Aplinkosaugos klausimas iki šiol lieka gan retas ir neprioritetinis Bažnyčios diskurse. Nors ekologija ir paminima keliuose dokumentuose, tačiau apie ją kalbama daug rečiau nei apie socialinius ar bioetikos klausimus.

2013-ųjų pabaigoje sužinojome, kad popiežius Pranciškus nutarė antrąją savo encikliką paskirti aplinkos apsaugos temai. Ta proga norisi atsigręžti į mūsų, kaip krikščionių, santykį su kūrinija ir padiskutuoti, kokius kasdienius įpročius keisdami galėtume prisidėti prie jos išsaugojimo.

Apie darnų žmogaus santykį su gamta, jos vertę, kasdienius pasirinkimus ir asmeninę patirtį kalbamės su Botanikos instituto mokslo darbuotoja daktare Dalyte Matulevičiūte ir mažesniuoju broliu kunigu Evaldu Daruliu OFM, daug metų priklausančiu Europos skautų judėjimui.

Dr. Dalytė Matulevičiūtė

Evgenios Levin nuotrauka

Abudu daug laiko praleidžiate gamtoje. Ką jums reiškia gamta, kaip ją apibūdintumėte? Kur joje sutinkate Kūrėją?

Dalytė. Dirbant dažniausiai lieka labai mažai laiko apsidairyti aplinkui, nes turime atlikti konkrečias užduotis, o vasara trumpa. Bet kai truputį pabėgu nuo „konvejerinio“ darbo ir apsidairau, tada iš tiesų pajuntu ramybę, žaviuosi kūrinijos tobulumu ir visas vargas darbe, fiziniai sunkumai atsiperka. Nepaprastą pasitenkinimo jausmą patiriu tada, kai patenku į žmogaus nesutrikdytą aplinką. Ypač jeigu būnu viena gražiame miške, pelkėje ar pievoje, apima jausmas, kad Kūrėjas čia pat ir galiu su juo kalbėtis. Jaučiu artimą ryšį, galiu užduoti klausimą ir girdžiu, jog Jis man šnabžda atsakymą.

Ir patį Kūrėją suradau per Jo kūriniją. Gana ilgai buvau netikinti, pradėjau galvoti apie Dievo egzistavimą tik universitete, tos mintys atsirado todėl, kad pamačiau, kaip gamtoje viskas sudėtinga. Kiekviena organizmo ląstelė yra labai sudėtinga sistema, joje vyksta nesuskaičiuojama daugybė įvairiausių fiziologinių procesų, o ką jau kalbėti apie organizmą, kuris yra tų procesų visuma, ir apie santykius tarp organizmų, ryšius ekosistemoje ir tarp atskirų ekosistemų. Pamačiau, jog yra sudėtinga sistema, kur viskas tobulai funkcionuoja, o mūsų protas gali aprėpti tik mažytę to dalelę. Tada ir pradėjau galvoti apie Protą, kuris yra mums neaprėpiamas.

Galų gale mokslas yra išaiškinęs daug dalykų, galima atrasti ryšį tarp DNR gabaliuko, kuris koduoja tam tikrą savybę, ir to, kaip tame gabalėlyje užkoduota informacija realizuojasi. Galime nubraižyti schemas, kas tą informaciją nuskaito, kur ji nukeliauja, kokie fermentai dalyvauja tame procese, kokie susidaro šalutiniai produktai. Tačiau yra tokių klausimų, kur mokslininkai yra bejėgiai ir tik skėsčioja rankomis. Pavyzdžiui, elementarus klausimas: kodėl klevo lapas yra tokios formos? Nėra jokio ryšio tarp užkoduotos DNR informacijos ir jos galutinio rezultato. Tada vieni sako, kad čia neįmenama paslaptis, o kiti tai priskiria Kūrėjo vaidmeniui. Pamažu supratau, kad yra Kažkas daugiau už mus, ir mes esame tik kūriniai. Kai kas sako, kad tikėjimas ir evoliucijos teorija nesuderinami dalykai, bet aš čia nematau jokių prieštaravimų, nes viskas gražiai dera. Prieštaravimų kyla dėl neteisingos interpretacijos ir nenoro pažvelgti į esmę.

