Turbūt visi esame girdėję, kad su tėvais drauge  praleisto laiko vaikams niekada nebus per daug. Tačiau ne visi tėvai tai geba įgyvendinti kasdienybėje – vieniems trūksta laiko, kitiems – noro, tretiems – nuovokos ar žinių. Dar viena aktuali tema – tėvų ir vaikų fizinis kontaktas arba apkabinimai. Šioje srityje tiek teorinės Lietuvos tėvų žinios, tiek praktinis jų taikymas dar kuklesni. Apie visa tai buvo kalbama kovo 26 d. vykusioje spaudos konferencijoje, kurioje buvo pristatytas Lietuvoje startuojantis socialinis-edukacinio projektas „100 apkabinimų“ (www.100apkabinimu.lt).

Projekto metu bus siekiama aktualizuoti vaikams skiriamo dėmesio bei tėvų ir vaikų emocinio ryšio stiprinimo svarbą. Pasak projekto kuratorės  Živilės Kaminskienės, „100 apkabinimų“ tikslas – kelti rūpinimosi vaikais problematiką, skatinti tėvus kurti stipresnį emocinį ryšį, tiesiog pradedant nuo dažnesnių apkabinimų. Projekto metu visi bus kviečiami pasirašyti apsikabinimų sutartis, kur tėvai pasižadės savo vaikus dažniau apkabinti, net ir nesant ypatingos progos.

Tėvai vis rečiau randa laiko savo vaikams, nors dėl to apgailestauja

Projekto „100 apkabinimų“ organizatorių užsakymu, 2015 m. kovo mėnesį tyrimų bendrovė „Norstat“ atliko  gyventojų apklausą, kurioje dalyvavo 400 žmonių iš visos Lietuvos, turinčių jaunesnių nei 7 metų vaikų.

Tyrimo metu buvo atskleista, kad tėvai jaučia stiprų emocinį ryšį su savo vaikais, bet ne visada randa laiko bendravimui su jais. Dažniausiai Lietuvos tėvai savo atžaloms per dieną skiria kiek daugiau nei dvi valandas, tačiau šis laikas labai varijuoja – nuo 3 minučių iki 21 valandos. Nes vieni apklaustieji tėvai augino kūdikius, su kuriais iš esmės praleidžia drauge visą parą, kiti – vyresnius ikimokyklinio amžiaus vaikus, taip pat ir lankančius ugdymo įstaigas.

Kaip sakė konferencijos vedančioji ir socialinio-edukacinio projekto „100 apkabinimų“ kuratorė Živilė Kaminskienė, Lietuvoje pastebima tendencija, kad tėvai vis rečiau randa laiko savo vaikams, o buvimą kartu kompensuoja šiems pirkdami daiktus. Tačiau, pasak Ž. Kaminskienės, tėvų dėmesys labai svarbus ne tik vaiko besiformuojančiai asmenybei, bet ir jo emocinei sveikatai. Apklausos duomenimis, dauguma tėvų tai supranta ir apie pusė apklaustųjų teigia, jog gailisi, kad su vaikais praleidžia per mažai laiko.

Populiariausi tėvų ir vaikų laiko drauge leidimo būdai – pokalbiai (68 min.), bendri žaidimai (50 min.), televizoriaus žiūrėjimas (40 min.) bei pasivaikščiojimai (39 min.).

Kita vertus, svarbus ne tik drauge su vaikais praleidžiamo laiko kiekis, bet ir jo kokybė. Juk televizoriaus žiūrėjimas drauge nėra lygiavertis jautriam pokalbiui ar žaidimui.

Fizinis kontaktas – stipraus ryšio rodiklis ir jo stiprinimo priemonė

Fizinis vaikų kontaktas su tėvais – vienas pagrindinių rodiklių, atskleidžiančių ryšio kokybę, o taip pat ir veiksnių, stiprinančių tėvų ir vaikų tarpusavio ryšį. Taigi, kuo dažniau vaikas yra apkabinamas tėvų, tuo formuojasi stipresnis tarpusavio ryšys. O kuo daugiau tėvai praleidžia su savo vaikais laiko, tuo dažniau juos apkabina. Mokslininkai teigia, kad sveikam ikimokyklinio vaiko vystymuisi reikia bent 10 apkabinimų per dieną. Deja, „Norstat“ atliktas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje tik trečdalis tėvų tai įgyvendina. Kitas trečdalis savo mažylius apkabina ne dažniau kaip tris kartus per dieną, o 1,3 proc. – neapkabina visiškai.

Tyrimas  taip pat atskleidė, kad vaikus mamos apkabina dažniau nei tėčiai, o kuo vaikas yra vyresnis, tuo tiek mamos, tiek tėčiai jį apkabina rečiau.

