1967-aisiais Plougho leidykla Getsemanės trapistų vienuolyne gyvenančiam Thomui Mertonui (1915–1968) atsiuntė Eberhardo Arnoldo (1883–1935) esė Kodėl mes gyvename bendruomenėje (Why We Live in Community, 1920). Tuomet, atsakydamas leidyklai, jis pagarbiai atsiliepė apie Arnoldą, rašė, jog jo tekstą aptarė ir per dvi savo paskaitas vienuolyne, Getsemanėje. 1968-aisiais rugsėjo mėnesį E. Arnoldo mintys vėl tapo jo dviejų paskaitų sesėms vienuolėms iš Aliaskos pagrindu. Leidyklos puslapyje šių metų sausio 26-ąją pasirodė pastarųjų Mertono kalbų ištraukos[1]. Kodėl šios svarbios būtent dabar? Kilusių svarstymų priežastimi tapo trys klausimai. Pirma, kuo pasižymi Arnoldo aprašyta bendruomenė? Antra, – kaip šią, pritraukdamas pažįstamą kontekstą, interpretuoja Mertonas. Trečia, kaip tokia, sakytume, radikali bendruomenės interpretacija veikia šiandienos visuomenės kontekste – t. y. kuo jo pastabos vertingos ir svarbios šiandien? 

Eberhardas Arnoldas aktyviai dalyvavo studentų, jaunimo veikloje, 1920-aisiais, Vokietijoje, Sannerzo kaimelyje, įkūrė bendruomenę, pavadintą Bruderhof (Brolių vieta, Brolija – A. Ž. past.). Sekant ankstyvųjų krikščionių bei XVI amžiaus anabaptistų judėjimo pavyzdžiu, atsisakyta privačios nuosavybės, puoselėtas bendras, nuolankaus įsipareigojimo reikalavęs gyvenimas. Kodėl mes gyvename bendruomenėje apibrėžiamos ir šiandien gyvenančiam krikščioniui aktualios temos: bendruomenės reikmė, tapatybė, gyvenimo kartu pamatas, istorinės šaknys, bendruomenės pašaukimas bei jos laikysena socialiniame-politiniame diskurse. Nuo pat įsikūrimo publikavusi knygas, Bruderhof sulaukė tuometinių religinių lyderių – Thomo Mertono, Johno Yoderio, Henrio Neumano ir Motinos Teresės ir kitų – dėmesio, kuris bent iš dalies rodo radikalaus gyvenimo su Dievu ir bendruomenėje, gręžimosi į Dievo žodį reikšmingumą.

Tikėjimas Dievo meile – bendruomenės pamatas

Thomas Mertonas savo paskaitose vienuolėms, kurios 1995-aisiais išleistos kartu su Arnoldo tekstu, komentuoja bei kartą aktualizuoja Kodėl mes gyvename bendruomenėje. Čia, pasak Mertono, kalbama apie tikrą krikščionių bendruomenę. Esė pradžioje įvardytas tikėjimo kaip bendruomenės pamato aspektas Mertonui svarbus, mat žmonės, mąstydami apie bendruomenę ir savęs išpildymą, pakliūna į pavojų. E. Arnoldo įžvalgos jį skatina prisiminti ekumeninio judėjimo keistenybes, prasidėjusias maždaug II Vatikano susirinkimo metu: su žmonėmis iš savo denominacijos nesutinkantys protestantai ėmė eiti pas katalikus, o šie – pas protestantus. Iš organizuotos institucijos, kuri galėjo pasižymėti gailestingumo darbais, bet taip pat lengvai paslėpti tos tikros bendruomenės nebuvimą, eita ten, kur atpažinta bendruomenė. Tačiau sentimentai ar paviršutiniški įspūdžiai, galbūt nulėmę tokį pasirinkimą, ar vien žmogiškos pastangos nėra tikros bendruomenės pamatas.

E. Arnoldas, kaip minėta, bendruomenės pamatu vadina tikėjimą. Jis – ne teorija, dogma, idėjų sistema ar dirbtini žodžiai, ne kultas ar organizacija. Tikėti – tai priimti patį Dievą, arba tiksliau – būti Jo apimtu[2]. Kelias, kuriuo gyvendami bendruomenėje einame, – auka, nuolatinė mumyse vykstanti ir Kristaus laimėta kova tarp gyvenimo ir mirties, tarp tikėjimo ir netikėjimo:

 

Tai, kas išmėginama bendruomenėje, – tikėjimas. Klausimas greičiau ne, kas teisus, bet ar mes tikime. Manau, tai tikroji svarstytina tema. Žinoma, yra problemų, bet visas jas įsivardijame ir sprendžiame remdamiesi tikėjimu ir jo kontekste. Tikėjimas eina pirma, o vienintelis, kuris teisus, – Dievas. Niekas tiksliai nežino, ko Jis nori. Ką mes turime daryti, tai tikėti Jo meilės galia[3]

Krikščionis, bandydamas mylėti, sutarti su kitais ir pasitikėti, pažįsta savo menkumą. Tai atrodo neišvengiama, nes, kaip primena Mertonas, negali tikrai gyventi tikinčiojo gyvenimo, kol nepatirsi, kad nuolat pyksti ant kitų ir nuolat stengiesi to neparodyti. O tuomet – keisi savo požiūrį ir išpažindamas bei galėdamasis savo jausmų, žvelgsi į Dievo malonę, esančią tavyje ir tavo brolyje ar sesėje. Visgi pastangos meile sau ir Dievui, Jo kartu suburtiems žmonėms nesibaigia. Reikia išeiti už bendruomenės ribų – ji turi būti atvira. Bendruomenė, kurioje dėl Kristaus kryžiaus naikinami etniniai, nacionaliniai, klasių, nuomonės skirtumai, neišvengia iššūkių. Vieni jų – kintanti bendruomenės samprata, krikščioniškos laikysenos tapatinimas su politinėmis ar visuomenės aktyvistų grupėmis.