Br. Evaldas. Išgirdęs žodžius „kur joje sutinkate Kūrėją“, prisimenu savo „ilgąjį kelią“. Esu Europos skautas, o skautų judėjime, prieš tapdamas roveriu, vaikinas turi pereiti vadinamąjį „ilgąjį kelią“. Apie tris paras reikia eiti miškais nurodytu maršrutu ir kelyje sukurti maldą. Pamenu, kad mano maldoje buvo toks sakinys: „Ačiū Tau, Viešpatie, už kūriniją – nuostabų Tavo veidą.“ Gamta man yra paties Dievo, Kūrėjo veidas. Būdamas gamtoje, bandau išgyventi ir pajausti, kaip aš kartu su gyvūnais, žolėmis, medžiais išpažįstu Atpirkėją, kuris yra išganęs mane ir kūriniją.

Kaip įvardytumėte žmogaus vietą ir vaidmenį visos kūrinijos, gyvosios ir negyvosios gamtos, kontekste ir kokie tarpusavio ryšiai mus sieja?

Dalytė. Esame tik kūriniai. Ir tais atvejais, kai žmogus įsivaizduoja esąs valdovas ir bando viską pertvarkyti pagal savo ribotus sugebėjimus, rezultatai būna apverktini, sutrikdyta ekologinė pusiausvyra, tokių pavyzdžių turime daugybę. Kūrinija yra tobula ir tik mes, įsikišdami, įsivaizduodami, kad viską žinome ir mokame, tą harmoniją sugriauname. Kai būnu žmogaus veiklos paveiktoje aplinkoje, apima gailestis ir pradedu galvoti, kaip ji toliau vystytis, kas su šia ekosistema bus ateityje.

Įsivaizduoju, kad mes, kaip vienas iš Dievo kūrybos objektų, tebesame tobulinami ir į visą kitą kūrinijos dalį turime žiūrėti pagarbiai, elgtis su ja protingai, nesistengdami valdyti, o taikiai sugyventi, išlaikant tarpusavio santykių harmoniją tiek su gyvąja, tiek negyvąja aplinka.

Kartais mes, galvodami, kad kažkoks organizmas būtinai turi būti naudingas, pamirštame, jog organizmas, kuris mums atrodo nereikšmingas, gamtoje atlieka svarbų vaidmenį. Tik išnykus rūšiai pamatome, kad kažkas sutriko. Tada pastebime, jog sutriko dėl to, kad išnyko viena rūšis, atlikusi tam tikrą vaidmenį. Lietuvoje taip pat yra augalų, apie kuriuos kalbame būtuoju laiku. Gamtoje tarpusavio ryšiai yra itin glaudūs, ir jeigu juos nutrauki – viskas griūva.

Br. Evaldas. Manau, kad ryšys turėtų būti labai pagarbus. Kad eidamas per pievą suvokčiau, jog ji kaip kilimas, esantis mano namuose. Neturiu žvelgti į aplinką kaip į šiukšlyną, lyg galėčiau bet kur išspjauti kramtomąją gumą arba norėti gamta pasinaudoti. Pavyzdžiui, nusiskinsiu sau grožį, bet jis teišgyvens keletą akimirkų. Kai žmogus eina palei ežerą ir nusiskina augančią leliją, ji labai greitai nuvysta. Lygiai taip pat staigiai kambaryje žūva ir žibuoklė. Manau, kad atėjęs į gamtą, žmogus turi mokėti džiaugtis esamu grožiu ir palikti jį visiems.

Aplinkosaugos klausimas iki šiol lieka gan retas ir neprioritetinis Bažnyčios diskurse. Nors ekologija ir paminima keliuose dokumentuose, tačiau, lygindami šios temos dažnumą su skurdo, socialiniais, žmogaus teisių klausimais, matome visai kitą intensyvumą ir svorį. Aplinkosauga lieka šalia didžiųjų iššūkių sąrašo. Kaip manote, kokios to priežastys?

Br. Evaldas. Gal paprasčiausiai apie tai nėra daug galvojama. Bažnyčia pirmiausia kreipia dėmesį į žmogų ir jo evangelizaciją, nors manau, kad žmogus, tobulėjantis ir einantis Dievo pažinimo keliu, naujai atranda ir santykį su kūrinija. Tai neatsiejami dalykai. Negaliu sakyti, kad einu šventumo keliu arba išgyvenu gilią maldą nepatirdamas, jog esu kūrinijos dalis.

Dalytė. Čia nėra vienareikšmio atsakymo. Mano manymu, trūksta kunigų, kad jie aprėptų visas sritis. Jeigu vienas kunigas turi aptarnauti dvi–tris parapijas, jis negali persiplėšti. Įsivaizduoju, kad panašiai yra ne tik parapijose, bet ir kituose Bažnyčios hierarchijos sluoksniuose. Paprasčiausiai dėmesys kreipiamas į skaudžiausius, tuo metu degančius reikalus, o visko aprėpti neįmanoma.