Apkabinimas – ne tik meilės išraiška, bet ir padrąsinimas

Spaudos konferencijoje dalyvavusi vaikų ir paauglių psichiatrė Virginija Karalienė, kuri yra ir Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos prezidentė, pasidžiaugė, jog vyksta tokios iniciatyvos kaip „100 apkabinimų“ .

Pasak V. Karalienės, žodį „apkabinimas“ šiame kontekste  reikėtų suprasti plačiai – ir kaip prisilietimą, ir kaip padrąsinimą, pastiprinimą. Taip pat svarbu ne tik apkabinimų skaičius, bet ir jų kokybė, taip pat ir vaikas, ir situacija, kurioje mes tai darome.

Vaikų psichiatrė dalijosi patirtimi, kaip pas ją konsultuotis atėję tėvai skundžiasi, jog jų vaikai ilgai ir kūrybiškai vieni žaidžia, tačiau po to viską staiga supykę sugriauna, būna netgi agresyvūs. Aiškindama tokį vaikų elgesį V. Karalienė teigia, jog minėtais atvejais vaikas ilgai ir kūrybiškai žaidė vienas, jausdamas tam tikrą emocinį neramumą, nepasitikėjimą. Taigi, pasak specialistės, nereikėtų vaiko palikti ilgai žaisti vienam tėvams neįsiterpiant. Vaiką reikia pastebėti, pastimuliuoti, kas taip pat leistų jam geriau jaustis emociškai.

„Dažnai mes apkabinimus traktuojame kaip meilę – kad prisiglaudžiu, nes myliu, tačiau apkabinimas reikalingas vaikui ir kaip padrąsinimas, kad šis labiau pasitikėtų savimi. Vaiką reikia pastebėti ir kasdieninėse situacijose, nes tai leidžia formuotis jo pasitikėjimui savimi“, - kalbėjo V. Karalienė.

Prisilietimų „badas“ – vaikų fizinių negalavimų priežastis

Vaikų psichiatrės V. Karalienės teigimu, prisilietimų, tėvų dėmesio badas dažnai yra ir vaikų sveikatos problemų priežastis. Iš tiesų tokie vaikai dažnai serga, ypač lankantys ikimokyklinio ugdymo įstaigas, nes jaučia ryšio su tėvais trūkumą.

Pasak V. Karalienės, vaikai, susidūrę su neigiamomis emocijomis, dažnai „bėga“ į somatinę ligą – taigi suserga. Dažnai gydytojai neranda negalavimų priežasties, tačiau šie išnyksta vaikui sužinojus, kad jis, pavyzdžiui, rytoj neis į darželį. Tačiau dalis tėvų ne ieško psichologinės šių negalavimų priežasties, o vaiką „paverčia“ ligoniu, atlikdami dar daugiau fizinių tyrimų ir taip įsisukdami į užburtą ratą.

V. Karalienė prisiminė atvejį, kai gydytojai niekaip negalėjo rasti mergaitės vėmimo priežasties. Galiausiai pavyko išsiaiškinti, kad mergaitei buvo labai nepriimtina valgymo kultūra darželyje. Darželyje auklėtoja liepdavo suvalgyti viską, o namuose jai būdavo leidžiama valgyti tiek, kiek ji nori. Taigi mergaitei darželyje pietų meto laukimas kėlė didžiulį ilgalaikį stresą ir atsirado somatinių negalavimų.

Prisilietimai labai svarbūs, bet ne visi vaikai juos mėgsta vienodai

Vaikų ir paauglių psichiatrė Sigita Lesinskienė (VU Medicinos fakulteto docentė), turinti 20 metų darbo su vaikais patirtį, taip pat labai vertina „100 apkabinimų“ iniciatyvą ir džiaugiasi, kad mūsų visuomenėje vis aktyviau apie tai pradedama kalbėti. „Džiugu, kad šis suvokimas, nors ir kiek pavėluotai, lyginant su kitomis šalimis, ypač Skandinavų, ateina į Lietuvą, kad pagrindiniai vaiko raidos pamatai yra dedami pirmaisiais jo gyvenimo metais, kada formuojasi prieraišumas jį prižiūrinčiam suaugusiam asmeniui ir saugumo ar nesaugumo jausmas, kuris išlieka visam gyvenimui“, – kalbėjo S. Lesinskienė.

