Ne iš gero gyvenimo jiedu susituokė. Metų metus negalėjo nė pažiūrėti vienas į kito pusę. Būdavo susitinka troleibuse, pasisveikina, nesėkmingai bando surasti pokalbio temą ir taip nejučia nuslysta laiko lynu atgal į pirmąsias klases, kai dar nebuvo gyva jų abipusė pagieža. Tačiau vėliau viskas tik blogėjo, nes Pogrindininkės mama neleido jai „stoti į pionierius“, o už tai auklėtojas Antanas bausdavo visą klasę. Ant Sovietiko irgi buvo už ką pykti: visada atsakymus išmokdavo mintinai ir visiems pataikaudavo, paslapčia sukčiaudamas ir keikdamas visus be išimties ir be atvangos.

Sovietikas, daug kam tiesiog „paprastas“ ir „geras“ žmogus, Pogrindininkei atrodė paviršutiniškas ir pernelyg lankstus, kad būtų kam nors tikrai tikęs. Pati visgi neturėjo daug progų griežti dantį, nes amžinai prisidarydavo rūpesčių.

Atrodė, kad taip ir pasibaigs jų gyvenimai važinėjant troleibusais, bet kažkam galvoje užgimė mintis būtent šiuodu supiršti.

Sovietikas neturėjo visiškai jokio noro ar net minties apskritai kada nors ką nors vesti (metams bėgant, jis net ir sekdavo vis vangiau), o Pogrindininkė, sekdama savo puikių tėvų sėkmingos, nors ir trumpos santuokos pavyzdžiu, ištekėti svajojo. Tiesa, ne už bet ko ir ne šiaip, „kad tik ištekėti“. Ji sau mąstė, kad jei šeima ir verta viso reikalingo vargo, tai tik gera šeima, kurioj kad tikvisiems kuo geriau būtų.

Piršliams reikėjo paplušėti, nors Pogrindininkės ilgai įkalbinėti neteko: gyva buvo viltis net ir su Sovietiku gerą gyvenimą nugyventi, jam padėti, vaikų susilaukti ir gerus užauginti. Kai derybos pusiau slapta buvo jau baigtos, sudarė jiedu civilinę santuoką dar senajame metrikacijos skyriuje. Piršliai džiaugėsi, kad tik daugiau meilės Lietuvoj, draugai sveikino. Nuotaikos nesugadino net iš toli skubiai sugrįžęs dėdė, guosdamas, kad visi pridaro kvailysčių, bet kad nieko baisaus, kad dabar taip tuoktis atėjo mada ir kad galima rimtai nežiūrėti.

O sutuoktiniai pažiūrėjo rimtai. Dvidešimt penkerius metus kartu išgyveno, vaikus užaugino, daug vargo ir džiaugsmų patyrė. Vaikai visada matė, kad nėra patys turtingiausi, bet dėl mamos optimizmo, o dar labiau dėl to, kad buvo dar maži ir neturėjo kur eiti, niekur ir nėjo. Paskui užaugo.

Atėjo sidabrinės vestuvės. Žinoma, kad šventė, nes žmonės taip sako. Susirinko giminės, seni ir nauji draugai, dar gyvi piršliai ir kitokie artimieji. Vienas kitas atvirai džiaugėsi, keletas neslėpė nepasitenkinimo, kad Pogrindininkė vis dar tąsosi su Sovietiku, kuris, žinia, jau ir prisimindavo prastai, ir lepteldavo vis kokią kvailystę. Vaikščiojo svečiai tai patys kalbėdami, tai kitų klausydami, vis kitokių atsiminimų apie sukaktuvininkus gluminami.

Daug tąkart buvo pasakyta smagių žodžių. Niekas nepasakė tik vieno, svarbiausio: kaip Sovietikui ir Pogrindininkei gyventi toliau. Kas bendro liko, jei niekas draugėn nestumia, vaikai jau užauginti, o būdai tokie skirtingi?

Tačiau sutuoktiniai buvo užvis protingesni. Jie jau kitą dieną tęsė savo nesibaigiančią sidabrinę laisvės šventę.