Jeigu žmonių skaičius būtų mažesnis ir taip dramatiškai neaugtų, būtų galimi harmoningi santykiai. Žmogus gamtai didelės žalos nepadarytų, jei imtų tiek, kiek jam reikia būtiems poreikiams, o gamta atsinaujintų ir viskas vyktų harmoningai. Kai žmonių skaičius yra didelis, tenka ieškoti kompromisų, bet jie turi išlaikyti tam tikras ribas, nes beatodairiškai eikvodami išteklius tuoj liksime dykumoje. Verslas visada nori daug, bet reikia pagalvoti (ir čia ne vien tik tiems, kurie užsiima politika, bet ir kiekvienam iš mūsų), ką galiu padaryti, kad nebūtų gamybos vien dėl pinigų – ne dėl žmonių aprūpinimo reikalingais daiktais ir maistu, bet grynai siekiant didesnio pelno.

Kita išeitis būtų tolygiau paskirstyti tai, ką turime. Ne naujiena, kad turtingosios šalys dalį maisto išmeta. Tai mūsų moralės problema. Žinoma, viskas susiję su pinigais, nes neapsimoka maisto perteklių kažkur vežti ir pigiai parduoti. Bažnyčia taip pat gali daryti įtaką, kad būtų teisingiau paskirstomi ištekliai.

Katalikų Bažnyčios katekizmas pareigą saugoti ir gerbti kūriniją sieja su septintuoju Dievo įsakymu „Nevok“, nes gyvūnai, augalai ir negyvoji gamta iš prigimties yra skirti buvusios, esamos ir būsimos žmonijos bendrajai gerovei (2415). Kaip biologė ir gamtininkė, pateikite pavyzdžių, kokiu savo kasdieniu elgesiu vagiame ir žalojame bendrąjį gėrį. Kokius savo kasdienius įpročius turėtume deramai apsvarstyti?

Dalytė. Viena iš didžiulių problemų, prie kurios kiekvienas prisidedame, yra atliekos. Apie tai, kad rūšiuoti būtina, jau daug kas kalba. Aš noriu pakalbėti apie vartojimo kultūrą. Mes dažnai susižavime reklamomis, kurios ragina pirkti. O jeigu dar paskelbiama akcija, tai reikia ar nereikia susigundome maža kaina. Vėliau apsižiūrime, kad tas daiktas stovi nenaudojamas. Pabuvęs sandėlyje, jis galiausiai nukeliauja į šiukšlių konteinerį. Tikrai ne vienam taip nutinka. Aš ir pati pamatau, kad galėjau kai ko nepirkti. O tam produktui pagaminti buvo naudojami ir ištekliai, ir energija, galų gale gamybos proceso metu susidarė daug atliekų ir šalutinių produktų, kurie teršia aplinką. Pirmiausia reikia apriboti savo norus ir pasverti, ar tikrai mums kai kurių dalykų reikia.

Kita sritis, kur galime labai prisidėti savo elgesiu, – tai vengti visokių vienkartinių daiktų. Tokie panaudoti daiktai iškart patenka į konteinerius, kurie prisipildo nepaprastai greitai. Gaila, kad po vieno panaudojimo, ypač kalbu apie vienkartinius indus, atsiranda kalnai šiukšlių. O ta mada naudoti vienkartinius indus plinta kaip kokia epidemija. Dabar nuolat matau žmonių, gatvėse geriančių kavą iš vienkartinių puodelių. Žinoma, tai patogu, bet man gaila, kad tas puodelis papildo atliekų, ir dažniausiai nerūšiuojamų, kalną. Plastikas ilgai nesuyra, o jam yrant susidaro nuodingos medžiagos, kurios patenka į mūsų gruntinius vandenis.

Arba kitas dalykas – labai patogu nusipirkti butelį vandens. Jį išgeri ir butelį išmeti. Čia vėl matau madą, nes daugelyje Lietuvos miestų būtinybės pirkti vandenį nėra, kadangi vanduo tikrai geras. Vilniuje vanduo yra labai puikios kokybės, daug geresnis nei parduodamas buteliuose. Žinoma, yra vietovių, kur gręžinių vanduo geležingas, turi nemalonų kvapą ir skonį, bet tokių vietovių mažuma.