Atsakas į iššūkius – bendruomenė

Tiek E. Arnoldui, tiek T. Mertonui svarbu kalbėti apie krikščionių veikimą politiniame diskurse – dažnai krikščionių pastangos kovoti kartu su pasisakančiais, pvz., už laisvę, privačios nuosavybės panaikinimą ar bendrą gėrį sukelia nesusipratimus. Pavyzdžiui, kai bendruomenės tapatybė imama sieti su aktyvistų grupių tapatybe (krikščionims reikia veikti visuomenėje). Arba politikoje, kai politikas, besiskelbiąs stovįs už Dievą, iš tiesų gali būti rasistas, nacionalistas (o nacionalizmas prilyginamas krikščionybei). Kitas variantas – bendrų idėjų suburti skirtingi žmonės, kurie, kaip paaiškėja, galbūt tenori pasinaudoti kartu protestuose ar akcijose dalyvaujančio krikščionio vardu. Žinoma, išlikti abejingiems visuomenės problemoms ar aklai save vienai iš grupių priskirti nėra tinkamas atsakas. Tad kaip turėtume elgtis?

Mertonas pritarė ir Eberhardo Arnoldo, 1920-ųjų Vokietijoje patekusio tarp nacionalistų ir komunistų, minčiai, jog  reikia, kaip ir Dievo Dvasiai, išlikti tarp ar virš – būti krikščionimis:

Ką turime daryti, tai bandyti atpažinti pagundą visų rūšių galia besiremiančiuose judėjimuose ieškoti bendruomenės (taip elgiasi daugelis), ir išlaikyti savo poziciją krikščioniškoje bendruomenėje, bendruomenėje, kuri sukurta Dievo[4].

Troškimas būti bendruomenėje ir veikti – visa tai artima kiekvienam žmogui (Mertonas pasakoja apie į vienuolyną vykstantį hipį). Esame įspėjami ir apie galimas pagundas visur aplinkui matyti veikiančias krikščioniškas bendruomenes arba pasiklysti įtakos ir galios kupiname diskurse. Taigi reikalingas dėmesingumas, o atsakas į tuomečius iššūkius – Dvasios vedama krikščionių bendruomenė. Ji gyvena Jo meilėje ir veikia tam, kad Dievo galia perkeistų pasaulį. Šis, dažnai nujaučiamas ir beveik nematomas perkeitimas remiasi Dievo pažinimo ir Jo Viešpatavimo viltimi.

Vietoje išvadų

Pirma, tiek E. Arnoldo, tiek T. Mertono įžvalgos pasirodo vertingos dėl abiems būdingo kristocentriško žvilgsnio ir atvertos žmogaus poreikio gyventi bendruomenėje problematikos. Bendruomenės, kurią jie abu reflektuoja, pamatas, – tikėjimas. Čia vyksta nuolatinė kova tarp gyvenimo ir mirties, tarp meilės ir mirties. Kristaus auka suvienyti ir Dvasios vedami žmonės, susidūrę su problemomis bendruomenėje, tiria savo tikėjimą. Nes, kaip rašė Mertonas, svarbu, klausti ne „kas teisus“, bet „ar mes tikime“[5]. Toks pat klausimas lydi ir tuomet, kai krikščionys raginami veikti visuomenėje. Aktyvi pozicija ar noras įsitraukti į visuomeninius judėjimus reikalauja atidumo. Pirmiausia tam, kad krikščionybe ar krikščionimi nebūtų pasinaudota. Tiek Arnoldas, tiek Mertonas, žinoma, nekviečia likti abejingiems. Gyvenimas Dievo kuriamoje bendruomenėje – atsakas Dievui ir galimybė, kovojant dvasinę kovą, prisidėti prie  kovojančių už laisvę, taiką ir socialinį teisingumą. Arba – galimybė būti pasaulyje, kuriame gyvena.


[1] Abi kalbos publikuotos knygoje Thomas Mertonas Aliaskoje (Thomas Merton in Aliaska, 1989) – A. Ž. past.

[2] Eberhard Arnold, Why We Live in Community / with two interpretive talks by Thomas Merton, Walden,

Robertsbridge, Elsmore: Plough Publishing House, 2014, 2.

[3] Thomas Merton, „Building community on God’s love”, Eberhard Arnold, Why We Live in Community / with two interpretive talks by Thomas Merton, Walden,

Robertsbridge, Elsmore: Plough Publishing House, 2014, 27.

[4] Thomas Merton, „Community, politics, and contemplation”, Eberhard Arnold, Why We Live in Community / with two interpretive talks by Thomas Merton, Walden,

Robertsbridge, Elsmore: Plough Publishing House, 2014, 29.

[5] Merton, 2014, 27.