido kelis metrus į dvimetrinę pusnį, ir joje paskendo. Išbėgusi iš pašto Dirmauskienės motina griebėsi už galvos: „Ar nesusižeidei?“... O aš, nejausdama skausmo, rūpinausi tik pusnyje paskendusia savo knyga. Balsu verkdama rėkiau: “ Simonaitytė pražuvo pusnyje“! - ir kritau iki kaklo į pusnį graibyti sniege knygos.

Kalnujiškiai ilgai nepamiršo to nuotykio, juokaudami sakydavo: „Mokytojo Survilos Mergikė pusnyje Simonaitytės ieškojo...“

Darbingiausius metus pašventęs gimtojo rašto išsaugojimui, septynerius metus praleidęs caro kalėjimuose ir tremtyje, mano Senelis Martynas Survila teisėtai įėjo į legendinį Lietuvos knygnešių būrį, Tautos atmintyje išlikusių ne gausumu, o pačia savo kilnaus darbo esme.

Tokių pasiaukojusių savo Tautai Knygnešių buvo tūkstančiai, todėl Knygnešio dieną KOVO 16-ąją verta prisiminti visiems.