Dar norėčiau pakalbėti apie buityje naudojamus gaminius. Dažnai norime sukurti gražią aplinką, tam tikrą dvasinį patogumą ir nepagalvojame, kiek tai kainuoja pinigine išraiška ir poveikiu aplinkai. Pavyzdžiui – spalvotos servetėlės. Jos tartum gražiau papuošia stalą ir pasitarnauja kaip akcentas prie kitų serviravimo komponentų. Bet jei pamąstytume, ar tas servetėles mums sveika naudoti? Tikrai nemanau, kad servetėlėms naudojami dažai tokie ekologiški, kad nekenkia sveikatai, kai jomis valomės burną, dedame ant jų maistą… Antra – nuspalvintos servetėlės yra nerūšiuojamos ir nukeliauja tiesiai į sąvartyną. Vadinasi, jų dažai patenka į gruntą. Taip pat ir gaminant pačius dažus susidaro daug kenksmingų medžiagų. Reikėtų pagalvoti, jog tas grožis žaloja aplinką, ir galbūt pasirinkti paprastas baltas servetėles. Juo labiau nesuprantu spalvoto tualetinio popieriaus naudojimo. Kartą specialiai suskaičiavau, kad tualetinis popierius su gėlytėmis kainuoja apie 20 proc. brangiau nei paprastas rulonėlis, o dar papildomai teršia aplinką. Visgi toks popierius gaminamas, o gaminamas todėl, kad mes jį perkame.

Br. Evaldas. Kartais vien tik dėl grožio, pinigų ar pastato visiškai nepagalvodami sužalojame kūriniją, pažeidžiame ekosistemą. Pateiksiu vieną pavyzdį. Minijos upe vasaros savaitgaliais plaukia labai daug baidarių. Dėl jų gausos paukštelis tulžys nebesugeba išmaitinti jauniklių ir per vieną savaitgalį išgaišta visi paukščiukai. Tada populiacija migruoja į kitą vietą. Kartais tokie nekalti ir paprasti dalykai labai keičia esamą vietovę ir turėtume atkreipti į juos dėmesį.

Pasak KBK, Pasaulio „valdymas“, Dievo pavestas žmogui nuo pat pradžios, pirmiausia žmogui reiškė paties savęs apvaldymą. Kaip reikėtų šį teiginį perkelti į realų gyvenimą? Koks savęs apvaldymo santykis su vartojimu ir gamtos apsauga?

Br. Evaldas. Galbūt jis turėtų būti kaip istorijoje apie izraelitus, kurie rinko maną su Moze keliaudami per dykumą. Mozė perdavė Viešpaties nurodymą – pasiimkite manos tiek, kiek galite suvalgyti, o ne tiek, kad užtektų rytojui ir kitai dienai. Lygiai taip pat turėtume elgtis su gamta. Dabar dažnai imame ir imame jos išteklius negalvodami apie tai, kiek pačiam asmeniškai reikia. Pavyzdžiui, ateina pavasaris ir iš beržų pradeda bėgti sula. Galiu laikyti pakabintą kibirėlį tol, kol ji bėga, arba atsigerti savaitę ir vėliau beržą palikti ramybėje, nes mano organizmui tų medžiagų jau užtenka. Visur turi būti saikas, o kad būtų saikas, žmogus turi paimti tiek, kiek reikia.

Kartą, kai su tėveliu nuvažiavome į kaimą ir skynėme nuo obels obuolius, tėtis neleido rinkti jų nuo žemės. Jis sakė, kad tai, kas guli ant žemės, yra gyvūnų arba žmonių, neturinčių ko valgyti. Jeigu žmogus ateis į mano asmeninį sodą pasiimti ant žemės nukritusio obuolio, jis nevogs, nes tai, kas nukritę ant žemės, priklauso visiems.

Paprastai nemąstome apie vieną ar kitą problemą, kol nepatiriame jos padarinių. Galbūt panašiai yra ir su aplinkos apsauga – kol komunalines atliekas kiekvieną savaitę kažkur išveža, kol iš čiaupo teka švarus vanduo, o Baltijos jūroje galime netrukdomi maudytis, atrodo, kad aplinkosaugininkai dėl klimato kaitos ir užterštumo sutirština spalvas. Kokių galėtumėte pateikti sąsajų tarp mūsų elgesio su gamta ir pasekmių mums, o ne tiek pačiai gamtai?

