„Skaityti reikia tik gerai parašytas knygas, tokias, kurios per kalbą mokytų skaitytoją mąstyti – kurti asociacijas, matyti potekstes. Galų gale man atrodo, kad kalba daug geriau už fantastinius nuotykius padeda įsivaizduoti“– sako vaikų rašytoja Eglė Nachajienė.

Pirma norėčiau paprašyti, kad papasakotumėt apie save: iš kur esat kilusi, kuo maža būdama svajojot būti užaugusi ir kaip nutiko, kad tapot mokytoja?

Užaugau prie Alaušo ežero Aukštaitijos miestelyje. Mano mama buvo laiminga mokytoja, o tėtis – laimingas medikas. Aš irgi norėjau būti laiminga. Tik knygas mėgau labiau nei vaistus.

Kada mokytoja pradėjo rašyti?

Jeigu rašymo į stalčių neskaičiuosim, tai vėlai. Tekstų aplink atrodė tiek daug, kad nedrįsau net pagalvoti, jog ką nors dar galima parašyti. Kai tik išdrįsau pagalvoti, išdrįsau ir parašyti.

Šiaip metais pasirodė jūsų knyga jaunesniesiems paaugliams „Didelės mažų istorijos“ (DIDAKTA). Kaip viskas prasidėjo: kada užgimė šios istorijos, kas paskatino jas rašyti, kokie įvykiai, nutikimai įkvėpė, iš kur radosi tokie charakteringi personažai?

Gali būti, kad šioms istorijoms tiesiog atėjo laikas. Prieš keletą metų europarlamentarės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės įkurtas „Žaliasis kodas“ paskelbė „Žaliųjų pasakojimų“ – įvairaus žanro kūrinių apie gamtą konkursą. Radau jį visai atsitiktinai, kai nemažai dalyvių jau skelbė savo tekstus internete. Aš juos skaičiau, skaičiau ir supratau, kad turiu ką papasakoti. Taip keturios istorijos pelnė II vietą konkurse. O paskui... Pažinojau nemažai tų mažų padarėlių, kurių istorijos buvo vertos papasakoti. Pažinojau kurmį, kuris apsigyveno mūsų namų pievoje, vorą, kuris kabojo už virtuvės lango, įžūlią kiaunę, kuri įsitaisė tvartelyje ir bardavosi su mano mama dėl vištų kiaušinių, gandrus, kurie nusižiūrėjo miestelio bažnyčios šventorių, Sargį ir Mažių... Kiti veikėjai yra mano sesers Rūtos, kuriai vis kas nors nutinka, pažįstami. Tikiuosi, kad visi tie maži padarėliai savo dideles istorijas taip ir patys būtų papasakoję, jei tik būtų mokėję kalbėti.

Ką šia knyga norite pasakyti skaitytojams – visų pirma, žinoma, vaikams?

Aš užaugau kaime. Nežinau tiek gamtos paslapčių, kiek norėčiau, tačiau man visada atrodė, kad mes, žmonės, pasaulį dalijamės lygiomis teisėmis su gamtos padarais. Dar nežinia, ar mes čia ne svečio teisėmis. Vaikams noriu pasakyti, kad pasaulis bus daug saugesnis ir patikimesnis, jei rasi su juo ryšį. Jei išmoksi būti jautrus ir atidus šalia esančiam.

Knygoje svarbiausi herojai yra kandis, kurmis, paukšteliai, sraigė ir kiti maži mūsų didelio pasaulio gyventojai. Kodėl jums svarbu pasakoti apie mažų sutvėrimų gyvenimus?

Nes tos istorijos nutikusios gamtos padarams, kurių žmogus dažnai nė nepastebi. Arba nenori pastebėti, net apsimeta, kad jų nėra. Man svarbu pasakyti, kad jie tokie patys kaip mes – ir tokie pat stiprūs, ir tokie pat pažeidžiami, taigi galime vieni kitus suprasti. Dažno jų gyvenimas trumpas, o jie turi tiek rūpesčių! Juos ištikę nutikimai dešimt kartų už juos didesni. Tikiu, kad jie patiria tokius pat jausmus, turi tokių pat silpnybių. Jeigu mūsų pasauliai iš pažiūros skiriasi, vis tiek juose galioja tie patys dėsniai. Jei tarakono ar kandies istorijoje skaitytojas nors šiek tiek atpažintų save – būtų puiku. Yra šiuose tekstuose ir mintis apie tai, kad žmonės kartais nėra atidūs gyviems padarams, bet ne dėl to, kad yra nejautrūs, o tiesiog iš inertiškumo, dažnai iš nežinojimo.

