Salvador Ros OCD. Jūratės Micevičiūtės nuotr.

Pokalbis su tėvu Salvadoru Rosu OCD, Segovijos (Ispanija) basuoju karmelitu, Dvasinės Teologijos specialistu, kurio monografija „Dievo patirtis kasdienybėje“ susilaukė jau keleto leidimų, vienu svarbiausių šv. Jėzaus Teresės, pirmosios moters Bažnyčios mokytojos dvasinio palikimo žinovų.

Šiemet, švenčiant 500 metų šv. Teresės jubiliejų, Teresiškojo Karmelio knygynėlio serijoje lietuviškai pasirodė šio populiaraus seminarų ir rekolekcijų vadovo knygelė „Šventosios Teresės maldos būdas. Einant šiuo keliu greičiau pasiekiama kontempliacija“ (Gyvieji Akmenėliai, Kaunas, 2015; 60 psl.).

Ko gali mus, XXI a. krikščionis, išmokyti prieš pusę tūkstančio metų gyvenusi uždaro kontempliatyvaus Ordino vienuolė?

„Vertingiausias šv. Teresės indėlis į dvasingumo istoriją – atradimas, jog kontempliatyvi patirtis yra krikščioniškojo gyvenimo ašis bei centras, tarsi pati tikėjimo šerdis. (...) Iš tiesų kontempliacijos idealas labai aiškiai apibrėžtas jau Evangelijoje: „o amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3), „reikia tik vieno“ (Lk 10, 42), tačiau XVI amžiuje, anais „sunkiais laikais“ (Gyvenimas, 33, 5), beveik niekas nesimelsdavo asmenine malda. Tokia praktika atrodė labai įtartina, ji buvo įvairiai ribojama, siekta netgi uždrausti pasauliečiams (pirmiausia moterims) taip melstis. Dažniausiai malda tebūdavo vien išoriniai ritualai, mechaniškai kartojamų maldų ir pamaldumų praktika, neretai sumišusi su prietaringumu (G 6, 6). Todėl Teresės atradimas, kas iš tiesų yra malda, kad Kristus yra Draugas (G 8, 5; 37, 6) buvo lemtingas. Reikėjo, kad po daugybe istorijos griuvėsių palaidota krikščioniškiojo gyvenimo esmė vėl iškiltų, atgautų spindesį ir užimtų jai derančią pagrindinę vietą. Tai tapo įmanoma, nes šis Teresės atradimas neapsiribojo siekiu įrodyti ir pagrįsti kontempliacijos svarbą, bet buvo itin praktiškas, pedagogiškas ir visiems prieinamas.“ (Iš tėvo Roso knygelės Įvado, p. 14–15).

Lieka vietos mistinei, tai yra, Dievo patirčiai tokiais materialistiškais ir sekuliariais laikais kaip mūsų?

Visi laikai yra malonės laikas. Daug kas tam paprieštaraus, sakydami, kad dabar viešpatauja religinis abejingumas, nihilizmas. O man tai kaip tik atrodo palanku: kur nieko nėra, ten niekas ir nesipriešina. Taip žmonės neturi išankstinių nuostatų. Daug sunkiau, kai reikia pirma sugriauti tai, ką žmogus iki tol žinojo.

Man atrodo svarbu nepamiršti, kad vadinamieji mūsų laikai yra tik akimirksnis, kaip sakoma, Dievui tūkstantis metų – lyg vakarykštė diena, kurios jau nėra. Jis gali padaryti su mumis ką panorės ir kada panorės, štai kodėl mums niekuomet negalima smerkti savo laikų. Kaip sakė Teresė, „tam, kuris iš tiesų Jam tarnauja, laikas visuomet tinkamas“ (Steigimai 4, 6). Man patinka šv. Augustino žodžiai: „Kas yra teistas, o kas krikščionis? Žinai, palik tai, tik Dievas pažįsta savuosius, ir tik Jis gali juos suskaičiuoti. O jei kalbėsim apie Dievą, aš tau pasakysiu, kad Jis kviečia visą laiką. Žiūrėk, stovi už durų ir beldžiasi“. Ir mūsų dienomis Jis stovi už durų ir beldžiasi. Todėl ir mūsų laikai kuo puikiausiai tinka mistinei patirčiai, kaip tik dėl to, kad gyvename sekuliarizuotame ir labai materialistiškame pasaulyje. Skirtumas tik tas, kad XXI a. krikščionybė bus mažumų tikėjimas, išgyvenamas nedidelėse bendruomenėse. Kelio atgal jau nėra, negalime atkurti to, kokia ji buvo praeityje. Be to, jei palyginsime mūsų pasaulį su XVI a., kai gyveno Teresė, pamatysime, kad nors jis ir buvo vadinamas Aukso amžiumi, toli gražu ne viskas ten buvo auksas. Buvo daugiau religingumo, prietarų, ceremonijų nei tikro gilaus tikėjimo. Ir valdantieji teologai labai įtariai žiūrėjo į asmeninę Dievo patirtį ir tokią maldą kaip Teresės.

Pasitelkiant Mišelio de Sarto (Michel de Certeau) sąvoką, galime sakyti, kad krikščionybė susprogs (isp. estallar) į daugybę mažų bendruomenių, kuriose žmonės išgyvens draugystę su Dievu ir perteiks šią patirtį, kaip darė Teresė. Išgyventi ir perteikti, štai koks yra mūsų iššūkis. Todėl manau, kad mūsų laikai yra palankūs labai stipriai mistinei patirčiai.

Kodėl mums toks svarbus šv. Teresės mokymas apie maldą?

Pirmiausia dėl to, kad ji neturi jokio maldos metodo, tiksliau, nesiūlo jokio konkretaus. Juk kai pasiūlomas koks nors metodas, jis tinka tik tiems, kurie gali prie jo prisiderinti. O kai nesiūlomas joks metodas, mokymas atsiveria visiems įmanomiems metodams, tai yra, palieka daug laisvės besimeldžiančiajam.

Be to, atsisakydama metodų, Teresė siekia tiesioginės, betarpiškos maldos, tai yra, tokios, kurioje nėra nei tarpininkų, nei priemonių. Ji žino, kad išmokyti galima tik veikiant: kaip mylėti gali išmokti tik mylėdamas, taip ir melstis gali išmokti tik melsdamasis. Todėl didžiausias Teresės nuopelnas yra tas, kad ji rašo melsdamasi, įtraukia skaitytoją, ir pasiekia, kad jis nejučia imtų melstis drauge su ja.

Šv. Jėzaus Teresė daugeliui žinoma savo antgamtinių patirčių – regėjimų, ekstazių – dėka, ir mūsų laikais tai ne vieną atbaido nuo jos kelio: vieni būgštauja, kad teresiška malda juos atitrauks nuo paprasto, „normalaus“ gyvenimo į kažkokias įtartinas ekstazių aukštumas, kiti priešingai, bijo, kad ir labai norėdami taip aukštai nepajėgs pakilti. Ar tokio, regis, kitai tikrovei priklausančio žmogaus maldos patirtis gali praversti mums, paprastiems mirtingiesiems?

Yra labai įdomus tėvo Rahnerio tekstas: „Jei mistinius išgyvenimus mums būtų pristatę atskirai nuo juos lydėjusių šalutinių fenomenų, būtume geriau suvokę, kad šie išgyvenimai jokiu būdu nėra nepasiekiami normaliems krikščionims.

Šventosios skulptūra prie nebaigtos jos vardo bazilikos Alba de Tormese, Ispanijoje. Fone – keturių garsiausių šv. Teresės veikalų plakatai. Jūratės Micevičiūtės nuotr.

Bernardinai.lt

Būtume supratę, kad mistikų liudijimas apie savo patirtis pasakoja apie tai, ką gali patirti kiekvienas krikščionis ir net kiekvienas žmogus, tiesiog pastarieji to dažnai nepastebi arba tai užgniaužia. Kad ir kaip būtų, galima pagrįstai teigti, kad mistika egzistuoja, ir kad ji nėra tokia tolima, kaip mums atrodo“ (K. Rahner, Dvasios patirtis. Orig.: Erfahrung des Heiligen Geistes, Schriften XII, 1975). Kas gi yra pagavimas, ekstazė (isp. arrobamiento)? Paaiškinsiu kitais žodžiais. Prisimenate, kaip prieš metus per visas žiniasklaidos priemones nuskambėjo istorija, kai Madride požeminėje metro stotyje vienas žmogus neteko sąmonės ir nugriuvo žemyn, ant bėgių kai iš tunelio jau girdėjosi artėjančio traukinio švilpukas. Kitas žmogus nė nesusimąstęs šoko žemyn ir iškėlė apalpusįjį. Vėliau visi jį vadino didvyriu ir klausinėjo, kodėl jis taip pasielgė. O jis atsakė: „Ne, ne, aš ne didvyris, tik pajutau, kad mane lyg iš vidaus pastūmė kažkokia jėga, stipresnė už protą, ir privertė šokti ant bėgių. Ir puoliau ten negalvodamas“. Tai ir yra malonė. Malonė, kuriai nėra sienų. Malonė, kurios nevaržo jokios sąlygos, tai ir yra pagavimas (ekstazė). Kaip sakė Teresė, pagavimas (isp. arrobamiento) yra jėga, kuri mus priverčia liautis buvus savęs pačių šeimininkais. Kai žmogų paliečia malonė ir įkvepia jį daryti gera nesitikint atlygio, nesuinteresuotai, nepaaiškinamai, tai ir yra mistinė patirtis.

Tad nereikia daryti klaidos ir tapatinti Dievo patirtį su šalutiniais fenomenais, tokiais kaip ekstazės, regėjimai... Mistika gali egzistuoti be jokio antgamtinio išgyvenimo, kaip, pavyzdžiui, nutiko šv. Jėzaus Teresėlei ir kitoms mistikėms. Antgamtiniai fenomenai gali lydėti mistiką kaip karščiavimas lydi uždegimą, bet juk būna uždegimų ir be karščiavimo. Mistinės patirties neišsisemia subjekto kūno reakcijos ar emocijos, nes tai – teologinis išgyvenimas, duotas Dievo, Kuris bendrauja su mumis per patirtį. Kas yra patirtis? Ogi kasdienybė, paprasti gyvenimo įvykiai, kuriuose gali slypėti žinia, kuri paliečia širdį ir ją atveria, kad ištartume: „Aš čia, ką nori, kad padaryčiau?“.

Kaip atpažįstama, kuri patirtis iš Dievo?

Tam reikia pasiremti protu, kaip darydavo šv. Teresė. „Gyvenimo“ knygoje ji tai išreiškė labai trumpai ir aiškiai: „Jei tai buvo nelabasis, patyrusi siela, man regis, tai supras, nes jis palieka nerimą ir mažai nusižeminimo“, sudrumsčia, nuliūdina. Tuo tarpu Dievo patirtis duoda „protui šviesos, o valiai tvirtumo“ (15, 10). Vadinasi, kai žmogus išgyvena tokią situaciją, kurioje, regis, nejaučia tvirtos žemės po kojomis arba yra puolamas, atstumiamas, tačiau jo protas lieka šviesus ir padeda jam matyti tai, ko jis anksčiau nematė, o valios tvirtybė išlaiko ramybę, tas žmogus patiria Dievą. Jis surado mistinę gyslelę. Šis Teresės posakis pamatinis: Dievo patirtis teikia šviesos protui ir tvirtybės valiai, kad drąsiai gyventume kiekvienas savo gyvenimą.

Kalbino Jūratė Micevičiūtė