Dalytė. Tos spalvos gamtosaugininkų nėra taip jau smarkiai sutirštintos, o maudynės Baltijoje ne visada būna malonios būtent dėl taršos. Prisimenu vieną ekspediciją Pajūrio regioniniame parke. Su kolege dirbome Palvėje. Kaitra buvo sunkiai pakeliama – ne tik negailestingai svilino saulė, bet ir smėlis alsavo karščiu. Čia pat, už apsauginio kopagūbrio, ošė jūra, gundydama palaiminga gaiva. Bet pirmoji darbo pertraukėlė baigėsi nusivylimu – įšokusios į bangas atsigaivinti pajutome prie kūno kimbančius siūlinius dumblius. Jų buvo tokia gausybė, kad iš vandens išėjome žalios nuo prilipusių maurų. Pašilusiame vandenyje dumbliai suvešėjo todėl, kad jis buvo gerai „patręštas“. Buvo akivaizdu, iš kur teršalai – kelias dienas iš pietų pūtęs vėjas ne tik kaitino orą, bet ir nuo Klaipėdos atplukdė biogenų prisotintą vandenį. Todėl jautėmės lyg būtume išsimaudžiusios nuotekų kanale.

Teršalai greitai sklinda ne tik vandenyje, bet ir dirvožemyje – su vandens srautais į dirvas patenka įvairių teršalų iš netinkamai tvarkomų sąvartynų ar savavališkai šalinamų atliekų sankaupų. Juos papildo gausiai naudojamų pesticidų likučiai ir su trąšomis patenkantys sunkieji metalai. Visa tai per mitybines grandines pasiekia mūsų organizmus. O kur dar pramoninė ir transporto tarša.

Padidėjęs vėžinių ligų skaičius yra neabejotinai susijęs su mūsų aplinkos sveikatos pablogėjimu. Ne tik makroaplinkos, bet ir mūsų namų aplinkos. Buityje naudojame daugybę cheminių medžiagų, kurias vėliau įkvepiame, kartais į mūsų organizmą jos patenka nuo užterštų rankų, indų ar kitų daiktų. Taip pat literatūroje radau duomenų, kad daugybės alerginių ligų priežastis yra būtent dabar plačiai tiek maisto pramonėje, tiek buitinės chemijos priemonėms gaminti naudojamų sintetinių aromatų pasekmė.

Vakarų Europą pastaraisiais metais dažnai niokojantys potvyniai neabejotinai yra žmogaus bandymo patobulinti gamtą rezultatas – ištiesinus upių vagas, po smarkių liūčių vanduo nelieka aukštupyje ir vidurupyje, o su didžiule jėga veržiasi į žemupį, kur užtvindo didelius plotus.

Benediktas XVI žinioje Pasaulinės taikos dienos proga (2010 m.) teigė, kad Bažnyčia „pagrįstai nesileidžia į specifinius techninius sprendimus“, o koncentruojasi į santykį tarp Kūrėjo, žmogaus ir kūrinijos“. Taip pat ir Dogminėje Konstitucijoje Lumen gentium rašoma, kad uždavinį saugoti ir tausoti kūriniją turi vykdyti visi, bet pagrindinis vaidmuo čia tenka pasauliečiams. Ką, jūsų nuomone, tokio apčiuopiamo mes, pasauliečiai, galėtume ir turėtume daryti?

Br. Evaldas. Tie dalykai labai asmeniniai, pradedant nuo pačios mažiausios šiukšlės išmetimo į lauką, nulaužtos šakelės, nuskintos gėlės, nuspirto grybo. Visi turi teisę augti. Atrodo, jeigu gyvatė nuodinga, vadinasi, ją reikia sunaikinti. Tai netiesa, nes ir ji reikalinga. Netgi uodai reikalingi. Aišku, kai mums kanda, spontaniškai jį nubaidome ar užmušame, bet kiekvienas kūrinys, ar jis nuodingas, ar plėšrus, ar valgomas, ar nevalgomas, turi savo paskirtį ir kažkam yra reikalingas.

Miestas yra daug daugiau nei miške skruzdėlynas. Esame sukūrę ištisą infrastruktūrą: šiluminius ir elektros tinklus, gatvių sistemą. Visa tai jau yra mūsų invazija. Paimkime kaip pavyzdį kelią. Jis yra labai reikalingas, o lygi asfalto danga tausoja automobilius. Tačiau kai kurie vabzdžiai skrisdami atsitrenkia į pastatų langus ir nukrenta nugarėlėmis ant žemės. Dėl lygios asfalto dangos jie nesugeba atsiversti ant kojų ir taip dirbtinai lygi danga jiems tampa mirties priežastimi. Gamtoje ant žemės visada yra akmenukas, šiaudas ar koks lapelis ir vabalai gali atsiversti. Eidami gatve ir pamatę aukštyn kojomis gulintį vabalą turėtume jį atversti.