Pati esate mokytoja. Lietuvių kalbos ir literatūros. Neatsitiktinai tad jūsų istorijose labai svarbus dėmesys kalbai: kalba čia puikiai kuria veikėjų charakterius, atspindi jų nuotaikas, netikėti palyginimai, nonsensas suteikia spalvų, sodrina tekstą. Ar jums atrodo svarbus kalbinis knygos lygmuo, kodėl jis turi būti stiprus, ką tai duoda pačiam skaitančiajam?

Dažnai skaitydama pajuntu, kad daugiau mėgaujuosi tekstu, negu seku pasakojamą istoriją. Tik teksto malonumas mane verčia susidomėti pasakojimu. Kalbėjimas – tai juk mąstymas. Niekas nemato, ką tu galvoji, bet visi girdi, ką tu kalbi, mato, ką rašai. Tai labai gražus, bet ir labai pavojingas būdas išsiduoti. Skaityti reikia tik gerai parašytas knygas, tokias, kurios per kalbą mokytų skaitytoją mąstyti – kurti asociacijas, matyti potekstes. Galų gale man atrodo, kad kalba daug geriau už fantastinius nuotykius padeda įsivaizduoti. Jei skaitysi tik gerai parašytas knygas (turiu galvoje kalbinę pusę), neišvengiamai imsi kokybiškiau reikšti mintis – taigi kokybiškiau mąstysi. Matysi toliau. Viename poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraštyje Dievas Žuvelį mokė: „Žmogau, tau už žodį /Reikės atsakyt kaip už daiktą!“ Šito pamokymo akivaizdoje stoviu ir aš, parašiusi vaikams.

Manyčiau, kad viena svarbiausių temų knygoje, jungiančių mažųjų mūsų pasaulio gyventojų pasakojimus, yra draugystė. Kodėl nusprendėte apie tai pasakoti vaikams?

Draugystė sunkiai mezgasi ir yra labai trapi. Mes tokie atidūs tam, kas mus žeidžia, taip dažnai mėgaujamės nuoskaudomis. O kaip atleisti išsprūdusį netikusį žodį tam, kurį laikai draugu? To reikia mokytis. O juk bet ko mokytis sunku. Šių dienų vaikams gali imti atrodyti, kad jų draugai – išmanūs daiktai. Kad programėlės viščiukui, kurį reikia palesinti, rūpesčio ir atidumo reikia labiausiai. Šito bijau. Ne technologijų, žinoma, tik jų painiojimo su tikraisiais draugais. Tas painiojimas turbūt atsiranda iš baimės būti vienam, kai neturi ką sau pasakyti. Bet kaip susidraugauti? Vienoje istorijoje tarakonas dėl draugo išmoko čiuožti. Ko turime išmokti mes, kad nebūtume vieniši?

Ką jums reiškia rašymas – kodėl jums to reikia? Gal truputį papasakotumėt, kokia yra jūsų, kaip rašytojos, „virtuvė“.

Rašymas – tai būdas pasakyti, kaip supranti pasaulį. Jeigu dar kas nors jaučia panašiai, tas džiaugsis skaitydamas tarsi sutikęs saviškį. Jei skaitydamas vaikas pagaus save galvojantį, jog niekada nieko panašaus nėra jautęs, – irgi gerai. Gal nustebs ir pajus vėliau. Taigi man svarbu, kas atsitiks skaitytojui. Rašymui reikia ramybės, kad nesidairyčiau, kiek valandų. Atostogų. Vieni vaikai padovanojo man savo rankomis įrištą knygą tuščiais puslapiais, bet pilną gerų emocijų. Liepė prirašyti pasakų. Vežiausi ją į kelionę, kurioje savaitę beveik neturėjau su kuo pasikalbėti, užtat turėjau puikų pieštuką ir minkštą trintuką. Rašiau istorijas. Kalbėjausi su kandimis.   

