Vasario 5–7 d. Romoje vyko pirmoji naujosios kadencijos Popežiškosios Pasauliečių tarybos asamblėja. Pasauliečių taryboje pirmą kartą dalyvauja ir lietuvė – sociologė ir antropologė, VU Filosofijos fakulteto docentė Irena Eglė Laumenskaitė. Su ja kalbamės apie šioje asamblėjoje diskutuotą temą – „Kaip susitikti Dievą šiuolaikiniam mieste“.

Iš pradžių gal trumpai papasakokite, kas yra ir ką veikia Pasauliečių taryba bei kaip nutiko, kad buvote pakviesta įsitraukti į jos darbą?

Romos kuriją sudaro gana skirtingi padaliniai, kurie sukurti tam, kad padėtų popiežiui spręsti konkrečius Katalikų Bažnyčios gyvenimo klausimus. Juk Bažnyčia yra didžiulė tarptautinė struktūra, kurios egzistavimui svarbūs labai skirtingi dalykai. Pasauliečių taryba yra viena iš vienuolikos ir skirta stiprinti pasauliečių gyvenimą bei veikimą Bažnyčioje.

Taryba buvo įkurta po Vatikano II Susirinkimo, kai iškilo pasauliečių vaidmens ir veikimo klausimai, nes iki tol pasauliečiai praktiškai buvo laikomi pasyviais Bažnyčios nariais – beveik taip, kaip daugelis juos tebesuvokia Lietuvoje: žmonės, kurie apmokomi tikėjimo tiesų ir gauna Bažnyčios patarnavimus.

Galutinai šią Tarybą suformavo popiežius Jonas Paulius II, kuris pats, būdamas Krokuvos arkivyskupu, buvo ir tuomet egzistavusios tarybos pasauliečių veikimui Bažnyčioje patarėjas. Taryboje yra nariai ir patarėjai (konsultoriai), abi grupės turi savo užduotis, bet į Tarybos asamblėjas renkasi kartu.

Taryboje dabar yra šios sekcijos: pasauliečių bažnytinių judėjimų, asociacijų bei naujųjų bendruomenių sekcija; moterų pašaukimo ir misijos Bažnyčioje bei visuomenėje; jaunimo reikalų bei sporto sekcijos. Pasauliečių taryba yra atsakinga ir už Pasaulines jaunimo dienas.

Kas penkerius metus popiežius paskiria apie pusę naujų narių. Popiežiškoji Pasauliečių taryba yra labai „marga“ – šiuo metu čia dirba žmonės iš visų žemynų. Gana skirtinga patirtis įvairiais klausimais labai praturtina ne tik juos, bet ir popiežių, kuriam reikalinga jų pagalba, sprendžiant pasauliečių reikalus. Beje, asamblėjos metu jau buvo užsiminta apie tai, kad Bažnyčioje lig šiol vyrauja išankstinis daugelio dalykų vakarietiškas ir net europocentriškas matymas.

Kai sužinojau apie paskyrimą, pirmoji mintis buvo: „Negi nerado aktyvesnių ir akademiškai veiklesnių kandidatų? Galėčiau čia pat sudaryti tokių sąrašą, jeigu reikia – moterų, ir iš Rytų Europos“. Kaip mane pasirinko, nes naują tokios struktūros narį siūlo ne konkrečių šalių vyskupai – jie popiežiaus paskirtąjį tik patvirtina arba ne? Tiesa, esu skaičiusi pranešimus Šeimos bei Teisingumo ir taikos (Justitia et Pax) tarybų tarptautiniuose forumuose. Be to, itališkai publikavusi straipsnį Bažnyčios socialinio mokymo žurnale. Mane kviesdavo kalbėti ne tiek iš sociologinės, kiek antropologinės pozicijos apie moterį šeimoje bei visuomenėje bei kitus asmens ir socialinio gyvenimo dalykus.

Greičiausiai sprendimą sąlygojo būtent tai, kad jau pradedant nuo popiežiaus Jono Pauliaus II Bažnyčia vis labiau atsigręžia į antropologinius klausimus, o popiežius Pranciškus labai atvirai kalba apie moters vaidmens ir jos adekvataus aktyvesnio dalyvavimo Bažnyčioje būtinybę. Iš tikro šiandien Bažnyčiai pagrindinis pastoracinis iššūkis ir būtinybė yra eiti prie asmens tikrovės, liudijant Kristų – ne vien visus vienodu būdu kaip pasyvius klausytojus mokyti tikėjimo tiesų. Nes visuomenės vizija ir realaus gyvenimas pirmiausia yra sąlygotas to, kokia yra žmogaus kaip subjekto samprata toje visuomenėje. Ar jis kaip asmuo yra visų socialinių sprendimų raktas ar tik priemonė savo ir visuomenės struktūrų ekonominei, politinei ar kitokiai galiai didinti? Popiežius Pranciškus netgi užsiminė, kad reikėtų specialaus Sinodo antropologijos klausimais.

Šios asamblėjos tema: „Susitikti Dievą miesto širdyje“. Kuo pasižymi sielovados požiūriu urbanizuota visuomenė? Kaip Bažnyčia galvoja pasiekti miesto žmones?

Buvo labai daug pranešimų ir komentarų apie šiandienius gyvenimo pokyčius ir iššūkius skirtingose pasaulio šalyse. Išryškėjo, kad šiuolaikinio miesto lindynėse žmonės taip pat gyvena skirtingai. Pvz., Indijos didmiesčiuose tarp socialinės atskirties žmonių vyksta stratifikacija ir netgi galima socializacija, kuri padeda įveikti savo skurdo ir atskirties padėtį. Skiriasi ir Vakarų bei Rytų Europos didžiųjų miestų ypatumai: jei didmiesčiuose Vakaruose koncentruojasi didesnė bedarbystė, tai Rytų Europoje didieji miestai yra traukos zonos, kur labiau tikėtina rasti darbą. Tuo pačiu mieste yra didesni tikėjimo iššūkiai: skirtingų tikėjimų įvairovė, didesnis religinis abejingumas ar net priešiškumas, bet kartu didesnės galimybės atrasti ir gyvo krikščionių tikėjimo bei jo praktikos židinius. Asamblėjoje kalbėjome apie daugelį didelio miesto, kaip city (angl.), veidų. Šiandienos miestas yra daugiacentriškas, nes čia telkiasi įvairių kultūrų ir gyvensenos paskiri židiniai. Vakaruose šiuos skirtumus sąlygoja tiek religijų, tiek ir kultūrų įvairovė, tuo pačiu galimi ir kultūriniai ar religiniai getai – kitiems žmonėms uždaros gyvenimo „salos“. Tai reiškia ir naujus evangelizacinius iššūkius, nes mieste daugiau nekrikščionių ir tik nominalių krikščionių.

Ir Lietuvoje, kuri yra tradiciškai katalikiška šalis, šiandien daug nominalių krikščionių, kurie yra tik pakrikštyti, bet nieko apie tikėjimą nežino arba turi jo iškreiptą įvaizdį. Taip pat mieste, kur didėja gyvenimo tempas, informacijos gausa, juos ir pakviesti sunkiau. Asamblėjos metu kalbėta, kad Bažnyčia nebegali manyti, jog ji turi pastoracijos monopolį. Dabartinė situacija neleidžia Bažnyčiai vien laukti, vykdant įprastą sielovados praktiką kaip pasyvų mokymą. Kaip Popiežius Pranciškus dažnai pabrėžia, kad reikia išeiti iš savo bažnyčių kaip uždarų erdvių erdvės ribų ir ieškoti būdų, kaip sutikti žmones.

Ką konkrečiai reiškia Bažnyčiai išeiti iš savo erdvių?

Asamblėjoje buvo ne tik pranešimai, bet ir liudijimai žmonių, kurie atstovavo naujiems bažnytiniams judėjimams ir naujoms pasauliečių bendruomenėms bei naujoms krikščioniškoms iniciatyvoms. Jie pasakojo apie tai, kaip sutikti žmogų gatvėje, stotyse, sutikti benamį kaip asmenį, o ne apsiriboti anonimine labdara ar išmaldos davimu. Tai praktika, kuri gyvavo pirminėje Bažnyčioje. Šiandien labai svarbu nesiorientuoti į visų norimus greitus rezultatus, įspūdingus vienkartinius renginius, bet nuosekliai ir ištvermingai vesti žmones tikėjimo keliu.

Masiniai renginiai padaro įspūdį, sukuria bendrumo išgyvenimą, kas jaunimui ypač aktualu. Žmonės išgirsta ar patiria kažką jiems svarbaus, todėl jų tikėjimo kelionei reikia konkrečių programų jų parapijose, Alfa kurso susitikimų. Jie pažadina, sukelia klausimų, norą gilintis, dalyvauti. Tačiau dažnai konkrečioje jų gyvenimo vietoje, parapijoje, tuo viskas ir užsibaigia, nes nėra tolesnių realių galimybių, ir jos toli gražu ne visur yra kuriamos. Todėl po Pirmosios Komunijos dauguma vaikų Bažnyčią palieka, nes jų tėvai jos gyvenime nedalyvauja, o vaikams taip pat dažnai nėra jiems tinkamų tolesnės bažnytinės praktikos būdų. Todėl tam būtinas pasauliečių parapinis aktyvumas, bendro gyvenimo tinklas, kuris ypač svarbus vaikams ir paaugliams, nes jie stokoja referentinės grupės, kuri būtų krikščioniška. Kaip šiandien jiems padėti įgauti vientiso asmens stuburą, kad nebūtų medijų bei gatvės prieštarų manipuliuojami? Todėl vaikams ir jaunimui reikia bendraamžių krikščionių susitikimų, stovyklų, bendravimo, pažinčių, diskusijų ir bendros veiklos galimybių.

Kitas opus dalykas yra santykis su vargšais. Ir popiežiaus Pranciškaus kvietimas eiti pas vargšus nėra vien jo kaip Lotynų Amerikos atstovo bruožas. Asamblėjoje tokią būtinybę ir galimybę gyvai liudijo Chiara Amiranti. Dabar jau plečiasi jos inicijuota asociacija, bet ji pati šį iššūkį ir troškimą sutikti žmogų jo gyvenimo naktyje patyrė asmeniškai, išėjusi prieš daugiau nei dvidešimt metų naktį į geležinkelio stotį Romoje. Tais laikais nei Bažnyčia, nei visuomenė nebuvo atvira tokiai veiklai, nebuvo, pavyzdžiui, tokio dalyko kaip nakvynės namai benamiams ir alkaniems.

Išgirdusi žmonių stotyje gyvenimo istorijas, Chiara jautėsi kalta ir bejėgė, nes nieko negalėjo jiems pasiūlyti. Lūžis įvyko tą kartą, kai po kiek laiko sutiko tą patį žmogų, kurio vieną naktį ji tik išklausė, kalbėjosi, ir jis jai padėkojo, kad būtent tuomet ji jam labai padėjusi. Dažnai žmogus turi klausimų, bet neturi kam jų išsakyti, todėl toks susitikimas jam yra tarsi properša kitokiam gyvenimui. Tada ji ir ryžosi pradėti savo bent tokį veikimą. Po kelerių metų atsirado jau savanorių būrys, daugiausia jauni žmonės, o šiandien asociacija „Sutikti gatvėje“ veikia 11 šalių – Europoje ir kituose žemynuose.

Tai reiškia, kad jauni krikščionys nori tokios tarnystės, nori tokio asmeniško susitikimo, gali priimti vargšų teikiamą gyvenimo troškimo dovaną, ir tai juos padrąsina liudyti savo tikėjimą, o kartu patiems jame tvirtėti. Nes būtent vargšai ir benamiai, nepaisant jų baisių gyvenimo sąlygų, turi gyvenimo džiaugsmo, vilties patirtį, kuri yra kontrastas daugelio mūsų baimei prarasti savo socialinį saugumą, siekti jo visais finansinių garantijų ir socialinio draudimo būdais. Jie gali liudyti atvirumą gyvenimui, galimybę išlikti žmogumi ir baisiose gyvenimo dramose bei netektyse. Tai mus gali sustiprinti, kai daugelis nesame patyrę tokių radikalių gyvenimo išbandymų kaip jie. Popiežius kalbėjo apie tai, kaip pasiekti asmenišką santykį ir atsiverti susitikimo galimybei.

Asamblėjoje kalbėta ir apie anti-miestą bei negatyvią toleranciją krikščionių atžvilgiu. Ar galite plačiau išskleisti šias temas?

Miestas įprastai suprantamas kaip pilietinės patirties ugdymo vieta, nes jis kaip bendro gyvenimo būdas istoriškai pradėjo telktis aplink pilį. Ten žmonės tapdavo tarpusavio susieti ne tik darbo pasidalijimu ir mainais, bet ir tam tikrais socialiniais reikalavimais, elgesio normomis, bendra veikla. Tą liudija Italijos ir kitų šalių viduramžių miestai.

Šiandien miestas tokio susietumo nebeturi. Žmonės dirba valstybės valdymo ar verslo įstaigų struktūrose, tarpusavy susiję tik funkciniais ryšiais, dirba dažniausiai vien dėl atlygio, dalis – dėl karjeros. O po to grįžta į daugiabučius, kur jie nebendrauja tarpusavyje, vieni kitų net nepažįsta. Įsivyrauja susvetimėjimas, vienatvė, visos priklausomybės, kurios yra kompensacinė reakcija į tokį gyvenimo būdą, neretai – ir depresija. Didėja ir nusikalstamumas, nes dėl visų buvimo arti vienas kito, čia pat esančio žmogaus kitoniškumo sukyla ir agresija: matuojame, kas turi daugiau galios paveikti kitą. Nebėra bendrojo gėrio sampratos, dalyvavimo, profesinių sąjungų, gyvų tarpusavio mainų, savęs įprasminimo, savitumo atradimo ir stiprinimo bendroje veikloje. Žmonės gyvendavo miestuose mainų ir bendruomeniškumo dėka, stiprindami savo profesionalumą ir socialinę tapatybę. Šiandien patiriame susvetimėjimą, išplautas tapatybes, uždarumą, individualizmą. Popiežius Pranciškus tą įvardija kaip „anti-miestą“.

Kalbant apie negatyvią toleranciją krikščionims, buvo pabrėžta, kad Vakaruose ji stiprėja. Gerai žinome apie kuriamos „Islamo valstybės“ (ISIS) nepakantumą krikščionims ir siekį fiziškai naikinti tuos, kurie nėra musulmonai. Statistika rodo, kad krikščionių persekiojimas labai sustiprėjo ne vienoje pasaulio valstybėje. Tačiau negatyvi tolerancija yra būdinga daugiau savo kilme krikščioniškiesiems Vakarams. Girdime apie dažnesnius atvejus, jog žmonės neteko darbo dėl to, kad neslėpė savo krikščioniškosios tapatybės ženklų, raiškos būdų, jog meldėsi darbo aplinkoje, išsakė savo požiūrį į jiems nepriimtinus dalykus, nors kitiems nereiškė jokio žmogiško priešiškumo. Jau prasidėjo ir bylos teismuose dėl krikščionio tikėjimo liudijimo teisės – religijos laisvės, kuri Vakaruose tarsi yra, tačiau nejučia vis labiau ribojama, nes jai priešpriešinama pagarbos ribas prarandanti pozityvistinė „žmogaus teisė“.

Priešingai nei krikščionybė, kuri davė kultūrinius ir civilizacinius pamatus Vakarams, taip pat demokratijos, visuotinių žmogaus teisių ir dialogo galimybę, dabartinis islamas nėra pakantus žodžio laisvei, grasina, net fiziškai keršija, šitaip neleisdamas kritikuoti ar šaržuoti jų pasaulėžiūros. Todėl jo Vakaruose jau prisibijoma. Tačiau krikščionys, taikiai oponuojantys vartojimo visuomenės unifikavimui, visų socialinių normų beribiam liberalizavimui, tėra kultūriškai tik pakenčiami, bet iš esmės į juos pradedama žiūrėti nepalankiai, kartais net priešiškai.

Paradoksalu, turint omenyje deklaruojamą žodžio ir saviraiškos laisvę...

Taip, vyrauja būtent saviraiškos laisvė – laisvė maištauti, triukšmauti, ekscentriškai elgtis, net reikšti agresiją, kol tai nėra pasaulėžiūra, kuri racionaliai ir pagrįstai oponuotų dabartinei liberaliajai ideologijai bei politikai. Tačiau problema, kad visuomenėje nesvarstomos jokios tarpusavio sąveikos normos, nereflektuojami jų atskaitos taškai, nes žmogaus prigimtis suprantama kaip tuščias popieriaus lapas, į kurį galima surašyti bet kokius pasirinkimus, kuo jautiesi, kas esi ar nori būti. Mes, gyvenę sovietinio režimo erdvėje, esame laicizuoti panašiai kaip prancūzai – krikščionybės židiniai ir jos praktika buvo prievarta naikinami. Bet, skirtingai nei Prancūzijoje, pas mus dar prisidėjo net asmeninės tikėjimo praktikos kontrolė. Todėl Lietuvoje sekuliarizacija buvo viso to išdava, o dabar bendro europinio proceso dalis. Būtent čia buvo stipresnis religinis persekiojimas, nes mūsų vyskupai nesutiko atsiskirti nuo Visuotinės (Romos) Katalikų Bažnyčios, kas buvo įgyvendinta, pvz., Kinijoje, už tai daugelis jų sumokėdami savo gyvybėmis. Tuo būdu Katalikų Bažnyčia okupuotoje Lietuvoje tapo vienintelė oficialia socialine institucija, kuri oponavo sovietinei ideologijai ir sistemai.

Totalitariniai režimai anksčiau ar vėliau yra nukreipiami tiek prieš žydus, tiek ir prieš krikščionis, nes jie yra tie, kurie gyvena Sandoros su Dievu patirtimi – turi kitą, gyvą atskaitos centrą, ir visuomenei sunkiau jais manipuliuoti. Dėl to nestebina toks paradoksas: stiprėjant dabartiniam jau agresyviam liberalizmui, palengva gali stiprėti ir totalitarinės nuostatos, nes šiandienės liberalizmo ideologijos diktuoja žmonėms savo laisvės kriterijus.

Renginio dalyviai gilinosi į kitą ne mažiau svarbų aspektą – europocentriškumą. Ar tai vis dar aktuali tema Bažnyčioje?

Bažnyčia šiandien jau atpažįsta, kad krikščioniškoji Vakarų teologija yra suformuota vakarietiškos mąstysenos pagrindu, orientuota į šios kultūros arealo patirtį ir mentalitetą, nes Artimieji Rytai, o vėliau vis labiau Europa tapo krikščioniškosios kultūros lopšiu. Todėl ir Bažnyčioje pirmiausia iškeliamos Vakarams būdingos problemos ir tikėjimo iššūkiai, tuo tarpu kituose žemynuose ir kultūrose jie yra kitokie.

Su popiežiumi Jonu Pauliumi II nutrūko italų kultūrinės patirties ir orientyrų ilgametis vyravimas, o dabar mažėja ir europocentriškumas, nes popiežius Pranciškus, turėdamas dar ir jėzuitų dvasinę formaciją, yra gerokai platesnės socialinės ir bažnytinės patirties žmogus. Jis ėmėsi kurti didesnę skirtingų kultūrinių ir bažnytinių patirčių pusiausvyrą, kad Bažnyčia taptų tikrai visuotinė, išplėsdama katalikų iš visų žemynų ir kultūros arealų dalyvavimą joje. Būtent dėl tos naujos patirties ir didesnio tarpusavio bendravimo patys europiečiai pradeda atpažinti savo europocentrišką mąstyseną.

Ir vyskupų sinoduose ryškėja, jog kitur vyksta kitokie procesai, yra kitos gyvenimo koordinačių sistemos, kurių negalime vertinti vien iš savo vakarietiškos perspektyvos. Tai savo ruožtu didina ir atvirumą klausytis, stiprinti dialogą, permąstyti socialinius procesus ir jų analizės išvadas. Todėl šiandien bandoma įveikti vakarietišką kultūrocentrizmą.

Tačiau problemiška yra tai, kad ši nuostata pasaulietinėje erdvėje keičiama kultūriniu reliatyvizmu, kuris įgauna visokio reliatyvizmo, taip pat ir moralinio, apraiškas. Bažnyčia būtent tai mato kaip didžiausią iššūkį, todėl joje kyla savos įtampos tarp neatšaukiamo krikščionių tikėjimo tiesų bei Tradicijos ir kartu būtinybės naujiems bei adekvatiems pastoracijos būdams. Todėl dėmesio centre atsiduria antropologinis klausimas: kaip kreiptis į konkretų asmenį, kuris turi tą patį, bet nevienodai išreiškiamą pagarbos, orumo ir abipusio santykio poreikį – kaip padėti jam atsiverti Kristui, nes Jis atpirko kiekvieną žmogų nuo uždarumo gyvam ir mylinčiam Dievui ir geba savaip kviesti į Jo dovanojamą laisvę ir gyvenimo pilnatvę? Kaip mums gebėti Jį sekti?

Kokios temos jums asmeniškai pasirodė svarbios, galvojant ir apie šiandienį Lietuvos kontekstą?

Visus palietė Manilos arkivyskupo, kardinolo Luiso Tagle, jauniausio kardinolų kolegijos nario, pranešimas. Jis labai gyvai ir paprastai perteikė esmines didmiesčio žmogaus problemas, remdamasis ir savo asmenine susitikimų su žmonėmis patirtimi. Kardinolas Tagle atvirai pasakojo apie savo patirtus iššūkius, kas nevirto sentimentaliu ar buitišku kalbėjimu, bet atvėrė teologines ir pastoracines įžvalgas.

Mane, manau, ir kitus palietė tai, kad jame tarpusavy dera pamatinė tikinčiojo asmens tapatybė, teologinis išmanymas ir vakariečiams nebūdingas minties paprastumas bei emocinis atvirumas. Jis iškėlė kelis svarbius dalykus: žmonių troškimą naujų simbolių, susijusių su Dievo artumu ir jų kilnumu, ir kvietė mus atpažinti, jog miesto žmonių gyvenimas sietinas jau ne su raugu, avimis, sėkla ir gerai suarta ar kieta žeme, bet kūno praradimu, įtampa, dirbtinėmis šviesomis, turto ir skurdo kontrastais, triukšmu. Kaip atverti šias patirtis susitikimui su Jėzumi? Kard. Tagle atkreipė dėmesį į tai, kad tokios šiandienės patirtys naujai kreipia žmogiškosios bendrystės troškimui, kuris ypač būdingas vienišiems, benamiams, pabėgėliams. Todėl Bažnyčia yra kviečiama teikti erdves žmonių susitikimams, visų patirčių išreiškimui ir asmeniško bei bendruomeniško tikėjimo paieškai.

Kaip pabrėžė kardinolas Tagle, mums reikia kalbėti ne apie skurdą kaip socialinę kategoriją, bet asmenis – paliktus, vienišus, skurstančius. Jie yra ne anoniminiai pašalpų ir paslaugų gavėjai, bet tie, kurie trokšta dėmesio, išklausymo, gyvos atjautos ir patys gali pasidalinti su mumis savo iššūkiais, gyvenimo troškimu ir džiaugsmais. Tuo jie gali ir mus evangelizuoti, padėti atverti miesto dykumoje naujus Dievo gyvybės šaltinius. Ir visa tai mus kviečia keisti sielovados mentalitetą – pasitraukti nuo normatyvinio pamokomojo kalbėjimo, uniforminio ugdymo ir tokios pat sielovados – leistis į pastoracinį atsivertimą.

Šią temą papildė Buenos Airių arkivyskupas, kardinolas Mario Poli, kuris pasakojo apie tai, kad svarstydami kaip atsiliepti į arkivyskupijai kylančius iššūkius, vyskupai atpažino, jog pagrindinis dalykas yra misija. „Vadinasi, į misiją turime išeiti ir mes, o ne vien kitus siųsti“, – sakė jis. Taigi, jie pabandė išeiti į susitikimus, asmeniškai kalbėjo su žmonėmis, ir šis gyvas bendravimas, anot kardinolo, pakeitė ir jų įprastinį kalbėjimo būdą.

Tai iššūkis, pirmiausia dvasininkijai, atsisakyti tam tikros jau normatyvinės laikysenos, kalbėsenos. Ir vargu ar daugelis priims jį, kol nepatirs realių iššūkių savo nuostatai, jog pasauliečiai tėra pasyvūs jų teikiamų „paslaugų“ vartotojai, o kunigams pakanka aukoti Mišias, teikti sakramentus, laidoti ir gerai prižiūrėti savo „ūkį“ – tvarkyti ir gražinti bažnyčią, kad būtų akivaizdžiai matomos jų pastangos. Juk dirbti su žmonėmis, atsiliepti į jų poreikius, pasiūlymus – tai eiti į kitokį santykį su jais.Kita vertus, – sakė kardinolas, – ir patiems pasauliečiams reikia keisti savo požiūrį į kunigą, nustoti žvelgti į jį tarsi iš apačios į viršų. Taigi, visiems yra iššūkis, kaip atvirai ir autentiškai susitikti kitą, neignoruojant savo skirtingų užduočių, vaidmenų, atsakomybių, bet atpažinti, jog Bažnyčios hierarchija nėra analogiška socialinei. Taip, ji galimai matoma kaip piramidė, tačiau apversta – smaigalys kaip atsakomybės didesnis svoris yra apačioje, kas išreiškia ne socialinės galios, bet tarnystė hierarchiją.

Sociologas Massimo Introvigne – CESNUR (naujų religinių judėjimų ir kultų tyrimo centro) įkūrėjas bei vadovas, atskleidė naujų šiuolaikinio žmogaus religingumo apraiškų. Religijos sociologija nuo ilgai vyravusios pasaulio sekuliarizacijos teorijos, kuri teigia, kad mokslas išstumia religiją ir ši nebeaktuali, perėjo prie atidesnio naujų procesų ir kultūrinių skirtumų tyrimo. Atsiskleidė tikėjimo be Bažnyčios praktika – naujasis religingumas, palietęs ir nominalinius katalikus, kuriam būdingi ir magijos elementai, paskirų psichoterapijos metodų naudojimas, dvasingumo be religiškumo sklidimas; taip pat tokie reiškiniai, kai religija paverčiami net buitiniai įpročiai (laikraščio skaitymas, kavos gėrimas, prekinimasis – shoping ir pan.), nes religija suvokiama kaip kasdienės sakralizuotuotos apeigos ir tikėjimai į dalykus, kurie laikomi šventais. Kokius platesnius pokyčius mieste matome? Trumpėja miegas, atmintis (atminimo išsaugojimas) – viskas daroma greitai ir vienu metu (daugiafunkciškumas), sakralizuojama karjera ir rezultatyvumas, plinta gyvenimo turizmas bėgant ir fotografuojant, socialinis variklis kurti persikelia į virtualią erdvę, nebėra stabilių laiko atskaitos taškų, ką anksčiau užtikrindavo religija su dienos, savaitės ir metų liturginiu ciklu.

Jis pabrėžė, kad dėl šių gyvensenos pokyčių šiandien tikra revoliucija yra greičio sulėtinimas – galimybė į kažką išskyrus darbą įsitraukti, giliai išgyventi, grąžinti į gyvenimo ritmą tylą ir maldą, skirti laiko būti su vaiku, ligoniu, vargšu, kontempliuoti grožį. Būtent apaštalavimas išlaisvina nuo skubėjimo, nes nesiekiama apskaičiuojamų rezultatų. Todėl Introvigne mano, jog šiandien reikia ugdyti pasauliečius, kurie sugebėtų atsiliepti į žmogaus nustelbtą jo paties kitokio gyvenimo poreikį, tą atveriant ir visuomenės elitui, kuriam itin būdingos šios gyvenimo karuselės įpročiai.

Keli pranešėjai, turintys praktinę socialinę tikėjimo patirtį, kalbėjo apie krikščionių aktyvaus pilietiškumo būtinybę, atveriant žmonėms kitokio socialinio veikimo principus, vaisingą solidarumą, kitokias galimybes įveikti konfliktus ir žmogiškąjį skurdą.

Kokios gairės lydės Pasauliečių tarybos darbą artimiausius metus?

Šioje taryboje buvo išsakytos keturios prioritetinės veiklos sritys.

Pirmiausia – tai evangelizavimas šeimoje. Juk krikščionys patys tarp šeimos narių turi netikinčių ar kitos religijos išpažinėjų, tad turėtų tapti autentiško tikėjimo liudytojais realiu santykiu su jais.

Antras prioritetas – vargšai, atpažįstant tikrąjį skurdą, kuris glūdi ir mumyse – pavyzdžiui, vargšų artumo baimę. Baimė, nežinojimas, ko imtis, bandymas atsiriboti – tai mūsų skurdo išraiška. Kita vertus, reikėtų įžvelgti ir skurdo metamą iššūkį, ir jo teikiamą kitokių santykių dovaną. Nes, kaip sakė Jeanas Vanier, „visuomenė be įgaliųjų – tai neįgaliųjų visuomenė“. Kitaip tariant, visuomenė, ignoruojanti socialinės atskirties žmones, – tai tarpusavio atskirties, susvetimėjimo ir vidinio skurdo visuomenė.

Trečias uždavinys – dėmesys ir mokymasis bendrauti su naująja karta. Kol kas ji yra apleista. Pavyzdžiui, didžiuliai renginiai Lietuvoje – tokie kaip Jaunimo dienos – yra tik momentiniai. Neretai parapijoje jaunimo grupė taip pat yra uždara. Jauni žmonės džiaugiasi tikėjimu tarpusavyje, bet dažniausiai neprisiima misijos liudyti savo tikėjimą konkrečiais darbais parapijoje, nešti tikėjimą į visuomenės gyvenimą. Jie nėra tam pakviečiami, nėra tam ir rengiami.

Ketvirtas prioritetas – ugdyti naujus tikėjimo ugdytojus adekvačiai pastoracijai ir bendrauti su elitu. Ne kartą buvo iškeltas klausimas, ar mokame dirbti, ar dirbame su valdžios struktūromis? Ar prieiname prie šių asmenų taip, kad jiems kiltų tikėjimo klausimų? O gal bendraujame tik oficialiai, kaip pakankamai galinga institucija su kita – socialinės valdžios struktūra, arba tik įrodinėjame tikėjimo pranašumą? Taigi, keliamas klausimas, ar ugdome pasauliečius, ar ugdome juos sielovadai tokiu plačiu mastu ir įvairiu būdu? Tiesą sakant, Lietuvoje neturime tokių rimtų centrų su nuosekliom programom ir žmonėmis, kurie suprastų, kad jie savo tikėjimą ne tik Bažnyčioje išreiškia.

Manau, kad Bažnyčiai teks atsiliepti į tuos visus iššūkius. Ir tai pirmiausia yra antropologinės ir pastoracinės plotmės dalykai. Ar mes kiekviename sutiktajame matome gyvą ir konkretų Dievo atvaizdą? Ar mes įsižiūrime į ne iš karto įžvelgiamą Dievo atvaizdą jame? O gal savaime elgiamės pagal jų socialinę padėtį, pasiekimus, tuo patvirtindami tik jų socialinę vertę arba atvirkščiai – atsiliepdami į jiems būdingą galios, negalios ar servilistinį stereotipą? Visa tai tikri iššūkiai mums visiems, esantiems Bažnyčioje, ir kartu naujos galimybės.

Kalbino Saulena Žiugždaitė