Gyvendami mieste turime labai daug būdų rūpintis aplinka. Pavyzdžiui, taupiai naudoti vandenį, dujas, stengtis nevažinėti automobiliu po vieną, įvertinti, kiek elektros prietaisų vienu metu naudojame kambaryje, ir ar jie visi yra reikalingi.

Jeigu važiuodami automobiliu pamatome nutrenktą žvėrelį, turėtume nepalikti jo ant kelio dangos, kad kiti vairuotojai ir toliau važiuotų jam per galvą. Kiekvienas vairuotojas turėtų vežiotis vienkartines pirštines, kuriomis pagarbiai nukeltų žvėrelį ir padėtų ant žemės. Daug dalykų būtų galima kalbėti ir ieškoti, kokiu būdu ugdytis pagarbą gamtai ir gyvybei, nes ji yra Dievo sukurta.

Dalytė. Iš tiesų popiežius labai išmintingai vertina šią situaciją. Techninius aplinkosaugos klausimus tikrai turi spręsti specialistai, net ne politikai. O jeigu jau sprendžia politikai, jie turi remtis specialistų rekomendacijomis. Bet nesutikčiau, kad Bažnyčia čia negali prisidėti. Vis dėlto visas pasaulis yra Dievo kūrinys, jeigu Bažnyčia ragintų savo meilę Dievui išreikšti per pagarbą Jo kūrinijai, manau, rezultatai būtų apčiuopiami. Išties, ar galime kalbėti apie meilę Dievui, jeigu negerbiame Jo kūrinių?

Galėtų būti daugiau socialinės reklamos šiais klausimais, o Bažnyčia, dalyvaudama aiškinant kiekvieno mūsų santykį su kūrinija ir Kūrėju, padėtų žmonėms suvokti jų atsakomybę ir ugdytų pagarbą kūrinijai iš meilės Kūrėjui.

Ponia Dalyte, galbūt turite savo mylimus šventuosius, kurie jums, kaip gamtininkei, yra pavyzdžiai?

Man, kaip biologei, labai artima palaimintoji Hildegarda Bingenietė ir, žinoma, šventasis Pranciškus Asyžietis, jo santykis su visa kūrinija. Hildegarda buvo Dievo apdovanota daugeliu dalykų. Pirmiausia palaimintąją pažinau per jos knygas, vaistinių augalų aprašymus ir jų taikymą gydymui. Hildegarda man atrodė kaip labai daug pasiekusi botanikė. Ir tik vėliau sužinojau, kad ji buvo vienuolė, kuri sugebėjo suderinti daugybę veiklų, būti ir kompozitore, ir teologe. Ji buvo geras Dievo įrankis.

Broli Evaldai, esate pranciškonas, šv. Pranciškaus Asyžiečio, kuris žinomas kaip taikos nešėjas ir kartu kaip ekologų dangiškasis globėjas, pasekėjas. Popiežius Benediktas XVI šias dvi jo savybes puikiai sujungė sakydamas: jei nori puoselėti taiką, saugok kūriniją. Kuo ypatingas buvo šventojo santykis su kūrinija?

Šv. Pranciškus eidamas keliu ir pamatęs nukritusias susikryžiavusias medžio šakeles prisimindavo ir pagarbindavo Viešpaties Jėzaus kryžių. Suskeldėjusios uolos, sakydavo Pranciškus, suskilo tada, kai mūsų Išganytojas mirė ant kryžiaus.

Jis kalbėdavosi su kūrinija, paukščiais, gėlėmis. Pranciškus negalvojo, kad gėlė jam atsakys, bet, kalbėdamas gėlei, kalbėjo Kūrėjui į ausį, tai buvo vienas iš jo maldos būdų. Jam žydinti gėlė buvo ta, kuri garbina Dievą savo grožiu. Gyvenantį ant La Vernos kalno šv. Pranciškų sakalas pažadindavo maldai ir atnešdavo duonos.

Visa tai galima apibendrinti vienu sakiniu, kad šventajam Pranciškui sukurta Žemė – tai paties Dievo atvaizdas, Jo darbas, kurio dalis yra ir jis pats. Mes sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tad kaip Dievas myli pasaulį, taip meilė pasauliui turi kilti ir iš žmogaus.

Kalbino Monika Midverytė OFS