Specialistė pabrėžė fizinio kontakto svarbą vaiko vystimesi, ypač pirmaisiais metais, tačiau atkreipė dėmesį, kad kalbant apie apkabinimus vėlesnėje vaikystėje, reikia turėti omenyje, jog vaikai nevienodai mėgsta prisilietimus. Vieniems reikia daugiau fizinio kontakto, o kitiems – girdimosios stimuliacijos, regimosios. Dar kitiems vaikams labiausiai patinka, kai juos varto ore. Taigi, pasak S. Lesinskienės, reikėtų tai jausti ir atitinkamai atliepti savo kūdikiui ar vaikui, nes net ir toje pačioje šeimoje augančių keleto vaikų prisilietimo poreikiai gali būti skirtingi.

Kalbėdama apie tyrimo rezultatus, apie tai, kiek Lietuvos tėvai kartų apkabina savo vaikus, S. Lesinskienė siūlė vis dėlto neprisirišti prie skaičių, o tiesiog vaikus liesti dažniau, ieškoti su jais kontakto. „Juk apkabinimas nėra tik apkabinimas – tai ir akių žvilgsnis, ir priėjimas, ir rankos ištiesimas“, - sakė vaikų psichiatrė.

S. Lesinskienė pabrėžė, kad vaikui augant, keičiasi ir jo poreikiai – kiek ir kaip jį reikia liesti. „Vienaip liečiami kūdikiai, kitaip – vyresni vaikai, ir natūralu, kad augant prisilietimo poreikis mažėja, keičiasi jo pobūdis“, - teigė specialistė.

Ugdytojai turėtų nebijoti liesti vaikų

Vaikų ir paauglių psichiatrės S. Lesinskienės įsitikinimu, lyginant su ankstesniais laikais, šiandien vaikai patiria fizinio kontakto trūkumą iš aplinkinių juos prižiūrinčių asmenų. „Įsivaizduokime prieš šimtmetį kaimo bendruomenę. Juk tėvai ištisai su savo vaiku nebendraudavo, o dirbdavo ūkio darbus. Tačiau vaiką prižiūrėdavo ir seneliai, ir kiti šeimos nariai, kurie jį ir liesdavo“, - kalbėjo specialistė, apgailestaudama, kad šiandien ugdymo įstaigose, ypač pradinio, mokytojai vaikų nebeliečia, nebeapkabina, bijodami būti apkaltinti seksualine prievarta.

„Kalbant apie ikimokyklinio ugdymo įstaigas, lieka neatsakytas klausimas. Viena vertus, nėra uždrausta vaiką liesti, tačiau nėra apibrėžta, kaip ir kiek galima tai daryti. Todėl ir darželiuose jau matau liūdną tendenciją, kad ugdytojai vengia liesti vaikus – juos apkabinti, panešioti. Tačiau vaikai patys „trinasi“ aplink auklėtoją ar pradinių klasių mokytoją, nes jiems reikia kūno kontakto“, – dalijosi S. Lesinskienė. Ji patarė ugdytojams nebijoti apkabinti, padrąsinamai paliesti vaikų, ypač tų, kurie pradėjo lankyti ugdymo įstaigą ir jiems atsiskyrimas nuo tėvų yra sunkus. Pasak S. Lesinskienės, jei ugdytojas nori, kad vaikas įsijungtų į bendrą veiklą, kartais padrąsinantis prisilietimas, judesys padeda daugiau nei žodis. Apkabinimu taip pat galima padėti vaikui nubrėžti ir ribas, koreguoti jo emocijas, nepageidautiną elgesį.

Kalbėdama apie pradinukų ugdymą, S. Lesinskienė patarė klasės ar koridoriaus kampe patiesti kilimą ir čiužinį, kad vaikai galėtų atsisėsti, atsigulti, pasiraičioti. „Jie negali visąlaik tik sėdėti ir vaikščioti. Ir kai vaikai per kūno kontaktą gauną lietiminį stimuliavimą, viduje jie tampa ramesni, mažiau dirglūs, geriau susikaupia“, – įsitikinusi specialistė.

Grįžus iš darželio – 5-7 minučių masažas

S. Lesinskienė pastebėjo, kad šiandien dažniausiai vaikai iš darželio namo parvežami automobiliu, jie su tėvais retai eina pėsti, todėl „neišsikrauna“ ir namuose „trinasi“ aplink pavargusius tėvus. Taigi specialistė patarė, grįžus iš darželio, tėvams atlikti savo vaikams 5-7 minučių masažą. „Vaikas gali sėdėti arba gulėti, o tėvai masažuoti jam nugarą, kaklo sritį, rankas. Galima liesti, maigyti, kad vaikas gautų spaudžiančio, maigančio pobūdžio stimuliavimą. Tai padeda sumažinti nerimą ir emocinę įtampą, suteikia vidinio saugumo jausmą“, – sakė S. Lesinskienė.

Pasak jos, esama vaikų, kurie pernelyg jautrūs aplinkos stimuliavimui: jiems per daug žodžių, garsų, vaizdų, įspūdžių, todėl jie tampa dirglūs, neramūs. Taigi masažas tokiems vaikams padeda nurimti, integruoti jutiminius impulsus iš aplinkos. O pamasažuotas, nurimęs vaikas turėtų leisti pailsėti tėvams. „Šiandien mūsų visuomenėje mes bandome pažinti vaikus, atsiliepti į jų poreikius, tačiau reikėtų išlaikyti pusiausvyrą, kad ne visą laiką viskas yra vaikui ir apie vaiką, o vaikų ir tėvų bendravimas yra kaip šokis. Kad visi turi jausti ir matyti savo artimųjų poreikius, – įspėjo S. Lesinskienė. – Vaikas turi mokėti palaukti, kai tėvai kalbasi, kol šie baigs. Tačiau jam tai yra lengviau įvykdyti, kai šis grįžęs iš darželio yra patyręs kūno kontaktą su tėvais – jam yra ramiau. Taigi tam skyrę 5-7 minutes, tėvai turės ramų pusvalandį pasikalbėti tarpusavyje, pailsėti ar ramiai paruošti vakarienę. Tai paprastas siūlymas, tačiau jis labai pakeičia gyvenimo kokybę. Siūlyčiau tėvams nebijoti liesti savo vaikų.“

Tačiau vaikų ir paauglių psichiatrė pabrėžė, jog labai svarbu, kad tėvai jaustų, kiek ir kaip reikia vaiką apkabinti. „Nes yra vaikų, kurie nemėgsta būti daug liečiami. Todėl čia tėvai turėtų rasti tam tinkamą momentą, laiką, kontekstą, o ne be saiko liesti, nors vaikas sako „ne“. Reikia bandyti suprasti vaiką, kad jo auginimas teiktų kuo daugiau džiaugsmo. Nes tai ko gero – vienas gyvenime maloniausių ir prasmingiausių dalykų. Tačiau tėveliai neturėtų perlenkti lazdos, norėdami viską atlikti tobulai. Reikėtų būti kūrybingiems, o ne prisirišti prie apkabinimų skaičiavimų“, – reziumavo S. Lesinskienė.

Specialistė pabrėžė ir svarbą to, kiek vaikai girdi paskatinimų plačiąja prasme – žodžiu, žvilgsniu, gestu, o kiek girdi kritikos. Pasak jos, kur kas daugiau turėtų būti paskatinimų nei kritikos, kaip paskatinimas, apdovanojimas, pasidžiaugimas galėtų būti ir apkabinimas.

Liesti paauglius reikėtų atsargiai

Kalbant apie kūdikių, ikimokyklinių vaikų ar pradinukų lietimą, rodos, didelių klausimų nekyla – čia daugmaž viskas vyksta natūraliai. Tačiau ar reikalingi tėvų apkabinimai, fizinis kontaktas paaugliams? Ar tame nėra pavojaus atsirasti tam tikram erotiniam atspalviui?

Pasak S. Lesinskienės, tai – labai plati tema, tačiau kalbant trumpai, paauglystė skirstoma į tris etapus: ankstyvąją, viduriniąją ir vėlyvąją. „Ankstyvojoje paauglystėje, tarp 12-14 metų, ateina laikas, kai vaikas ima darytis kaip „ežiukas“. Nebeprisileidžia, atstumia, jo nebegalima paglostyti, tačiau tėvai turėtų suvokti, jog tai – natūralus raidos dėsningumas – ir koreguoti savo lūkesčius, kad jau ir nebereikia taip dažnai apkabinti“, – aiškino specialistė. – Tačiau, kai tokio amžiaus paauglys siekia ryšio su tėvais, artumo, nori pasikalbėti, jis leidžiasi apkabinamas. Ir tokius momentus reikia mokėti panaudoti. Tas apkabinimas gali būti jau trumpesnis, kokybiškai kitoks, gal labiau palaikantis, padrąsinantis, paguodžiantis. Taigi paaugliai taip pat leidžiasi paliečiami, galbūt palaikomi už rankos ir nors tas ryšys trumpesnis ir kitoks, jis išlieka.“

Vaikų ir paauglių psichiatrė S. Lesinskienė, kalbėdama apie ankstyvąją paauglystę, netgi rekomenduoja gydytojams, kad berniukus apžiūrėtų vyrai, o mergaites moterys, ir laikydamiesi tam tikro atstumo, nes tokiame amžiuje paaugliai labai jautriai reaguoja į prisilietimą, jis jiems gali būti labai nemalonus. „Taigi šiame amžiuje suaugusiems patartina labai atsargiai liesti ankstyvą paauglį. Tarp 11-14 metų. Čia visai kitaip nei pradinukų atžvilgiu“, – užbaigė specialistė.