Jūsų istorijos, pasak vienos moksleivės šeštokės recenzentės, įkvepia „stabtelti akimirkai, apsidairyti ir pamatyti, koks pasaulis didelis ir gražus...“ Kodėl tas stabtelėjimas šiandien toks svarbus?

Stabtelėti pravartu net ir tada, jeigu niekur nebėgi. O vaikai patiria didžiulį spaudimą – gerai mokytis, kuo nors užaugti, ką nors pasiekti... Toje reikalavimų daugybėje nebelieka laiko pabūti su savimi. Pabūti su kitu. Su tuo, kuris šalia – ar tikru draugu, ar tik įsivaizduojamu. Stabtelėti reikia, kad nusiramintum. Pasaulis didelis ir gražus, ir kiekvienam jo užteks.  

Kokia jūsų nuomonė apie vaikų literatūrą: kas jums pačiai joje įdomiausia, vertingiausia. Ir išvis – ar skaitote vaikiškas knygas?

Kaip galėčiau neskaityti – juk apie ją su vaikais ir kalbuosi. Man patinka joje tai, kas skatina ne tik sekti istoriją, bet ir mąstyti. Jeigu knyga niekur neveda, liūdna. Mėgstu subtilų vaikiškų knygų humorą, šviesą tuose tekstuose, pasitikėjimą skaitytoju. Apie svarbius mums dalykus vaikų knygos kalba taip pat rimtai kaip suaugusiųjų, tik vaikams juos suprasti užtenka mažiau teksto – vingiuoti išvedžiojimai jiems nedaro įspūdžio.

Kaip manote, ką šiuo metu vaikai mėgsta knygose, kas juos labiausiai patraukia? Kodėl taip yra?

Vaikai mėgsta pasakojimus, bet moka vertinti ir charakterius, ir aprašymus. Sugeba tokių dalykų įžiūrėti, kad tik laikykis. Jais gali pasitikėti. Ir jie puikiai jaučia, kada jiems pataikaujama. O į vaikų knygas vis dažniau persikelia mūsų visuomenės bėdos. Vaikai viliojami temomis, kurios anksčiau būtų vadintos suaugusiųjų. Atrodytų, kad vaikystė vis raginama greičiau baigtis. Gal todėl taip yra, kad mūsų pasauliui trūksta ramybės, saugumo? Tik man atrodo, kad vaikams labiau reikia šviesos – ji ir leis jiems augti saugiems.

Kaip šiandien įkvėpti vaikus skaityti knygas, kai nuolatos tik ir girdime, kad jie vis mažiau skaito? Kodėl knyga reikalinga, ką ji suteikia?

Vaikai augdami ieško savęs, o knyga tai ir yra ta vieta, kur paprasčiausia save susitikti, be to, apie tą susitikimą žinosi tik tu. Vaikai, žinoma, skaito. Tik aš labai norėčiau, kad vaikai, kol užaugs, būtų perskaitę laiko patikrintas knygas. Neperskaitęs aukso fondo knygų tiesiog negalėsi susikalbėti su kitais – nesuprasi literatūrinių užuominų. Suaugus galima grįžti skaityti vaikiškų knygų, bet norint grįžti reikia iš kažkur išeiti. Perskaitęs tinkamas knygas laiku jausiesi visa galva aukštesnis už tuos, kas neskaitė. Todėl aš už tai, kad vaikui suaugusieji padėtų nepasiklysti knygų lentynoje. O įkvėpimas skaityti neateina iškart. Skaityti – tai ir malonumas, ir darbas. Reikia būti kantriam.

Knygoje „Didelės mažų istorijos“ skiriamas didelis dėmesys gamtai, aplinkai, pažinimui apskritai. Ar mes vis mažiau pažįstame tai, kas šalia mūsų, o gal nebepastebime?

Mums atrodo, kad viską išmanom, o ar pažįstam – nelabai rūpi. Kas nepažinta – tas baisu. Kas baisu – tą ignoruojam. Gal suprasti, kad bet kuri gyvybė yra į tave panaši, nėra labai malonu? Jei žmogus būtų ne toks arogantiškas kitų gyvų padarų atžvilgiu, manau, pasijustų saugesnis. Ne toks vienišas.

Ir pabaigai – ko palinkėtumėt visiems skaitantiems vaikams?

Jie ir yra patys laimingiausi žmonės. Linkiu tik mėgautis laime skaityti.

Kalbėjosi Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė